Pasekiau jos žvilgsnį. Šviesos degė, bet prievaža buvo tuščia.
– Tomis irgi buvo ten? – Tomis – kaimynų sūnus. Jei dalyvavo jis, scenarijus keičiasi: Sara prisiliuobusi prausiasi po dušu, o Tomis tuo metu glamonėja Elę. – Ką tiksliai sakė Elė? – paklausiau griežtai, nes mano įtarimas taip sustiprėjo, kad net ėmė dilgčioti oda. – Ji namie? Ar prieš tau išvažiuojant galiu persimesti su ja žodeliu? – Man reikėjo atsakymų, kuriuos galėjau gauti tik iš Elės, magėjo jai išrėžti, kad yra bjaurybė, nes apgavo mane ir išdavė Sarą. Knietėjo jai išdėti, jog mes šito niekada neatleisime.
Mama stovėjo prie lango.
– Mama?
Ji parklupo ant kelių ir susiėmė rankomis galvą.
– Mama?
– Tomis jas aptiko, bet jo nebuvo drauge. Džese, įvyko nelaimė… Elė irgi ten buvo… – Mama atgręžė į mane ašarotą veidą.
Scenarijus vėl pasikeitė – galiausiai viską supratau. Nusitvėriau stalo krašto tikėdamasi, jog kambarys liausis suktis ir vėl atgausiu žadą.
– Džese, padėtis bloga, – pasakė mama. – Elei labai prastai.
Mane išpylė karštis, šilto oro šuoras nutvilkė blauzdas. Kambarys ėmė suktis labai greitai, akyse raibuliavo ryškūs ratilai, užsimerkus mirgančios spalvos išnyko. Pasaulyje įsiviešpatavo tyla.
Paskui man į delną įslydo maža, šalta rankytė. Švelnus balselis sukuždėjo mano vardą. Atsimerkiau. Šalia stovėjo Metė, jos smalsiose akyse neišvydau baimės.
1.
Tu pasakei: „Ele, tai tiesa, visi išeina. Visi.“ Būdama vos septynerių, tiesiau į tave rankas, bet tu buvai ten, kur nuvedė mirtis, nebūtis ir ilgesys. Tu buvai ten, kur prapuola ir blogi sutuoktiniai. Tu sukuždėjai: „Tiesiog paklausk jų.“
Sara
PO TO. LAPKRITIS
Susirūpinusi psichologė barbena pieštuku į nešiojamąjį kompiuterį ir šypsosi.
Ne todėl, kad šiandien graži diena, kad už Smito ligoninės lango čiulba paukščiai, o ant linoleumu išklotų grindų saulė meta vaivorykštinius raštus. Ji tiesiog užsidėjusi vieną savo kaukių. Jų turi tris: susirūpinusią, raminančią, užjaučiančią.
– Sara, – vėl mėgina ji. – Ar atsimeni sakiusi šitai per pastarąjį mudviejų pokalbį?
Timpteliu žemyn flanelinės pižamos rankoves spėliodama, kodėl jaunimo psichiatrijos skyriaus palatoje taip šalta, ir pavargusi tariu:
– Labai gaila, bet ne.
Susirūpinusi psichologė atsidaro mano aplanką ir perverčia kelis puslapius. Ji tvirtina, kad praėjusį kartą, kai buvo atėjusi manęs aplankyti, šį tą prisiminiau. Raminanti kaukė virto susirūpinusia, moters antakiai ėmė panėšėti į storus vikšrus, ji stebėjo mane didelėmis rudomis akimis. Kai aš nepasiduodu – ne dėl to, kad nenoriu, bet todėl, jog tikrai nieko neprisimenu, – psichologė palinksta artyn, įbesdama vieną alkūnę į švelnią šokolado spalvos odą virš kelio. Jos putlių lūpų kampučiai užjaučiamai nusvyra – ji vėl pakeitė kaukę.
– Sara, suprantu, kaip tau sunku, bet gal pasistenk? Elė buvo geriausia tavo draugė. Neabejoju, kad iki šiol nepajėgi atsipeikėti. Ar galime apie tai šnektelėti?
Šia tema aš tikrai nenoriu, bet privalau kalbėti. Rytoj būsiu išrašyta iš ligoninės, taigi prieš paleidžiama turiu padainuoti ir pašokti.
– Tai liūdna, aš esu labai prislėgta, – pagaliau išspaudžiu.
Susirūpinusi psichologė mostu paragina mane kalbėti toliau. Sąžiningai sakau:
– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, kvailas nelaimingas atsitikimas. – Paskui nutylu, nes vėl užgniaužia krūtinę. Paskutinįsyk taip pasijutau, kai nugirdau gydytojus sakant tėvams: „Jums labai pasisekė, kad ji išgyveno. Šitoks perdozavimas… Ji gimusi po laiminga žvaigžde, nes išvengė savo draugės lemties.“
Iš tiesų su tuo perdozavimu viskas buvo ne taip. Bent jau ne taip, kaip tvirtina gydytojai. Stengiausi tai vienam jų paaiškinti, bet jis tik mandagiai linktelėjo ir nepatikėjo nė per nago juodymą. Tada nusprendžiau laikytis tokios tiesos: niekam nieko neturiu aiškinti. Privalau pasakyti tik tiek, kad būčiau paleista iš ligoninės.
Laikytis stojiškai. Šitai įsikaliau į galvą. Įsikibau tos minties kaip ore pakibusio kamuolio. Reikia labai daug jėgų jį taip išlaikyti be rankų, kliaujantis vien protu. Stebuklas, jei pajėgi mintimis atplėšti kamuolį nuo žemės.
Taip ir padarau: sutelkusi visas jėgas nukreipiu stojišką žvilgsnį į pavargusį psichologės veidą, bet netrukus jis jau nebeatrodo toks pavargęs. Turbūt todėl, kad ji vis kalba su manim drąsinamu tonu. Jos veidas malonus ir nuoširdus. Man šiek tiek atlėgsta ir galvą užplūsta tokios mintys: Kaip Elė gali būti mirusi? Kur dingo minutė, skirianti gyvenimą nuo mirties? Trokštu grąžinti tas šešiasdešimt sekundžių.
Susirūpinusi psichologė akylai žiūri į mane.
– Sara, papasakok man apie tą nelaimingą atsitikimą.
– Jau pasakojau, – primenu, ir, laimė, moters veidas vėl paniūra.
– Papasakok dar kartą, – prašo ji.
– Todėl… – tolesni žodžiai išnyksta, tarsi būčiau pristigusi jėgų juos ištarti. Nekenčiu savęs, kad parodau tai moteriai esanti silpna.
– Todėl? – pakartoja susirūpinusi psichologė. Ji kilsteli kaulėtus pečius, ranka nukimba prie šono. Svarstau, ar tik neketina manęs paliesti. – Sara, čia saugu. Gali atskleisti man viską.
Šitaip klastingai meluoja suaugusieji, ragindami atskleisti viską. Bet vos tik prasižiosi, teks išklausyti paskaitą, kaip galėtum patobulinti savo gyvenimą ir ką galėtum padaryti, bet nedarai. Tau bus pasakyta, jog viską suknisai ir jie yra pasirengę tai pataisyti. Tada pridurs, kad padeda tau paskutinį sykį, nes metas pagaliau suaugti.
Net girdžiu mamą kuždant man į ausį: Sara, tai paprasta. A + B + C = Problema išspręsta.
Todėl nesakau nieko. Užuot kalbėjusi, užsimerkiu. Nenoromis išvystu Elę. Prieš penkias dienas draugė šoko ir kvatojosi, laikydama saują tablečių. Kvietė ir mane. Vis ragino: Prisivyk mane, Sara. Prisivyk.
– Sara? – Susirūpinusi psichologė švelniai paliečia man ranką. Net pašiurpsta oda. – Ar gerai jautiesi? – klausia ji, bet aš tyliu.
Ilgokai tyliu, tada susikaupusi išdrožiu:
– Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Man labai gaila Elės, bet mes tikrai nemanėme, kad šitaip baigsis. Mudvi tiesiog kvailiojome. Mudvi tiesiog… – Paskui užsidengiu ranka burną.
Psichologė paduoda man popierinę nosinaitę ir pritariamai linkteli. Man vėl sugniaužia paširdžius. Sunkumas neatslūgsta. Jis tarsi ko tyko.
Mano gyvenime esama vienos tikros tiesos: pasibaigus lankymo valandoms, pas mane ateis Glenas.
Glenas nėra mano biologinis tėvas – ne, tas vyras paliko mane prieš gimstant – tačiau aš laikau Gleną tikruoju tėvu ir taip jį vadinu, nes jis nuo mažens manim rūpinasi. Žiūrėdama į jį prisimenu šeimos nuotraukas. Vestuvinę, kur jis vilki jūrų pėstininko uniformą, o aš dar esu išsipūtusiame mamos pilve. Mudu, įamžintus per trečiąjį mano gimtadienį, išsitepliojusius rankas lipniu baltu glajumi. Nuotraukas su ką tik gimusiomis jaunesnėmis mano sesutėmis, tikromis jo dukromis: Džese, Mege ir Mete. Net ir dabar tvirtai tikiu, jog Glenas mane myli.
Mano tėtis yra išvaizdus vyras didelėmis akimis, stipriomis, raumeningomis rankomis ir kojomis. Jis supranta, kad šiomis dienomis nieko nenoriu matyti. Vis kartoja: „Turėjau ten būti. Turėjau tai nujausti.“
– Glenai, rytoj ji grįš namo, – sako mama. Ji visai ne tokia kaip tėtis. Smulkutė, šviesiaplaukė, išbalusi, drebančiomis rankomis. Mama nepakenčia to drebulio. Susikišusi rankas giliai į kišenes ji trumpam stabteli šalia tėčio. Netrukus imasi tvarkyti palatą ir nerūpestingai šneka. Pavyzdžiui: „Kaip šiandien jautiesi? Ar gerai miegojai? Gal ko norėtum? Pažvelk, koks gražus medis už lango. Tomis teiravosi, kaip laikaisi. Koks jis rūpestingas, tiesa? Gal tau reikia daugiau pagalvių? Galiu paprašyti slaugytojos atnešti? Kodėl palatoje šitaip šalta?“
Читать дальше