Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Colleen McCullough

ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI

ROMANAS

Anotacija

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias... Bent taip sako legenda.

I

1915—1917

MEGĖ

1

Tūkstantis devyni šimtai penkioliktųjų gruodžio aštuntą Megei Klieri suėjo ketveri metai. Motina, po pusryčių nukrausčiusi stalą, įbruko jai į rankas popierinį paketėlį ir liepė eiti laukan. Atsitūpusi prie akacijų krūmo netoli vartų, Megė nekantriai ėmė jį pešioti. Pirštukai neklausė, suvyniota buvo kietai; popierius dvelkė didžiąja Veliamo parduotuve, ir ji suprato, kad šitas daiktas per kažkokį stebuklą ne padarytas namiškių ir ne kieno atiduotas, o nupirktas:

Iš kampo pasirodė kažkas švelnus, blausaus aukso spalvos; ji ėmė plėšyti popierių skubiau, ir jis drisko ilgomis nelygiomis juostomis.

— Agnesė! Ak, Agnesė! — ištarė ji meiliai ir net sumirksėjo žiūrėdama į lėlę suplėšyto popieriaus lizde.

Iš tikrųjų stebuklas. Tik vieną kartelį Megė buvo buvusi Vehaine — tada seniai, gegužę, ją nusivežė todėl, kad buvo labai gera mergaitė. Ji sėdėjo ant aukštos dviračio vežimaičio pasostės greta mamos kuo klusniausiai, bet buvo pernelyg susijaudinusi, tai beveik nieko nepamatė ir neprisiminė. Įsiminė tiktai Agnesę, gražuolę lėlę rožinio atlaso krinolinu, išvien apsiuvinėtu kreminiais mezginiais, sėdinčią ant prekystalio. Iškart mintyse ir pavadino ją Agnese — tik tas vardas jai atrodė tinkamas tokiai su niekuo nepalyginamai būtybei. Tačiau mėnesių mėnesius Megė svajojo apie Agnesę be jokios vilties; ji dar nebuvo turėjusi lėlės ir nežinojo, kad mažos mergytės ir lėlės — tiesiog neperskiriamos. Ji žaidė sau laiminga su senais, nuo brolių atlikusiais švilpukais, laidyklėmis, sulankstytais kareivėliais, išsitepdavo rankas ir išsipurvindavo batukus.

Megei nė į galvą neatėjo, kad su Agnese galima žaisti. Paglosčiusi ryškiai rožinės suknelės klostes, — nė vienos moters nebuvo mačiusi su tokia puošnia suknele, — ji švelniai pasiėmė Agnesę į glėbį. Lėlės rankos ir kojos buvo taip sunertos, kad visaip lankstėsi ir sukiojosi; sukiojosi net kaklas ir plonas dailus liemuo sukiojosi. Auksiniai plaukai buvo sukelti nuo kaktos į aukštą kuodą, prismaigstytą perliukų, kaklas ir krūtinė bolavo tarp kreminių lengvų kaip puta mezginių, susegtų perline sagele. Švelniai padažytas gražių bruožų veidas buvo matinis, neglazūruoto porceliano, todėl atrodė kaip natūralios odos. Stulbinamai gyvos mėlynos akys švietė apsuptos blakstienų iš tikrų plaukų, akių rainelės buvo išmargintos ir apvestos tamsesniu brūkšneliu; Megė buvo sužavėta, kai pamatė, kad Agnesei atsilošus akys užsimerkia. Ant rausvo skruosto jai buvo juodas apgamas, o pro tamsiai raudonas vos praviras lūpas buvo matyti smulkučiai balti dantys. Megė atsargiai pasidėjo lėlę į sterblę, patogiai sukeitė kojas ir sėdėjo neatitraukdama nuo jos akių.

Šitaip jai sėdint po akacija, atbėgo Džekas ir Hiujis, šiugždindami dalgio neužgriebtą patvorio žolę. Megės plaukai kaip tikros Klieri degė lyg ugnis — visi Klierių vaikai, išskyrus Frenką, kaip už bausmę turėjo raudoną vienokio ar kitokio atspalvio kupetą plaukų. Džekas kumštelėjo broliui ir smagiai parodė į Mėgę. Jie persiskyrė šypsodamiesi ir tarytum kareiviai, sekantys paskui išdaviką maorį, ėmė sėlinti iš dviejų pusių. Bet Megė būtų ir šiaip jų negirdėjusi — ji tik galvojo apie Agnesę ir tyliai sau niūniavo.