Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Kai jis parėjo saulei jau nusileidus, namie degė lempos ir ant aukštų lubų mirgėdami šoko šešėliai. Berniukai verandoje iš kiemo pusės buvo aptūpę varlę; tik Frenko ten nebuvo, ir Padrikas suprato, kur jis, išgirdęs ritmingą kirvio pokšėjimą prie malkų rietuvės. Eidamas per verandą, bakstelėjo koja Džekui į užpakalį ir nusuko Bobui ausį.

— Eikit padėkit Frenkui prie malkų, tinginių pančiai. Ir kuo greičiau, kol mama nepadavė vakarienes, o kad ne, tai pašukuosiu jums kailius.

Jis linktelėjo Fionai, triūsiančiai prie viryklės; neapkabino, nepabučiavo, nes jam atrodė, kad visokie meilumai tarp vyro ir žmonos dera tik lovoje. Kai su nuaute traukė žemėn purvinus batus, atšokavo Megė nešina jo šlepetėmis, ir jis nusišypsojo mergytei, savotiškai stebėdamasis, kaip ir visada, kai ją pamatydavo. Tokia ji graži, tokie gražūs plaukai; jis suėmė garbaną, ištempė ir paleido — smagu buvo žiūrėti, kaip ji vėl susisuka ir staigiai grįžta į vietą. Pasiėmęs mažylę ant rankų, nusinešė prie ugniakuro, kur stovėjo vienintelė patogi virtuvės kėdė — Vindzoro stiliaus, su pagalvėle, pririšta prie sėdynės. Tyliai atsiduso, atsisėdo ir išsitraukęs pypkę nerūpestingai iškratė pelenus ant grindų. Megė susirangė jam ant kelių, apsivijo rankutėmis kaklą ir pakėlusi vėsų gaivų veidelį įsitraukė į vakaro žaidimą — stebėjo, kaip pro jo trumpą auksinę barzdą prasišviečia liepsna.

— Na kaip tu, Fija? — paklausė Padrikas Klieris žmoną.

— Gerai, Pedi. Ar jau pabaigei tą žemutinį sklypą?

— Jau, visą išvariau. Ryt iš pat ryto pradėsiu aukštesnįjį. Na bet ir privargau!

— Aš manau. Ar Makfersonas vėl davė tą kumelę, kur su nikiu?

— Tai žinoma. Ką, gal sau ją užsikars, o man atiduos keršį? Tiesiog rankas nutraukė. Dievaži, tokio nesuvaldomo gyvulio visoj Naujojoj Zelandijoj nerasi.

— Ką padarysi. Senio Robertsono visi arkliai geri, o jau greitai pas jį pereisi.

— Dar negreit. — Jis prisikimšo pypkę rupaus tabako ir išsiėmė skalą iš puodynės, stovinčios netoli viryklės. Kyštelėjo skalą pro dureles, ir ta užsidegė. Padrikas atsilošė kėdėje ir taip smarkiai užsitraukė, kad pypkė net sukliurksėjo. — O kaip tau, Mege, patinka būti ketverių metų? — paklausė dukrelę.

— Labai patinka, tėte.

— Ar mama tau ką nors padovanojo?

— Oi, tėte, kaip jūs su mama atspėjot, kad aš noriu Agnesės?

— Agnesės? — Jis greitai žvilgtelėjo į Fiją, šypsodamas klausiamai pakėlė antakius. — Tai jos vardas Agnesė?

— Taip. Ji labai graži, tėte. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau visą dieną.

— Gerai dar, kad liko į ką žiūrėti, — piktai pasakė Fija. — Vargšelė Megė nespėjo dorai nė pamatyt, Džekas su Hiuju pasigriebė.

— Ką gi, berniukai yra berniukai. Ar labai sudraskė?

— Viską bus galima pataisyt. Daug nespėjo, Frenkas juos užklupo.

— Frenkas? O ko jam čia prireikė? Visą dieną turėjo dirbti kalvėje. Hanteris jau klausė sklendžių.

— Jis ir dirbo kalvėj. Buvo tik atėjęs kažkokio daikto, — skubiai pasakė Fija. Padrikas per daug ant Frenko užsisėdęs.

— Oi, tėte, Frenkas pats geriausias brolis! Jis Agnesę nuo mirties išgelbėjo, o po vakarienės priklijuos jai plaukus.

— Gerai, — mieguistai pasakė tėvas, atlošdamas galvą ir užsimerkdamas.

Prieš pakurą buvo karšta, bet jis tartum nė nejautė, tik ant kaktos blizgėjo prakaito karoliukai. Jis susinėrė rankas ant pakaušio ir sėdėjo snūduriuodamas.

Iš Padriko Klierio vaikai ir paveldėjo tankius garbanotus įvairiausių vario atspalvių plaukus, nors nė vienas neturėjo tokių ryškiai raudonų kaip tėvas. Ūgio Padrikas buvo nedidelio, bet visas tartum iš plieninių spyruoklių, palinkusiomis nuo jodinėjimo kojomis, nuo avių kirpimo ištįsusiomis rankomis; ir krūtinė, ir rankos buvo apžėlusios garbanotais auksiniais plaukais, kurie būtų atrodę bjaurūs, jeigu būtų buvę juodi. Šviesiai mėlynos akys buvo nuolat prisimerkusios tartum jūreivio nuo žiūrėjimo į tolumas, veidas toks malonus, neįprastai šviesus, kad visiems patikdavo iš pirmo žvilgsnio. Nosis buvo didinga, tikra romėniška nosis, ir turbūt stebino tėvynainius airius, bet juk prie Airijos krantų visais laikais duždavo laivai. Jo kalboje išliko minkštas skubrus Golvėjaus airių akcentas, bet kone dvi dešimtys metų kitame pusrutulyje įspaudė savo žymes — pasikeitė kai kurių garsų tarimas, kalba kiek sulėtėjo tartum tiksėjimas seno laikrodžio, kurį jau reikia prisukti. Jis buvo laimingas — kur kas geriau nei daugelis sugebėjo atremti gyvenimo vargus bei sunkumus, ir nors griežtai žiūrėjo tvarkos ir šeimą laikė kietai, visi vaikai, išskyrus vieną, jį tiesiog dievino. Jei pristigdavo namuose duonos, jis apsieidavo be duonos; jei reikėdavo naujo drabužio jam ar kuriam iš vaikų, jis apsieidavo be to drabužio. Šitaip meilė parodoma daug geriau nei milijonais lengvai dalijamų bučinių. O būdo jis buvo itin ūmaus, kartą net užmušė žmogų. Bet jam pasisekė; tas žmogus buvo anglas, o Dan Laheiro uoste stovėjo laivas, pasiruošęs su jūros potvyniu išplaukti į Naująją Zelandiją.

Fiona pro virtuvės duris šūktelėjo:

— Vakarienės!

Vienas paskui kitą suėjo berniukai, paskutinis — Frenkas su glėbiu malkų ir sumetė jas į dėžę prie viryklės. Padrikas paleido nuo kelių Megę ir nuėjęs prie stalo atsisėdo jo gale, sūnūs susėdo iš kraštų, o Megė užsirepečkino ant medinės dėžės, kurią tėvas pastatė ant kėdės greta savęs.

Fija prie kito stalo sudėliojo maistą į lėkštes vikriau ir geriau nei kokia padavėja; nešė iškart po dvi lėkštes— pirmiausia Pedžiui, paskui Frenkui, visiems kitiems, paskiausia Megei ir sau.

— Ee! Troškinys! — nusivaipė Stiuartas, imdamas peilį ir šakutę.

— Valgyk, valgyk, — suniurnėjo tėvas.

Didelės lėkštės buvo prikrautos su kaupu: virtos bulvės, troškinta aviena, pupelės ką tik iš daržo, — nieko nepagailėta. Nors vaikai purkštavo, kad neskanu, ar zykė sau patylom, visi, taip pat ir Stiuartas, švariai išdažė lėkštes su duona ir dar suvalgė po kelias riekes, storai užteptas sviestu ir savų agrastų uogiene. Fija atsisėdusi greitosiomis pavalgė troškinio, paskui vėl nuskubėjo prie viryklės ir į dideles gilias lėkštes išdėliojo po gerą gabalą pudingo, labai saldaus ir dar su uogiene. Kiekvieną apliejusi karštu garuojančiu pieno kremu, vėl ėmė nešti į stalą lėkštes po dvi iš karto. Pagaliau su atodūsiu atsisėdo; dabar galės valgyti ramiai.

— Oi, kaip skanu! Su uogiene ir kremu! — sušuko Megė, braukydama šaukštuku, kol pro geltoną kremą prasisunkė rausvi ruoželiai.

— Na taip, Mege, vaikeli, juk tavo gimimo diena, mama ir iškepė tavo mėgstamiausią pudingą, — pasakė šypsodamas tėvas.

Dabar jau niekas nesiskundė; nesvarbu koks tas pudingas, jį sukirto pasigardžiuodami. Visi Klieriai buvo smaližiai.

Kad ir valgydami daug krakmolingo maisto, jie nė kiek nestorėjo. Viską sunaudodavo dirbdami ir žaisdami. Daržoves ir vaisius valgė dėl to, kad buvo skanu, tačiau stiprumą palaikė duona, mėsa, bulvės ir karšti miltiniai pudingai.

Paskui Fija visiems pripylė arbatos iš didžiulio arbatinio, ir jie dar kokią valandą sėdėjo prie stalo, gėrė arbatą, kalbėjosi, skaitė; Pedis papsėjo pypkę įkišęs nosį į knygą, pasiimtą iš bibliotekos, ir Bobas buvo įnikęs į knygą, o jaunesnieji vaikai planavo, ką veiks rytoj. Buvo prasidėjusios vasaros atostogos, berniukai jautėsi ištrūkę į laisvę ir nekantravo imtis jiems padalytų darbų apie namus ir darže. Bobas turėjo padažyti, kur reikėjo, namą iš lauko, Džekui ir Hiujui buvo paskirta malkų rietuvė, ūkiniai pastatai ir melžimas, Stiuartui daržas — vienas juokas, palyginti su mokyklos siaubais. Retkarčiais Pedis pakeldavo galvą nuo knygos ir pridurdavo prie sąrašo dar kokį darbą. Fija tylėjo, o Frenkas sėdėjo nuleipęs iš nuovargio ir tik siurbčiojo arbatą, vieną puoduką po kito.