Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

— Ką čia turi, Mege? — staigiai prišokęs suriko Džekas. — Parodyk!

— Aha, parodyk! — sukikeno Hiujis iš kitos pusės.

Megė prisiglaudė lėlę prie krūtinės ir papurtė galvutę:

— Ne, ji mano! Aš gavau gimimo dienai!

— Parodyk, parodyk! Mes tik pasižiūrėsim.

Džiaugsmas ir pasididžiavimas paėmė viršų. Megė pakėlė lėlę, kad ir broliai pasigėrėtų.

— Žiūrėkit, kokia graži! Jos vardas Agnesė.

— Agnesė? Agnesė? — Džekas vos nepaspringo. — Na ir vardelis! Kodėl gi nepavadinai Mere ar Bete?

— Todėl, kad ji Agnesė.

Hiujis pastebėjęs, kad lėlės riešas sukiojasi, net švilptelėjo.

— Ei, žiūrėk, Džekai! Jai galima rankas judinti!

— Kaip? Duok, pamėginsim.

— Ne! — Megė vėl apsikabino lėlę, jau su ašaromis akyse. — Ne, jūs ją sudraskysit! Oi, Džekai, neimk, sudraskysi!

— Cha! — Jo nešvarūs įdegę pirštai apėmė sesutės riešus, stipriai suspaudė. — Nori, kad tau rankas išsukčiau? Ir nežliumbk, nes pasakysiu Bobui. — Jis mėgino praskėsti jos rankutes, net oda pabalo, o Hiujis traukė nutvėręs už lėlės sijono. — Duok, nes dar blogiau bus!

— Ne, Džekai, būk geras! Tu ją sudraskysi, tikrai sudraskysi! Oi, paleisk! Būk geras, neliesk!

Nors riešus labai skaudėjo, ji tvirtai laikė lėlę kūkčiodama ir spardydamasi.

— Jau turiu! — suklykė Hiujis, kai lėlė išslydo Megei iš glėbio.

Džekas ir Hiujis susižavėjo lėle visai kaip Megė; šalin nulėkė suknelė, apatiniai sijonai ir ilgos mezginiuotos kelnaitės. Agnesė liko nuoga, ir berniukai visaip vartė ją ir tampė, užkėlė koją virš galvos, veidą nusuko į nugarą, kraipė kaip įmanydami. Megė stovėjo šalia ir verkė, bet jiems buvo nė motais, o ji net nemanė šauktis pagalbos, nes taip jau buvo Klierių šeimoje — nemoki pats atsilaikyti, pagalbos ir užuojautos nelauk, nesvarbu, kad tu mergaitė.

Auksiniai lėlės plaukai susitaršė, perlai švysčiodami sukrito į aukštą žolę ir prapuolė. Apdulkėjęs batas netyčia užmynė numestą suknytę ir ant atlaso paliko kalvės suodžių dėmę. Megė suklupusi puolė rinkti mažyčius rūbelius, kol jų daugiau nepagadino, paskui ėmė naršyti po žolę, kur galėjo būti įkritę perliukai. Akis temdė ašaros, širdį gniaužė lig tol nepatirtas skausmas, nes ji dar nebuvo turėjusi nieko, dėl ko būtų buvę verta sielotis.

Frenko įmesta į šaltą vandenį pasaga sušnypštė, jis atsitiesė; nugara paskutinėm dienom nebeskaudėjo, tai gal jau bus įpratęs kalviauti. Seniai laikas, būtų pasakęs tėvas, juk visą pusmetį jau dirbi. Bet Frenkas ir pats žinojo, kiek jis jau pristatytas prie žaizdro ir priekalo: skaičiavo tą laiką su pagieža ir neapykanta, įmetęs į dėžę kūjį, virpančia ranka nusibraukė nuo kaktos lygius juodus plaukus ir per galvą nusitraukė seną odinę prijuostę. Marškiniai buvo numesti kampe ant šiaudų krūvos; Frenkas sunkiais žingsniais nuėjo ten ir valandėlę pastovėjo įsmeigęs akis— juodas ir išplėstas — į neobliuotą sieną, nieko nematydamas.

Jis buvo nedidukas, ne aukštesnis kaip penkių pėdų ir trijų colių, ir liesas kaip visi paaugliai, bet nuo darbo su kūju jau pūpsojo pečių ir rankų raumenys, o nuoga balta lygutėlė oda blizgėjo nuo prakaito. Jo plaukai ir akys buvo juodi — tuo skyrėsi iš visos šeimos; putlios lūpos bei plati nosis irgi buvo ne kaip kitų — motina turėjo maorių kraujo, ir tai buvo matyti. Jam jau greit šešiolika, o Bobui dar tik vienuolika, Džekui dešimt, Hiujui devyneri, Stiuartui penkeri, o mažajai Megei treji. Tada jis prisiminė, kad Megei šiandien suėjo ketveri metukai, juk jau gruodžio aštunta. Frenkas apsivilko marškinius ir išėjo iš daržinės.

Namas stovėjo ant kalniuko bent šimtu pėdų aukščiau už daržinę ir arklidę. Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. Aplink namą augo akacijų krūmai, tuo metu gausiai apsipylę skaisčiai geltonais žiedais; vešliai, kaip ir visur šitame krašte, žaliavo žolė. Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro tik žalesnė. Lyja čia taip ramiai, kad nė jokio gležno augalėlio neįdrėks, snigti visai nesninga, o saulė tiktai glosto, bet nekepina. Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių. Visad lauki užgniaužęs kvapą, kojomis vos jausdamas drebėjimą ir duslius smūgius. Nes po žeme glūdi baisinga jėga, tokia milžiniška jėga, jog prieš trisdešimt metų dingo kaip nebuvęs aukščiausias kalnas; lyg niekur nieko stūksojusių kalvų šlaitai sutrūkinėjo, iš plyšių staugdami ėmė veržtis garai, ugnikalniai spjaudė į padangę dūmų kamuolius, o kalnų upokšniai bėgo karšti. Riebiai kunkuliavo didžiuliai purvo ežerai, vandenyno bangos baikščiai plakėsi į uolas, kurių galėjo ir neberasti per kitą jūros potvynį, ir žemės pluta vietom tebuvo devynių šimtų pėdų storio.

Ir vis tiek tai gera, maloninga žemė. Už namo plyti kiek banguota lyguma, žalia kaip Fionos Klieri sužadėtuvių žiedo smaragdas, nusėta tūkstančiais baltų gumulėlių, kurie iš arčiau pasirodo esą avys. O ten, kur žydrame danguje juoduoja dantyta kalnų linija, į dešimties tūkstančių pėdų aukštį šauna Egmonto kalnas, paniręs debesyse, jo šlaituose baltuoja sniegas, o visas pavidalas toks taisyklingas ir tobulas, jog net tie, kurie kaip Frenkas mato jį kiekvieną dieną, per visą savo gyvenimą nesiliauja juo gėrėjęsi.

Nuo daržinės į namus gana stati įkalnė, bet Frenkas ėjo skubiai, nes žinojo, kad dabar pasitraukti iš kalvės negalima, tėvo buvo aiškiai dėl to pasakyta. Pagaliau pasukęs už namo kampo, prie akacijos krūmo jis pamatė vaikus.

Frenkas vežė motiną į Vehainą pirkti Megei lėlės ir lig šiol tebesistebėjo, kaip ji tai sugalvojo. Motina nedovanodavo per gimtadienius nepraktiškų daiktų, neturėjo tiek pinigų ir nė vienam vaikui nebuvo nupirkusi žaislo. Visi gaudavo drabužių, ir negausi apranga pasipildydavo per Kalėdas bei gimimo dienas. Bet Megė greičiausiai bus pamačiusi lėlę, kai tąkart buvo nuvažiavusi į miestelį, ir Fiona to neužmiršo. Kai Frenkas ėmė klausinėti, ji tik sumurmėjo, atseit kaip čia bus mergaitė be lėlės, ir nukreipė kalbą į kitką.

Ant tako Džekas ir Hiujis nutvėrę lėlę iš abiejų pusių negailestingai sukiojo jai visus sąnarėlius. Mėgę Frenkas matė iš nugaros, ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip broliai niekina Agnesę. Baltos švarios kojinaitės buvo nusmukusios ir susiraukšlėjusios apie juodus batukus, ir iš po rudos aksominės šventinės suknutės buvo matyti rausvos blauzdos. Ant nugaros vilnijo ir švytėjo saulėje rūpestingai sugarbanoti plaukai — ne vario ir ne aukso, bet savotiškos tarpinės spalvos. Baltas taftos kaspinas, kuriuo buvo perrištos garbanos, kad nekristų ant kaktos, karojo visas purvinas, suknelė buvo dulkina. Vienoje rankutėje Megė laikė suspaudusi lėlės drabužėlius, kita bergždžiai stengėsi nustumti Hiujį.

— Ak jūs rupūžės!

Džekas ir Hiujis stryktelėjo ir nukūrė užmiršę lėlę; kai Frenkas keikiasi, protingiausia nešdintis.

— Tegu tik aš dar nutversiu jus kišant nagus prie tos lėlės, atkentės jūsų šiknos! — suriko Frenkas jiems iš paskos.

Pasilenkęs suėmė Mėgę už pečių, švelniai krestelėjo.

— Na na, ko verki? Jau nustok, jie gi nuėjo ir daugiau tavo lėlytės nebelies, aš tau sakau. Ei, nusišypsok, juk šiandien tavo gimimo diena!

Megės veidukas buvo net paburkęs, ašaros bėgo upeliais; ji žvelgė į Frenką tokiomis didelėmis ir liūdnomis pilkomis akimis, kad jam sugniaužė gerklę. Išsitraukęs iš kelnių kišenės nešvarų skudurėlį, nevikriai perbraukė jai per skruostus, paskui suėmė nosį: