Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Fija gal ir pasigesdavo griežtesnių protestantiškų apeigų, įprastų iš vaikystės, bet niekam to nesisakė. Pedžio religinius įsitikinimus ji visai pakentė ir eidavo su juo klausyti mišių, taip pat žiūrėjo, kad ir vaikai garbintų tik katalikų Dievą. Bet katalikų tikėjimo taip ir nepriėmė, todėl kasdienybė nebuvo labai šventa, jai trūko tokių bruoželių kaip malda susėdus prie stalo ir einant gulti.

Be tos vienintelės kelionės į Vehainą prieš pusantrų metų, Megė niekur nebuvo toliau nuo namų kaip daržinė ir kalvė slėnyje. Tą rytą, kai pirmą kartą turėjo eiti į mokyklą, ji taip jaudinosi, jog išvėmė, ką buvo suvalgiusi pusryčių, ir reikėjo ją vėl, nusivedus į miegamąjį, nuprausti ir perrengti. Gražutį naują mėlyną jūreivišką kostiumėlį su didele balta apykakle žemėn, ir vėl ji su savo bjauria ruda pusvilnone suknele sagutėmis susegtu stačiu kaklu, tokiu ankštu, kad net smaugia.

— Ir dėl Dievo meilės, Mege, kitąkart, kai pajusi, kad vemsi, tuoj sakyk! Nesėdėk, kol jau bus po viskam ir man reikės tą bjaurastį valyti ir plauti! O dabar paskubėk, nes jei nueisi po skambučio, sesuo Agata tikrai tave prilups. Gražiai elkis ir klausyk brolių!

Kai Fija pagaliau išleido Megę pro duris, įdavusi seną krepšelį su priešpiečiais — duonos su uogiene, Bobas, Džekas, Hiujis ir Stiuartas jau net trypė iš nekantrumo prie vartų.

— Greičiau, Mege, pavėluosimi — šūktelėjo Bobas, sukdamas į kelią.

Megė bėgom pasileido broliams iš paskos.

Buvo truputis po septynių, ir švelni ryto saulė šildė jau kelias valandas; rasa nuo žolės buvo nenudžiūvusi tik pačiame šešėlyje. Vehaino kelias buvo ratų vėžės, dvi tamsiai raudono molio juostos, atskirtos ryškios žalumos rėžio. Iš abiejų pusių aukštoje žolėje žydėjo daugybė baltų kalijų ir oranžinių nasturtų, jos augo palei tvarkingas medines tvoras, trukdančias įkelti koją į svetimą nuosavybę.

Bobas visada eidavo į mokyklą dešiniųjų tvorų viršumi, veršenikę užsidėjęs ant galvos, užuot nešęsis ant nugaros. Kairioji tvora priklausė Džekui, o trims mažiesiems Klieriams liko pats kelias. Iš daubos, kur stovėjo kalvė, užlipę ant ilgo stataus kalno, kur kirtosi Robertsono ir Vehaino keliai, jie pridusę stabtelėjo valandėlę, ir penkios ryškios galvelės sušvito plunksninių debesų fone. Dabar geriausias kelio gabalas — į pakalnę; jie susiėmė už rankų ir nušokavo žemyn žaliu, gėlėmis apaugusiu šlaitu, gailėdamiesi, kad nėra laiko pralįsti pro pono Čepmeno tvoros apačią ir nusiridenti žemyn kaip akmenukams.

Nuo Klierių namų iki Vehaino buvo penkios mylios, ir kai Megė pamatė tolumoje telegrafo stulpus, jai buvo visai pakirtę kojas ir nusmukusios kojinės. Klausydamasis, ar dar negirdėti varpelio, Bobas nekantriai žvilgčiojo, kaip ji bidzena iš paskos, vis pasitempdama kelnaites ir gaudydama kvapą. Išraudęs veidelis po plaukų kupeta neįprastai nublyško. Atsidusęs Bobas padavė savo veršenikę Džekui ir pasitrynė delnus į kelnes.

— Eikš, Mege, panėšėsiu ant kupros, — suniurnėjo jis, piktai žvelgdamas į brolius — tegu nemano, kad jis praskydo.

Megė užsiropštė jam ant nugaros, prisitraukė aukščiau, kad galėtų kojomis apsikabinti liemenį, ir palaimingai priglaudė galvelę prie brolio kaulėto peties. Dabar jau patogiai galėjo pasižiūrėti į Vehainą.

O pasižiūrėti nelabai buvo į ką. Vehainas, išsimėtęs abipus gudronuoto kelio, buvo iš tikro didelis kaimas. Didžiausias namas čia viešbutis, dviejų aukštų, su kiltine stogine, dengiančia nuo saulės šaligatvį prie namo; toliau ši stoginė, laikoma stulpų, ėjo palei visą nutekamąjį griovį. Antras didelis pastatas buvo parduotuvė, kuri taip pat galėjo pasigirti stogine ir dar dviem ilgais mediniais suolais praeiviams pailsėti po visokių prekių prigrūstomis vitrinomis. Priešais savivaldybę stovėjo vėliavos stiebas, o jo viršūnėje plakėsi nušiurusi, išblukusi valstybinė vėliava. Garažų miestely nebuvo, nes dar labai nedaug kas turėjo ekipažus su varikliu, užtat netoliese nuo savivaldybės stovėjo kalvė, už jos arklidės ir degalinė greta lovio arkliams girdyti. Vienintelis pastatas visoje gyvenvietėje, kuris iš tikrųjų krito į akį, buvo keista ryškiai žydra labai neangliškos išvaizdos kavinė; visi kiti namai buvo nudažyti nuosaikia ruda spalva. Greta viena kitos stovėjo miesto mokykla ir anglikonų bažnyčia, o tiesiai priešais — Šventosios Širdies vienuolyno bažnyčia ir parapijos mokykla.

Klieriams skubant pro parduotuvę, suskambo katalikų mokyklos varpelis, ir tuoj storesniu balsu jam atsiliepė didelis varpas ant stulpo priešais miesto mokyklą. Bobas pasileido risčia, ir jie įbėgo į žvyruotą kiemą, kai apie penkiasdešimt vaikų jau rikiavosi į eiles priešais nedidukę vienuolę, turinčią rankoj ploną lanksčią rykštę, aukštesnę už ją pačią. Nelaukdamas paliepimo, Bobas nusivedė saviškius pro mokinių eiles ir sustojo pakrašty, įsmeigęs akis į rykštę.

Kad Šventosios Širdies vienuolynas dviejų aukštų, ne iškart buvo matyti, nes jis stovėjo gan atokiai nuo kelio už tvoros. Viršutiniame aukšte gyveno keturios Gailestingųjų seserų ordino vienuolės; vienos, ekonomės, vaikai niekada nematydavo; trys dideli kambariai apačioje buvo mokyklos klasės. Apie visą tą stačiakampį ėjo plati dengta veranda — kai lydavo, vaikams čia buvo leidžiama ramiai pasėdėti per pertraukas ir suvalgyti priešpiečius, o saulėtomis dienomis buvo uždrausta ir koją įkelti. Keli dideli figmedžiai teikė pavėsį erdviam kiemui, o už namo, kiek slėsniau, buvo apskrita pievelė, vadinama „kriketo aikštele”, nes ten ir buvo žaidžiamas kriketas.

Nekreipdami dėmesio, kad iš jų patyliukais kikena vaikai rikiuotėje, Bobas ir jo broliai nė nepakrutėjo, kol visi suėjo į vidų, seseriai Ketrinai išklerusiu mokyklos pianinu barbenant „Tėvų tikėjimą”. Tik tada, kai už durų pradingo paskutinis vaikas, sesuo Agata, kuri lig tol stovėjo kaip įbesta, žengė prie laukiančių Klierių, o jos sunkūs vilnoniai sijonai valdingai šlavė kiemo žvyrą.

Megė žiūrėjo išvertusi akis, nes pirmąsyk matė vienuolę. Ir tikrai buvo į ką pažiūrėti: trys lopinėliai gyvo kūno — veidas ir rankos, o daugiau akinamai baltas krakmolytas gobtuvas ir antkrūtinis virš juodų juodžiausio plačių plačiausio drabužio klosčių, drūtas liemuo apjuostas plačiu odiniu diržu, o nuo jo sagties — metalinio žiedo — nukaręs stambus medinis rožinis. Sesers Agatos oda buvo pasidariusi raudona nuo itin smarkaus prausimosi ir dėl to, kad aštrūs kaip peilio ašmenys gobtuvo kraštai taip apverždavo veidą, jog tarsi atskirdavo jį nuo kūno ir vargiai begalėjai jį pavadinti veidu; ant smakro, kuris negailestingai gobtuvo spaudžiamas buvo pasidaręs dvigubas, kuokštais žėlė gyvaplaukiai. Lūpų visai nebuvo matyti, iš rūpesčio buvo sučiauptos taip kietai, kad atrodė tik brūkšnys — nelengva būti Kristaus sužadėtine šitoje kolonijoje pasaulio krašte, kur net metų laikai mainosi atžagariai, kai įžadus esi davus prieš penkiasdešimt metų mieloje malonioje Kilarnio abatijoje. Abiejose nosies pusėse raudonavo dvi dėmelės, žiauriai įspaustos apskritų plieniniais rėmeliais akinių, iš už kurių įtariai ir piktai žvelgė blyškiai mėlynos akys.

— Na, Robertai Klieri, kodėl pavėlavot? — suriko sesuo Agata sausu, anaiptol nebe airišku balsu.

— Dovanokit, sesuo Agata, — visas sustingęs atsakė Bobas, neatitraukdamas melsvai žalių akių nuo siūbuojančios rykštės galiuko.

— Kodėl pavėlavot? — pakartojo ji.

— Dovanokit, sesuo Agata.

— Pirma naujų mokslo metų diena, Robertai Klieri, tai aš manyčiau, kad bent jau šiandien galėjai pasistengti ateit laiku.