• Пожаловаться

Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, ISBN: 9986163943, издательство: Tyto alba, категория: literature_20 / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Колин Маккалоу Erškėčių paukščiai

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Колин Маккалоу: другие книги автора


Кто написал Erškėčių paukščiai? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Ką čia turi, Mege? — staigiai prišokęs suriko Džekas. — Parodyk!

— Aha, parodyk! — sukikeno Hiujis iš kitos pusės.

Megė prisiglaudė lėlę prie krūtinės ir papurtė galvutę:

— Ne, ji mano! Aš gavau gimimo dienai!

— Parodyk, parodyk! Mes tik pasižiūrėsim.

Džiaugsmas ir pasididžiavimas paėmė viršų. Megė pakėlė lėlę, kad ir broliai pasigėrėtų.

— Žiūrėkit, kokia graži! Jos vardas Agnesė.

— Agnesė? Agnesė? — Džekas vos nepaspringo. — Na ir vardelis! Kodėl gi nepavadinai Mere ar Bete?

— Todėl, kad ji Agnesė.

Hiujis pastebėjęs, kad lėlės riešas sukiojasi, net švilptelėjo.

— Ei, žiūrėk, Džekai! Jai galima rankas judinti!

— Kaip? Duok, pamėginsim.

— Ne! — Megė vėl apsikabino lėlę, jau su ašaromis akyse. — Ne, jūs ją sudraskysit! Oi, Džekai, neimk, sudraskysi!

— Cha! — Jo nešvarūs įdegę pirštai apėmė sesutės riešus, stipriai suspaudė. — Nori, kad tau rankas išsukčiau? Ir nežliumbk, nes pasakysiu Bobui. — Jis mėgino praskėsti jos rankutes, net oda pabalo, o Hiujis traukė nutvėręs už lėlės sijono. — Duok, nes dar blogiau bus!

— Ne, Džekai, būk geras! Tu ją sudraskysi, tikrai sudraskysi! Oi, paleisk! Būk geras, neliesk!

Nors riešus labai skaudėjo, ji tvirtai laikė lėlę kūkčiodama ir spardydamasi.

— Jau turiu! — suklykė Hiujis, kai lėlė išslydo Megei iš glėbio.

Džekas ir Hiujis susižavėjo lėle visai kaip Megė; šalin nulėkė suknelė, apatiniai sijonai ir ilgos mezginiuotos kelnaitės. Agnesė liko nuoga, ir berniukai visaip vartė ją ir tampė, užkėlė koją virš galvos, veidą nusuko į nugarą, kraipė kaip įmanydami. Megė stovėjo šalia ir verkė, bet jiems buvo nė motais, o ji net nemanė šauktis pagalbos, nes taip jau buvo Klierių šeimoje — nemoki pats atsilaikyti, pagalbos ir užuojautos nelauk, nesvarbu, kad tu mergaitė.

Auksiniai lėlės plaukai susitaršė, perlai švysčiodami sukrito į aukštą žolę ir prapuolė. Apdulkėjęs batas netyčia užmynė numestą suknytę ir ant atlaso paliko kalvės suodžių dėmę. Megė suklupusi puolė rinkti mažyčius rūbelius, kol jų daugiau nepagadino, paskui ėmė naršyti po žolę, kur galėjo būti įkritę perliukai. Akis temdė ašaros, širdį gniaužė lig tol nepatirtas skausmas, nes ji dar nebuvo turėjusi nieko, dėl ko būtų buvę verta sielotis.

Frenko įmesta į šaltą vandenį pasaga sušnypštė, jis atsitiesė; nugara paskutinėm dienom nebeskaudėjo, tai gal jau bus įpratęs kalviauti. Seniai laikas, būtų pasakęs tėvas, juk visą pusmetį jau dirbi. Bet Frenkas ir pats žinojo, kiek jis jau pristatytas prie žaizdro ir priekalo: skaičiavo tą laiką su pagieža ir neapykanta, įmetęs į dėžę kūjį, virpančia ranka nusibraukė nuo kaktos lygius juodus plaukus ir per galvą nusitraukė seną odinę prijuostę. Marškiniai buvo numesti kampe ant šiaudų krūvos; Frenkas sunkiais žingsniais nuėjo ten ir valandėlę pastovėjo įsmeigęs akis— juodas ir išplėstas — į neobliuotą sieną, nieko nematydamas.

Jis buvo nedidukas, ne aukštesnis kaip penkių pėdų ir trijų colių, ir liesas kaip visi paaugliai, bet nuo darbo su kūju jau pūpsojo pečių ir rankų raumenys, o nuoga balta lygutėlė oda blizgėjo nuo prakaito. Jo plaukai ir akys buvo juodi — tuo skyrėsi iš visos šeimos; putlios lūpos bei plati nosis irgi buvo ne kaip kitų — motina turėjo maorių kraujo, ir tai buvo matyti. Jam jau greit šešiolika, o Bobui dar tik vienuolika, Džekui dešimt, Hiujui devyneri, Stiuartui penkeri, o mažajai Megei treji. Tada jis prisiminė, kad Megei šiandien suėjo ketveri metukai, juk jau gruodžio aštunta. Frenkas apsivilko marškinius ir išėjo iš daržinės.

Namas stovėjo ant kalniuko bent šimtu pėdų aukščiau už daržinę ir arklidę. Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. Aplink namą augo akacijų krūmai, tuo metu gausiai apsipylę skaisčiai geltonais žiedais; vešliai, kaip ir visur šitame krašte, žaliavo žolė. Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro tik žalesnė. Lyja čia taip ramiai, kad nė jokio gležno augalėlio neįdrėks, snigti visai nesninga, o saulė tiktai glosto, bet nekepina. Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių. Visad lauki užgniaužęs kvapą, kojomis vos jausdamas drebėjimą ir duslius smūgius. Nes po žeme glūdi baisinga jėga, tokia milžiniška jėga, jog prieš trisdešimt metų dingo kaip nebuvęs aukščiausias kalnas; lyg niekur nieko stūksojusių kalvų šlaitai sutrūkinėjo, iš plyšių staugdami ėmė veržtis garai, ugnikalniai spjaudė į padangę dūmų kamuolius, o kalnų upokšniai bėgo karšti. Riebiai kunkuliavo didžiuliai purvo ežerai, vandenyno bangos baikščiai plakėsi į uolas, kurių galėjo ir neberasti per kitą jūros potvynį, ir žemės pluta vietom tebuvo devynių šimtų pėdų storio.

Ir vis tiek tai gera, maloninga žemė. Už namo plyti kiek banguota lyguma, žalia kaip Fionos Klieri sužadėtuvių žiedo smaragdas, nusėta tūkstančiais baltų gumulėlių, kurie iš arčiau pasirodo esą avys. O ten, kur žydrame danguje juoduoja dantyta kalnų linija, į dešimties tūkstančių pėdų aukštį šauna Egmonto kalnas, paniręs debesyse, jo šlaituose baltuoja sniegas, o visas pavidalas toks taisyklingas ir tobulas, jog net tie, kurie kaip Frenkas mato jį kiekvieną dieną, per visą savo gyvenimą nesiliauja juo gėrėjęsi.

Nuo daržinės į namus gana stati įkalnė, bet Frenkas ėjo skubiai, nes žinojo, kad dabar pasitraukti iš kalvės negalima, tėvo buvo aiškiai dėl to pasakyta. Pagaliau pasukęs už namo kampo, prie akacijos krūmo jis pamatė vaikus.

Frenkas vežė motiną į Vehainą pirkti Megei lėlės ir lig šiol tebesistebėjo, kaip ji tai sugalvojo. Motina nedovanodavo per gimtadienius nepraktiškų daiktų, neturėjo tiek pinigų ir nė vienam vaikui nebuvo nupirkusi žaislo. Visi gaudavo drabužių, ir negausi apranga pasipildydavo per Kalėdas bei gimimo dienas. Bet Megė greičiausiai bus pamačiusi lėlę, kai tąkart buvo nuvažiavusi į miestelį, ir Fiona to neužmiršo. Kai Frenkas ėmė klausinėti, ji tik sumurmėjo, atseit kaip čia bus mergaitė be lėlės, ir nukreipė kalbą į kitką.

Ant tako Džekas ir Hiujis nutvėrę lėlę iš abiejų pusių negailestingai sukiojo jai visus sąnarėlius. Mėgę Frenkas matė iš nugaros, ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip broliai niekina Agnesę. Baltos švarios kojinaitės buvo nusmukusios ir susiraukšlėjusios apie juodus batukus, ir iš po rudos aksominės šventinės suknutės buvo matyti rausvos blauzdos. Ant nugaros vilnijo ir švytėjo saulėje rūpestingai sugarbanoti plaukai — ne vario ir ne aukso, bet savotiškos tarpinės spalvos. Baltas taftos kaspinas, kuriuo buvo perrištos garbanos, kad nekristų ant kaktos, karojo visas purvinas, suknelė buvo dulkina. Vienoje rankutėje Megė laikė suspaudusi lėlės drabužėlius, kita bergždžiai stengėsi nustumti Hiujį.

— Ak jūs rupūžės!

Džekas ir Hiujis stryktelėjo ir nukūrė užmiršę lėlę; kai Frenkas keikiasi, protingiausia nešdintis.

— Tegu tik aš dar nutversiu jus kišant nagus prie tos lėlės, atkentės jūsų šiknos! — suriko Frenkas jiems iš paskos.

Pasilenkęs suėmė Mėgę už pečių, švelniai krestelėjo.

— Na na, ko verki? Jau nustok, jie gi nuėjo ir daugiau tavo lėlytės nebelies, aš tau sakau. Ei, nusišypsok, juk šiandien tavo gimimo diena!

Megės veidukas buvo net paburkęs, ašaros bėgo upeliais; ji žvelgė į Frenką tokiomis didelėmis ir liūdnomis pilkomis akimis, kad jam sugniaužė gerklę. Išsitraukęs iš kelnių kišenės nešvarų skudurėlį, nevikriai perbraukė jai per skruostus, paskui suėmė nosį:

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Колин Маккалоу: Misalongio moterys
Misalongio moterys
Колин Маккалоу
Colleen McCullough: 1. First Man in Rome
1. First Man in Rome
Colleen McCullough
Colleen McCullough: 5. Caesar
5. Caesar
Colleen McCullough
Colleen McCullough: The Thorn Birds
The Thorn Birds
Colleen McCullough
Colleen McCullough: Naked Cruelty
Naked Cruelty
Colleen McCullough
Colleen Mccullough: La canción de Troya
La canción de Troya
Colleen Mccullough
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.