Колин Маккалоу: Erškėčių paukščiai

— Pūsk!

Megė padarė kaip liepiama; ašaros jau džiūvo, ir ji pradėjo pasakoti garsiai žagsėdama:

— Oi, Fre— Fre— Frenkai, jie iš manęs atėmė Ag— Agnesę! — Ji sušnarpštė. — Jos pla— aukai visi pasileido, ir ji pa— pa— pametė visus gražiuosius perliukus! Jie nukrito į žo— žo— žolę, kaip dabar juos rasiu!

Vėl pasipylė ašaros, užtiško Frenkui ant rankos; jis valandėlę žvelgė į šlapią dėmelę ant savo odos, paskui nulaižė tuos lašelius.

— Na tai reikės suieškoti, ar ne? Bet kaip tu ieškosi, kai taip verki, a? Ir ko dabar kalbi kaip mažytė? Juk jau pusė metų, kai moki sakyti „žolę”, o ne „žolę”! Na, dar papūsk nosytę ir pasiimk savo vargšiukę... kaip ji?.. Agnesę. Jeigu neaprengsi, ji smarkiai nudegs saulėje.

Jis pasodino Megę tako pakrašty, atsargiai padavė jai lėlę ir ėmė keliaklupsčias šliaužioti, naršydamas po žolę; pagaliau džiugiai šūktelėjo ir atkišo jai perliuką.

— Va! Vienas jau yra! Mes juos visus surasim, tu tik palauk, pamatysi.

Megė nudžiugusi žiūrėjo, kaip vyresnysis brolis kniausiasi tarp žolių ir rodo jai kiekvieną atrastą perliuką; paskui ji prisiminė, kokia tikriausiai jautri Agnesės oda, kaip lengvai ji gali nudegti, ir susikaupusi ėmė lėlę rengti. Agnesė neatrodė labai nukentėjusi. Plaukai buvo susivėlę, šukuosena iširusi, rankos ir kojos dėmėtos, nes berniūkščiai tampė jas purvinais pirštais, bet viskas tebebuvo sveika. Megei virš ausų buvo įkišta po vėžlio kiauto šukutes; ji ėmė traukti vienas, šiaip taip ištraukė ir pradėjo šukuoti Agnesei plaukus, tikrų tikriausius plaukus, gražiai priklijuotus prie marlės ir nušviesintus iki auksinės šiaudų spalvos.

Ji nevikriai braukė per kažkokį gniužulą plaukuose, ir atsitiko baisus dalykas. Plaukai atitrūko, visi iškart, ir kaip koks sušiauštas kuodelis pakibo ant šukučių. Virš lygios plačios Agnesės kaktos nebebuvo nieko — jokio viršugalvio, net pliko kiaušo. Tik baisi žiojinti skylė. Virpėdama iš baimės, Megė pasilenkė ir žvilgtelėjo į galvos vidų. Ten neaiškiai buvo matyti atvirkštiniai skruostų ir smakro kontūrai, pro praviras lūpas ėjo šviesa ir tamsavo dantys kaip kokio žvėriuko, o aukštėliau buvo Agnesės akys — du pasibaisėtini barškantys rutuliukai, užmauti ant vielos, žiauriai persmeigtos per galvą.

Megė suriko plonai ir garsiai, nevaikiškai; numetė Agnesę ir toliau rėkė užsidengusi rankutėmis veidą, virpėdama ir krūpčiodama. Paskui pajuto, kaip Frenkas traukia nuo veido delnus ir ima ją ant rankų, glaudžia jos galvytę sau prie kaklo. Apsikabinusi jį, Megė leidosi guodžiama ir taip aprimo nuo jo artumo, kad net užuodė, kaip maloniai jis kvepia, — arkliais, prakaitu ir geležimi.

Kai ji nusiramino, Frenkas paklausė, kas atsitiko; jis paėmė lėlę ir nustebęs žiūrėjo į jos tuščiavidurę galvą, mėgindamas prisiminti, ar ir jį kamavo tokios keistos baimės, kai buvo mažas. Bet ne, jį tada buvo apsėdę kitokie košmarai — žmonės, šnabždesiai, šalti žvilgsniai. Prisiminė sumenkusį, susitraukusį motinos veidą, savo delne drebančią jos ranką, palinkusius pečius.

Ką Megė buvo mačiusi, kad taip persigando? Ji, ko gero, nebūtų taip susijaudinusi, jei vargšė Agnesė, netekusi plaukų, būtų apsipylusi krauju. Kraujas buvo įprastas daiktas; bent kartą per savaitę kuris nors iš Klierių jo paliedavo gana gausiai.

— Jos akys, akys! — šnibždėjo Megė, nenorėdama nė žiūrėti į lėlę.

— Ji tiesiog stebuklinga, Mege, — sumurmėjo Frenkas, kniaubdamasis Megei į plaukus. Kokie puikūs plaukai, vešlūs, ir kokia sodri spalva!

Bent pusvalandį jam reikėjo įkalbinėti, kad ji pažvelgtų į Agnesę, ir dar bent pusvalandis praėjo, kol ji išdrįso pasižiūrėti į kiaurą lėlės galvą. Frenkas parodė, kaip įtaisytos akys, kaip rūpestingai ir tiksliai viskas suderinta, kad jos lengvai atsimerktų ir užsimerktų.

— O dabar eime, tau laikas namo, — pasakė Frenkas, kilstelėjęs aukštyn pagavo Megę į glėbį, o per vidurį įspraudė lėlę. — Mes paprašysim mamytę, kad ją sutaisytų, gerai? Išskalbsim ir išlyginsim drabužėlius ir vėl priklijuosim plaukus. O su tais perliukais aš padarysiu tikrus segtukus, kad neiškristų, ir tu galėsi visaip ją šukuoti.

Fiona Klieri virtuvėje skuto bulves. Ji buvo labai daili, tikra gražuolė, žemesnio nei vidutinio ūgio, tiktai gana griežto veido, net rūsti; turėjo puikią figūrą ir liekną liemenį, kuris nė kiek nepastorėjo, nors buvo išnešiojusi šešis vaikus. Ji vilkėjo pilka medvilnine suknele, kurios apačia šlavė švarutėles grindis; iš priekio suknelę saugojo didžiulė balta krakmolyta prijuostė, ant sprando ją laikė juostelė, o už nugaros buvo rūpestingai surišta standi kokarda. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro Fionos gyvenimas ėjo virtuvėje ir darže, jos tvirti juodi bateliai mynė ir mynė tuo pačiu ratu — nuo viryklės prie skalbinių geldos, paskui prie daržo lysvių, prie skalbinių virvių ir vėl prie viryklės.

Ji padėjo peilį ant stalo, pasižiūrėjo į Frenką ir Megę, ir gražių jos lūpų kampučiai nusileido.

— Mege, tau šįryt leidau apsivilkti šventinę suknelę, tik kad neišpurvintum. O dabar pasižiūrėk į save! Kokia tu nevala!

— Ji nekalta, mama, — užsistojo Frenkas. — Džekas ir Hiujis buvo atėmę iš jos lėlę, norėjo pasižiūrėti, kaip sukiojasi rankos ir kojos. Aš prižadėjau Megei, kad mes ją sutaisysim, bus vėl kaip nauja. Juk sutaisysim, ką?

— Parodyk, — Fija ištiesė ranką prie lėlės.

Ji buvo nekalbi moteris, nesileisdavo į ilgas šnekas. Niekas nežinojo, ką ji galvoja, net vyras; jam buvo palikusi drausminti vaikus ir pati jo klausė — visa, ką jis liepdavo, darė neprieštaraudama ir nesiskųsdama, jei tik nenutikdavo kas nors neįprasta. Megė buvo girdėjusi brolius šnibždantis, kad ji tėtės bijosi ne mažiau kaip ir jie; gal tai buvo ir tiesa, bet Fiona savo baimę slėpė po išoriniu griežtoku ramumu. Ji niekad nesijuokdavo, niekad ir nesikarščiuodavo.

Apžiūrėjusi Agnesę, Fija padėjo ją ant spintelės prie viryklės ir pažvelgė į Megę.

— Drabužėlius išskalbsiu rytoj iš ryto, tada ir šukuoseną sutvarkysiu. O Frenkas šiandien po vakarienės gali priklijuoti plaukus ir ją išmaudyti.

Žodžiai buvo greičiau ne guodžiantys, o dalykiški. Megė linktelėjo nedrąsiai šypsodama; kartais ji taip norėdavo, kad mama nusijuoktų, bet toji nesijuokdavo. Megė jautė, kad jos abi turi kažką bendra, skirtinga nuo tėvo ir berniukų, bet mama buvo tokia tolima su ta savo tiesia nugara, tomis nenustygstančiomis kojomis. Ji tik linktelės išsiblaškiusi, pasiaus savo plačius sijonus, sukdamasi tarp viryklės ir stalo, vis dirbdama, dirbdama, dirbdama.

Nė vienas iš vaikų, išskyrus Frenką, nesuprato, kad Fija nuolatos ir beviltiškai pervargusi. Tiek daug reikia visko padaryti, pinigų vis trūksta ir trūksta, neužtenka nė laiko, ir rankas turi tik dvi. Ir laukė tos dienos, kai Megė bus tiek paaugusi, kad galės pavaduoti; ir dabar jau mergytė šį tą padaro, kas paprasčiau, bet ketverių metų vaikas naštos nepalengvins. Šeši vaikai, o tik viena mergaitė, ir ta pati mažiausia. Visos pažįstamos ir užjaučia, ir pavydi jai, bet darbas nuo to nepasidaro pats. Siuvinių krepšelyje kalnas nesuadytų kojinių, nauja kojinė ant virbalų, Hiujis jau baigia išaugti visus megztukus, o Džekas dar ne toks didelis, kad galėtų atiduoti jam savuosius.

Tą savaitę, kai Megei suėjo ketveri metai, Padrikas Klieris buvo namie visai atsitiktinai. Avių kirpimas dar nebuvo prasidėjęs, ir jis dirbo pas kaimynus — arė ir sėjo. Šiaip jis buvo avikirpis, tas darbas sezoninis, nuo vasaros vidurio lig žiemos galo, o paskui avys pradeda ėriuotis. Bet jis susirasdavo pakankamai kitokio darbo ir su šeima prasilaikydavo visą pavasarį bei pirmąjį vasaros mėnesį: padėdavo prie ėriavimosi, ardavo ar pavaduodavo kokį pieno ūkio savininką, kai reikėdavo melžti po du kartus per dieną. Kur tik gaudavo darbo, ten ir eidavo, palikęs žmoną ir vaikus dideliame name verstis pačius kaip išmano; ir ne taip jau tai buvo žiauru. Ką beveiksi, jei tau nelemta turėti žemės.