Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Pagaliau Fija pamojo Megei, kad atsisėstų ant aukštos kėdutės, suraišiojo nakčiai plaukus skudurėliais ir liepė eiti miegoti, nuėjo gulti ir Stiuartas su Hiuju; Džekas ir Bobas išsiprašė, kad dar leistų pašerti šunis; Frenkas nusinešė ant stalo prie viryklės Megės lėlę ir ėmėsi klijuoti jai plaukus. Padrikas pasirąžęs užvertė knygą ir padėjo pypkę į didžiulę mirguliuojančią vaivorykštės spalvomis kriauklę, kurią naudojo vietoj peleninės.

— Na, mama, eisiu gult.

— Labanaktis, Pedi.

Fija nurinko indus ir nuo sienos nusikabino didelę cinkuotą geldą. Pasidėjusi ją kitame gale stalo, prie kurio sėdėjo Frenkas, nukėlė nuo ugnies sunkų ketaus puodą ir įsipylė karšto garuojančio vandens. Iš senos žibalo skardinės šliūkštelėjo šalto, įmetusi muilą su vieline muiline paplakė, kol prisidarė putų, ir pradėjo plauti bei skalauti lėkštes, statyti skiausčias.

Frenkas tvarkė lėlę nepakeldamas galvos, bet kai ant stalo išaugo švarių lėkščių krūva, jis tylom atsistojęs paėmė šluostę ir pradėjo jas šluostyti. Ėjo nuo stalo prie indaujos ir vėl atgal, dirbo mikliai, su įgudimu. Juodu su motina žaidė slaptą ir pavojingą žaidimą, nes viena iš griežčiausių taisyklių Pedžio valdose buvo tikslus pareigų pasiskirstymas. Visi namų darbai priklauso moteriai, ir baigta. Nė vienas iš vyrų tegu nė piršto neprikiša prie moteriško darbo. Bet kas vakarą, Pedžiui nuėjus gulti, Frenkas padėdavo motinai, ir Fija lyg sąmokslininkė atidėliodavo indų plovimą iki tos akimirkos, kai jie išgirsdavo dunkstelint į grindis Pedžio šlepetes. Jei jau Pedis nusimetė šlepetes, į virtuvę jis nebeateis.

Fija švelniai pažvelgė į sūnų.

— Nežinau, ką daryčiau be tavęs, Frenkai, bet geriau jau nepadėtum. Tau bus per maža poilsio iki ryto.

— Nieko, mama, kad pašluostysiu kelias lėkštes, nenumirsiu. Nors tiek tave užvaduosiu.

— Čia mano darbas, Frenkai. Aš nesiskundžiu.

— O, kad mes praturtėtume, tada galėtum pasisamdyti tarnaitę.

— Gerai nori! — Fija nusišluostė paraudusias muilinas rankas ir atsidususi įsisprendė į šonus. Pažvelgė į sūnų kiek susirūpinusiomis akimis — kiekvienas darbininkas pakeiksnoja gyvenimą, o Frenkas tiesiog negali jo pakęsti.

— Frenkai, nekurk didelių planų. Tik blogiau nuo to bus. Mes paprasti žmonės, darbininkai, vadinasi, niekados nebūsim turtingi ir neturėsim tarnaičių. Būk patenkintas tuo, kas esi ir ką turi. Šitaip kalbėdamas tu įžeidi tėtę, o jis tikrai to nenusipelnė. Pats žinai. Nei jis geria, nei lošia, tiktai plūkiasi dėl mūsų visų. Nė penso iš savo uždirbtų pinigų neišleidžia sau. Viskas išeina mums.

Raumeningi pečiai nekantriai truktelėjo, tamsus veidas paniuro, pasidarė atšiaurus.

— Bet kas gi čia bloga, jei aš noriu iš gyvenimo daugiau, negu tik triūsti iki devinto prakaito? Nesuprantu, kodėl negerai norėti, kad tu turėtum tarnaitę.

— Negerai todėl, kad tai neįmanoma! Juk žinai, neturim iš ko toliau leisti tave į mokyklą, o jei nebaigsi mokyklos, ką galėsi dirbti — tik juodą darbą. Iš tavo kalbos, tavo apsirengimo ir rankų matyti, kad esi darbininkas. Bet pūslės delnuose nėra negarbė. Kaip tėtė sako: kieno rankos pūslėtos, žinok, jis garbingas žmogus.

Frenkas nieko nebeatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Visi indai buvo sudėti į vietą; Fija išsitraukė siuvinių krepšelį ir atsisėdo į Pedžio kėdę prie pakuros, o Frenkas vėl ėmėsi lėlės.

— Vargšelė Megė! — staiga pasakė jis.

— Kodėl?

— Šiandien, kai tie padūkėliai tampė jos lėlę, ji taip verkė, sakytum visas jos pasaulis būtų sugriuvęs. — Jis pasižiūrėjo į lėlę, jau su plaukais. — Agnesė! Ir iš kur ji ištraukė tokį vardą?

— Greičiausiai bus nugirdusi mane kalbant apie Agnesę Forteskju— Smit.

— Kai atidaviau jai lėlę, pasižiūrėjo į galvos vidų ir vos nenumirė iš baimės. Akys ją nugąsdino, tik nesuprantu kodėl.

— Megė visada mato, ko nėra.

— Gaila, kad neturim pinigų, taip norėtųsi kuo ilgiau leisti mažuosius į mokyklą. Jie tokie protingi.

— Ak, Frenkai. Daug norįs ant mažo atsisėda, — alsiai atsakė motina. Pasipurčiusi ji persibraukė ranka per akis ir įsmeigė adatą į pilkų vilnonių siūlų kamuoliuką. — Nebegaliu. Taip nusivariau, kad nebematau nieko.

— Eik gulti, mama, aš užpūsiu lempas.

— Dar tik prikrausiu krosnį.

— Aš prikrausiu.

Frenkas atsistojo ir atsargiai užkišo puošniąją lėlę už torto formos ant indaujos, kad vėl kas neatsitiktų. Dėl berniukų buvo ramus — nebegriebs, jo jie bijojo labiau nei tėvo, nes Frenkas buvo gana žiaurus. Tas žiaurumas niekad neprasiverždavo prie motinos ir sesers, bet broliai visi nuo jo kentėdavo.

Fija žiūrėjo į jį skaudama širdimi — Frenkas turėjo kažkokio nežaboto atšiaurumo, bus dėl jo bėdos. Kad bent kiek jie su Pėdžių sutartų! Bet amžinai vienam viskas atrodo priešingai negu kitam, ir ginčijasi nuolat. Gal Frenkas per daug ja rūpinasi, per daug prie jos prisirišęs. Jei taip, ji pati kalta. Bet tai reiškia, kad jis myli ją, turi gerą širdį. Nori bent kiek palengvinti jai gyvenimą. Ir vėl Fija sugavo save laukianti nesulaukianti dienos, kada Megė paūgės ir nukels tą naštą Frenkui nuo pečių.

Ji pasiėmė nuo stalo lempą, bet paskui vėl padėjo ir priėjo prie sūnaus — tupėdamas prieš krosnį, Frenkas kišo malkas į didelę pakurą, klibino krosniakaištį. Per baltas jo rankas ėjo ryškios venos, gražios plaštakos buvo nenuplaunamai pajuodusios. Droviai ištiesusi ranką, Fija švelniai nubraukė jam nuo akių tiesius juodus plaukus; tik tokią glamonę sau leido.

— Labanaktis, Frenkai, ačiū tau.

Ant sienų šoko ir blaškėsi lempos šešėliai, kai Fija tyliai ėjo iš miegamojo į miegamąjį.

Frenkas ir Bobas miegojo arčiausiame kambaryje; Fija be garso stumtelėjo duris, aukštai pakėlė lempą, ir toji apšvietė dvigulę lovą kampe. Bobas tysojo aukštielninkas, išsižiojęs, virpėdamas ir krūpčiodamas kaip šuo; ji priėjo prie lovos ir pavertė jį ant dešiniojo šono, kol košmaras dar neįsisiautėjęs, ir kiek pastovėjo žiūrėdama. Koks panašumas į Pedį!

Gretimame kambaryje Džekas ir Hiujis kone pinte susipynę. Šitie tai tikri išdykėliai! Nuolat ką nors iškrečia, bet ne iš piktumo. Ji norėjo juos išskirti ir patvarkyti patalą, bet ryškiai rudos garbanotos galvos nesidavė perskiriamos. Fija atsiduso, tesižinai. Ir kaip jie gali pailsėti per naktį šitaip miegodami, — bet jie, regis, nuo to klestėte klesti.

Kambarys, kur miegojo Megė ir Stiuartas, buvo per tamsus ir liūdnas tokiems mažiems vaikams. Sienos nudažytos niūria ruda spalva, ant grindų rudas linoleumas, nė jokio paveikslėlio ant sienų. Kaip ir kituose miegamuosiuose.

Stiuartas buvo apsisukęs atžagariai, ir iš po antklodės tebuvo matyti naktiniais marškiniais aptemptas užpakaliukas ten, kur turi būti galva; veidas ir vėl prispaustas prie kelių, kaip jis ir neuždūsta. Fija atsargiai pakišo ranką po antklode ir sustingo. Vėl šlapias! Ką gi, iki ryto jau ir pagalvė būtinai bus šlapia. Jis visada taip, apsisuka ir vėl apsišlapina. Na bet iš penkių sūnų tik vienas slapukas — dar ne taip blogai.

Megė buvo susirangiusi į kamuoliuką, įsikišusi Į burną nykštį. Skudurėliais suraišioti plaukai išsidraikę aplinkui. Vienintelė duktė. Fija tik probėgšmais nužvelgė ją ir išėjo; Megė jai ne paslaptis, ji bus moteris. Fija žinojo, kas jos laukia, ir nei pavydėjo jai, nei jos gailėjo. Sūnūs kas kita; kiekvienas iš jų — stebuklas, atsiradęs iš jos, moters, kūno. Sunku, kai nėra kas padeda namuose, bet sūnus verta auginti. Tarp sau lygių Pedis yra daugiausia gerbiamas kaip tik dėl jų. Augink sūnus, tai būsi tikras vyras.