Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

Fija tyliai uždarė savo miegamojo duris ir pastatė lempą ant komodos. Mikliais pirštais atsisagstė daugybę mažų sagučių nuo aukštos apykaklės iki klubų, paskui nusitraukė žemyn rankoves. Taip pat nusismaukusi apatinį, tik dar tebeglausdama jį prie krūtinės, apsivilko ilgus flanelinius naktinius marškinius. Ir tik tada, jau padoriai slepiama drabužio, nusimovė apatinį, kelnaites ir nestipriai suvarstytą korsetą. Ant pečių pasklido auksaspalviai plaukai — ji paleido kietai susuktą mazgą ir, išėmusi visus segtukus, sudėjo juos į kriauklę ant komodos. Net ir plaukams, tokiems gražiems, tankiems ir žvilgantiems, labai tiesiems, nebuvo duodama laisvės — Fija užkėlė rankas ir pradėjo skubiai pintis juos į kasą. Paskui pasisuko į lovą, nejučia užgniaužusi kvapą, bet Pedis miegojo, ir ji su palengvėjimu atsiduso. Ne dėl to, kad būtų buvę nemalonu, kai Pedžiui užeidavo noras, nes jis mylėdavo droviai, švelniai, dėmesingai. Jei Megė būtų bent pora trejetu metų vyresnė... bet dabar turėti daugiau vaikų būtų pernelyg sunku.

2

Sekmadieniais, kai Klieriai važiuodavo į bažnyčią, Megė turėdavo pasilikti namie su kuriuo nors vyresniu berniuku, ir ji laukė dienos, kai jau bus didelė ir taip pat galės važiuoti. Padrikas Klieris manė, kad mažų vaikų nėra ko vežtis į svetimus namus, net jeigu tai Dievo namai. Kai Megė pradės eiti į mokyklą ir išmoks tyliai sėdėti, jai bus galima ir į bažnyčią. Bet ne anksčiau. Taigi kiekvieno sekmadienio rytą Megė labai nelaiminga stovėdavo prie vartų po akacijų krūmu ir žiūrėdavo, kaip visi sėdasi į seną dviratį vežimą, o brolis, paliktas prie jos, dedasi, kad jam baisiausiai smagu išvengti pamaldų. Vienintelis iš Klierių, kuris tikrai džiaugdavosi atsiskyręs nuo šeimos, buvo Frenkas.

Religija buvo neatsiejama Pedžio gyvenimo dalis. Kai jis vedė Fiją, katalikų kunigai buvo nepatenkinti, nes Fija priklausė Anglikonų bažnyčiai; nors dėl Pedžio ji atsižadėjo savo tikėjimo, pereiti į jo tikėjimą nesutiko. Sunku pasakyti kodėl — gal dėl to, kad buvo iš Armstrongų, senos pirmųjų atkilėlių, tikrų anglikonų giminės, o Pedis tik skurdžius emigrantas iš Airijos, ir dar ne iš angliškosios jos dalies. Armstrongai apsigyveno Naujojoje Zelandijoje gerokai anksčiau už pirmuosius „oficialius” kolonistus ir dėl to buvo laikomi aristokratais. Jų akimis žiūrint, Fijos santuoka buvo gėdingas mezaliansas.

Naujosios Zelandijos Armstrongų klaną įkūrė Roderikas Armstrongas, ir labai savotiškai.

Viskas prasidėjo nuo įvykio, atsiliepusio aštuonioliktojo šimtmečio Anglijai daugeliu nenumatytų pasekmių — nuo Amerikos Nepriklausomybės karo. Kasmet iki 1776 metų į Virdžiniją ir Šiaurės bei Pietų Karoliną buvo atgabenama daugiau kaip tūkstantis smulkių Britanijos kriminalinių nusikaltėlių, parduotų pagal sutartį darbams, ne ką geresniems už vergiją. To meto britų teisingumas buvo rūstus ir nepalenkiamas: už žmogžudystę, padegimą, paslaptingą „čigonavimo” nusikaltimą ir daugiau kaip šilingo vagystę buvo kariama. Už menkesnius nusižengimus buvo tremiama į Ameriką iki gyvos galvos.

Tačiau kai 1776 metais kelias į Ameriką buvo užkirstas, Anglija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: nusikaltėlių greitai daugėjo, o išgabenti jų nebebuvo kur. Visi kalėjimai buvo kimšte prikimšti, o kas į juos nebetilpo, tuos suvarė į senus nebenaudojamus laivus, pūvančius upių žiotyse. Reikėjo ko nors griebtis, ir buvo griebtasi. Labai nenoriai, kadangi dėl to teko išleisti keletą tūkstančių svarų, kapitonui Artūrui Filipui buvo įsakyta plaukti į Didžiąją Pietų Žemę. Ėjo 1787 metai. Jo vienuolikos laivų flotilėje išplaukė daugiau kaip tūkstantis nuteistųjų, taip pat jūreivių, karininkų ir jūrų pėstininkų. Toli gražu ne šlovinga laisvės ieškotojų kelionė. Baigiantis 1788 metų sausiui, praėjus aštuoniems mėnesiams, kai buvo iškeltos burės Anglijoje, flotilė atplaukė į Botani Bėjų. Jo Beprotiškoji Didenybė Jurgis Trečiasis įsigijo naują sąvartyną savo visuomenės atmatoms — Naujojo Pietų Velso koloniją.

1801 metais Roderikas Armstrongas, vos sulaukęs dvidešimties, buvo nuteistas ištremti iki gyvos galvos. Vėlesnės Armstrongų kartos tvirtino, kad jis buvo kilęs iš Somerseto diduomenės, kuri prarado turtus, įsivėlusi į Amerikos revoliuciją, ir kad buvo išvis nekaltas, bet niekas iš jų nepasistengė atsekti įžymiojo protėvio kilmės. Visi tik šildėsi jo šlovės atspindžiuose ir kiekvienas nuo savęs pridurdavo apie jį kokį pramaną.

Kad ir kokios kilmės ir padėties Anglijoje, jaunasis Roderikas Armstrongas buvo tikras padūkėlis. Per visą tiesiog neapsakomą aštuonių mėnesių kelionę iki Naujojo Pietų Velso jis buvo užsispyręs, nesukalbamas kalinys, bet vėliau laivo vyresnybė jį pamėgo už nesutikimą numirti. 1803 metais, kai laivai atplaukė į Sidnėjų, jis ėmė dar pasiučiau elgtis, todėl buvo nugabentas į Norfolko salą, į nepataisomųjų kalėjimą. Jo įveikti nebuvo galima jokiais būdais. Jį marino alkiu, buvo įgrūdę į tokią mažą kamerą, kur neįmanoma nei sėdėti, nei stovėti, nei gulėti; plakė rykštėmis, kol iš jo pasidarė kruvina košė; buvo prirakinę grandinėmis jūroje prie uolos, tegu springsta. O jis tik juokėsi iš savo kankintojų — vieni kaulai ir oda, dengiama nešvarių skarmalų, visai be dantų, kūnas raižyte išraižytas randų, bet nušviestas iš vidaus pagiežos ir pasipriešinimo liepsnos, kurios, atrodė, niekas negali užslopinti. Kiekvienai naujai dienai auštant, jis įsakydavo sau nemirti, o dienai praėjus juokdavosi triumfuodamas, kad tebėra gyvas.

1810 metais Roderikas Armstrongas, sukaustytas viena grandine su kitais katorgininkais, buvo nusiųstas į Van Deimeno Žemę kirsti kelio kietame kaip geležis smiltainyje per dykumą už Hobarto. Pirmai progai pasitaikius, jis prakirto savo kapliu skylę sargybos viršininko krūtinėje; paskui su dešimčia tokių pat kaip jis kalinių sudorojo dar penkis sargybinius, gabalėlis po gabalėlio pjaustydami jiems mėsą nuo kaulų, kol tie išleido paskutinį kvapą staugdami nuo baisiausių kančių. Juk ir katorgininkai, ir jų prižiūrėtojai jau buvo žvėrys, primityvūs padarai, netekę žmogiškų jausmų. Roderikas Armstrongas negalėjo šiaip sau pabėgti, palikdamas savo kankintojus sveikus ar staigiai nužudytus, kaip negalėjo susitaikyti su kalinio dalia.

Vienuolika vyrų, palaikydami jėgas atimtu iš sargybinių romu, duona ir džiovinta mėsa, nusigavo daugelį mylių per miškus, lediniam lietui pliaupiant, ir atėjo į banginių žūklės uostą Hobartą; čia pavogę barkasą leidosi per Tasmano jūrą be maisto, vandens ir be burių. Kai bangos išmetė barkasą į dyką Naujosios Zelandijos Pietų salos vakarinį krantą, gyvi tebuvo Roderikas Armstrongas ir dar du vyrai. Apie tą neįsivaizduojamą kelionę jis niekam nepasakodavo, bet žmonės pašnibždomis pakalbėdavo, kad tie trys išliko gyvi tik todėl, kad nužudė ir suvalgė savo silpnesnius bendrus.

Tai atsitiko praėjus devyneriems metams po Roderiko Armstrongo ištrėmimo iš Anglijos. Jis dar buvo jaunas, bet atrodė kaip šešiasdešimtmetis. Kai Naujojoje Zelandijoje nuo 1840 metų ėmė kurtis pirmieji persikėlėliai, gavę oficialų leidimą, Armstrongas jau buvo užgyvenęs geras žemes Pietų salos Kenterberio apygardoje, „vedęs” maorę ir tapęs tėvu trylikos gražių vaikų, pusiau polineziečių. Apie 1860 metus Armstrongai jau buvo aristokratai, leido sūnus mokytis į privilegijuotas Anglijos mokyklas ir savo suktumu bei godumu ne kartą įrodė, kad tikrai yra neeilinio, pavojingo žmogaus palikuoniai. 1880 metais Roderiko vaikaitis Džeimsas sulaukė dukters Fionos, vienintelės dukters iš penkiolikos vaikų.