Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Megė drebėjo, bet sukaupė drąsą.

— Ak, nepykite, viskas per mane, — sucypė ji.

Blyškiai mėlynos akys nukrypo nuo Bobo ir ėmė skvarbyti Megę, o toji stovėjo žvelgdama kuo nekalčiausiai, nes nežinojo, kad sulaužė pirmąją taisyklę, kurios reikia laikytis mirtinoje dvikovoje, nesibaigiančioje tarp mokinių ir mokytojų: nesakyk, kol nepaklaus. Bobas staigiai įspyrė jai į koją, ir ji pašnairavo į brolį nieko nesuprasdama.

— Kodėl per tave? — paklausė vienuolė: taip atšiauriai su Mege niekas nebuvo kalbėjęs.

— Na aš prie stalo susivėmiau, ir viskas perėjo iki pat kelnaičių, tai mama mane turėjo nuprausti ir pervilkti kitais drabužėliais, todėl ir pavėlavom, — be užuolankų paaiškino Megė.

Sesers Agatos išraiška liko kaip buvus, tik lūpos ištįso it ištempta iki galo spyruoklė ir kiek palinko rykštės galiukas.

— Kas čia tokia? — paklausė ji Bobą taip, tarsi Megė būtų koks nematytas bjaurus vabalas.

— Dovanokit, sesuo Agata, čia mano sesuo Megana.

— Tai ateičiai jai išaiškink, Robertai, kad yra tokių dalykų, apie kuriuos tikri džentelmenai ir damos nekalba. Ir nieku gyvu niekada negalima minėti jokio apatinio drabužio, vaikai iš padorių namų savaime turėtų šitai žinoti. Ištieskit rankas, visi.

— Bet, sesuo Agata, čia aš kalta! — graudžiai sušuko Megė, tiesdama rankutes delnais į viršų, kaip buvo mačiusi tūkstantį kartų namuose brolius darant juokais.

— Nutilk! — pro dantis iškošė pasisukdama į ją sesuo Agata. — Man visiškai vis tiek, kuris iš jūsų kaltas. Pavėlavote, todėl visi turite būti nubausti. Šeši kirčiai, — paskelbė ji nuosprendį lygiu balsu, net pasigardžiuodama.

Siaubo apimta žiūrėjo Megė, kaip Bobas tvirtai laiko ištiestas rankas, o ilga rykštė švilpčioja taip greitai, kad nespėji nė akimis susekti, ir šaižiai pliaukši į delną, į švelnų jautrų minkštimą. Po pirmo kirčio iššoko raudonas rumbas; kitas kirtis kliuvo prie pat pirštų, į dar jautresnę vietą, ir trečias — į pirštų galiukus, kur odoje daugiausia jautrių taškelių, nebent tik lūpose jų dar daugiau. Sesuo Agata žinojo, ką daro. Dar trys kirčiai kliuvo antrajai Bobo rankai, paskui sesuo Agata ėmėsi Džeko, kuris stovėjo greta. Bobas išblyško, bet nei aiktelėjo, nei sukrutėjo, taip pat laikėsi ir kiti broliai, kai atėjo jų eilė, net tykus ir švelnus Stiuartas.

Kai rykštė pakilo virš Megės rankučių, ji nejučia užsimerkė, kad nepamatytų, kaip nusileis. Tačiau skausmas buvo lyg sprogimas, delną sakytum ugnis nudegino iki pat kaulo, nutvilkė iki alkūnės, ir tada rėžė kitas kirtis, o kai skausmas pasiekė petį, paskutinis kirtis per pirštų galelius, smilktelėjęs tuo pačiu keliu, nudiegė širdį. Megė kietai sukando apatinę lūpą, iš gėdos ir išdidumo neleido sau pravirkti ir buvo taip įniršusi ir pasipiktinusi dėl neteisybės, jog nedrįso atsimerkti ir pažvelgti į seserį Agatą; pamoka pasiekė tikslą, nors iš esmės ne tą, kurio norėjo sesuo Agata.

Skausmas nutyko tik per priešpiečius. Visą rytą Megė pratūnojo baimės ir glumo migloje, nieko nesuprasdama, kas aplinkui sakoma ir daroma. Įgrūsta į paskutinį suolą mažųjų klasėje, ji iki pat ilgosios pertraukos nematė, kas sėdi greta; ir pertrauka neatnešė palengvėjimo — ji susitraukusi stovėjo Bobui ir Džekui už nugarų kiemo kampe. Tiktai Bobui griežtai paliepus, suvalgė motinos įdėtą duoną su agrastų uogiene.

Kai vėl paskambino pamokoms ir Megė susirado vietą rikiuotėje, akys jau buvo prasiblaiviusios ir ėmė suvokti, kas dedasi aplink. Gėda dėl bausmės dar graužė nė kiek ne mažiau, bet ji laikė galvą iškėlusi ir dėjosi nepastebinti, kaip kitos mergaitės kuždasi, kumščiodamos viena kita.

Sesuo Agata stovėjo priešais rikiuotę su savo rykšte, sesuo Diklena slankiojo vaikams už nugarų, sesuo Ketrina, atsisėdusi prie pianino, kuris stovėjo prie jaunesniųjų mokinių klasės durų, pradėjo skambinti „Pirmyn, Kristaus kariai” pabrėžtinai maršo taktu. Iš tiesų tai buvo protestantų giesmė, bet per karą pasidarė visiems bendra. Mieli vaikučiai žygiuoja, tarsi iš tikrųjų būtų kareivėliai, didžiuodamasi pagalvojo sesuo Ketrina.

Sesuo Diklena buvo tiksli sesers Agatos kopija, tik penkiolika metų jaunesnė, o sesuo Ketrina vienintelė iš visų trijų vienuolių dar turėjo šį tą žmogiška. Ji buvo tik trisdešimties su trupučiu, aišku, airė, ir įsiliepsnojęs jos uolumas dar nebuvo visai užgesęs; jai dar teikė džiaugsmo mokymas, ir susižavėjusiuose į save atkreiptuose veideliuose tebematė nemarųjį Kristaus paveikslą. Bet ji mokė vyresniuosius vaikus, kurie, sesers Agatos manymu, jau buvo ganėtinai gavę mušti, kad net tokios jaunos ir atlaidžios mokytojos priežiūroje elgtųsi gerai. Pati sesuo Agata mokė mažiausius, idant saviškai suformuotų to žalio molio protus ir širdis, vidurinės klasės buvo paliktos seseriai Diklenai.

Saugiai pasislėpusi paskutiniame suole, Megė išdrįso žvilgtelėti į greta sėdinčią mergytę. Į baikštų jos žvilgsnį atsakė plati bedantę šypsena, išsprogintos didelės juodos akys tamsiame, kiek blizgančiame veide. Ji tiesiog pakerėjo Megę, pripratusią prie šviesios odos, nes netgi Frenkas, nors tamsiaakis ir tamsiaplaukis, odą turėjo labai baltą; ir suolo draugė pasirodė Megei pati gražiausia mergaitė pasaulyje.

— Kuo tu vardu? — puse burnos sumurmėjo tamsioji gražuolė — ji graužė pieštuko galą ir spjaudė atplaišėles į tuščią įdubą, skirtą rašalinei.

— Megė Klieri, — pašnibždom atsakė jai Megė.

— Kas ten dabar! — pasigirdo sausas šaižus balsas nuo pirmųjų suolų.

Megė krūptelėjo, suglumusi apsidairė. Dusliai stuktelėjo dvidešimties vaikų vienu kartu padėti pieštukai, tyliai sušnarėjo pastumti į šoną brangūs popieriaus lapeliai, kad slapčiom būtų galima pasidėti ant suolo alkūnes. Megei širdis apmirė pajutus, kad visi į ją žiūri. Tarpusuoliu skubinosi sesuo Agata; Megę apėmė tokia didelė baimė, kad jei tik būtų buvę kaip, būtų dūmusi lauk kiek kojos neša. Bet už nugaros buvo viduriniosios klasės pertvara, iš abiejų pusių supo suolai, o priešais stovėjo sesuo Agata. Megės rankos ant suolo gniaužėsi nuo stingdančios baimės, iš susitraukusio veidelio į vienuolę žvelgė didžiulės akys.

— Tu kalbėjaisi, Megana Klieri?

— Taip, sesuo Agata.

— Ir ką gi tu sakei?

— Pasisakiau savo vardą ir pavardę, sesuo Agata.

— Savo vardą ir pavardę! — pašaipiai pakartojo vienuolė apžvelgdama vaikus, tartum ir jie būtų turėję jausti tokią pat panieką. — Mat, vaikai, kokia mums garbė! Mūsų mokykloje atsirado dar viena iš Klierių padermės ir nebeiškenčia neapsiskelbusi, kas ji tokia! — Ji vėl atsisuko į Megę. — Atsistok, tu laukine neišmanėle, kai su tavim kalbuos! Ir ištiesk rankas.

Megė sunkiai atsistojo, ilgos garbanos švystelėjo per veidą ir vėl nukrito už nugaros. Ji desperatiškai gniaužė sunertas rankas, bet sesuo Agata nė nepakrutėjo, tik stovėjo ir laukė, laukė, laukė... Pagaliau Megė prisivertė ištiesti rankas, bet kai rykštė pakilo, atitraukė jas dusdama iš baimės. Sesuo Agata suleido pirštus į tankius Megės plaukus ant pakaušio ir prisitraukė ją artyn, visai prie pat siaubingų akinių.

— Ištiesk rankas, Megana Klieri!

Tie žodžiai buvo ištarti mandagiai, šaltai, negailestingai.

Megė išsižiojo ir apvėmė visą sesers Agatos abito priekį. Vaikai kaip vienas aiktelėjo pasibaisėję, sesuo Agata stovėjo raudonu iš įsiūčio ir nustebimo veidu, o ta šlykštynė lašėjo nuo juodų klosčių ant grindų. Tada ji puolė tvoti Megę rykšte kur pakliuvo, o Megė užsidengusi veidą rankomis gūžėsi kampe ir vis dar žiaukčiojo. Kai sesuo Agata taip pailso, kad jau nebekilo ranka su rykšte, ji parodė į duris.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x