Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Na, Mege, sunki diena tau buvo, ar ne, vaikuti?

Pedis priėjęs pasiėmė ją ant rankų ir net žioptelėjo užuodęs bjaurų kvapą. Bet tik truktelėjo pečiais ir stipriai ją prisiglaudė.

— Mane mušė, tėti, — prisipažino ji.

— Ką gi, kiek pažįstu seserį Agatą, tai nebuvo paskutinis kartas, — nusijuokė tėvas, keldamas ją sau ant peties. — Eime geriau, pažiūrėsim, gal mama turės katile karšto vandens tau išprausti. Smirdi dar labiau negu Džermeno tvartas.

Frenkas sustojęs tarpdury palydėjo akimis dvi ugnines galvas, švytuojančias take, paskui atsigręžė ir sutiko įsmeigtą į save romų kumelės žvilgsnį.

— Eime, bėriuke, parvesiu tave namo, — pasakė jis imdamas už apynasrio.

Sublogavimas Megei išėjo į gera. Sesuo Agata mušė ją kaip mušusi, bet saugumo sumetimais visuomet stovėdavo gerokai atokiau, todėl smūgiai būdavo nestiprūs ir rezultatas toli gražu ne toks, kokio ji norėjo.

Tamsiaplaukė tam pačiam suole buvo Tereza Anuncio, jauniausioji duktė italo, laikančio Vehaine žydrą kavinę. Ji buvo žioploka, todėl sesuo Agata ne itin kreipė į ją dėmesį, bet ne tokia jau žiopla, kad vis kristų vienuolei į akis. Kai Terezai išaugo dantys, ji taip išgražėjo, kad Megė negalėjo atsižavėti. Per pertraukas jos vaikštinėdavo po kiemą apsikabinusios viena kitą per liemenį, o tai reiškė, kad yra geriausios draugės ir kad niekam daugiau nevalia siekti kurios nors iš jų palankumo. O jau kalbos turėjo...

Kartą per ilgąją pertrauką Tereza nusivedė ją į kavinę ir supažindino su tėvais ir didžiaisiais broliais bei seserimis. Jie susižavėjo Megės liepsnojančiu auksu, kaip ji tamsiu jų grožiu, o kai pažvelgė į juos didelėmis su dailiais taškučiais pilkomis akimis, visi pasakė, kad ji tikras angeliukas. Iš motinos Megė buvo paveldėjusi kažkokį nenusakomą aristokratiškumą, ir kiekvienas tai iškart pajusdavo, pajuto ir Anuncijai. Kaip ir Tereza, jie šokinėjo apie ją, pavaišino stambiai supjaustytais bulvių traškučiais, išvirtais čirškančiame avienos lajuje, ir gabalėliu labai skanios, be kaulų žuvies, apvoliotos tešloje ir išvirtos tame pačiame garuojančiame kunkuliuojančiame lajuje kartu su bulvėmis, tik atskirame vielos tinklelyje. Megė dar niekad nebuvo ragavusi tokių gardžių valgių ir pagalvojo, kad būtų gerai kuo dažniau valgyti priešpiečius kavinėje. Bet dar reikėjo, kad tokį malonumą jai leistų mama ir vienuolės.

Namie Megė tiek ir tekalbėjo, kad „Tereza sako”, „O žinot, ką padarė Tereza”, kol pagaliau Pedis nebeiškentęs užriko, kad Terezos jam jau gana.

— Ir kam čia reikia trintis su tais italais, — ėmė bambėti jis, nes kaip ir visi britai instinktyviai nepasitikėjo tamsiaodžiais ateiviais nuo Viduržemio jūros pakrančių. — Italai tokie nešvarūs. Mege, dukrele, jie retai prausiasi, — nei šiaip, nei taip paaiškino, suglumęs nuo priekaištingo Megės žvilgsnio.

Frenkas, nesitveriantis iš pavydo, pritarė tėvui. Ir Megė namie jau mažiau bekalbėjo apie draugę. Bet namiškių nepalankumas draugystei negalėjo kliudyti, nes jos gyveno toli viena nuo kitos ir matydavosi tik mokykloje; Bobas ir kiti broliai buvo labai patenkinti, kad ji užsiėmusi su Tereza. Jie galėjo kaip pašėlę duotis po kiemą tartum sesers iš viso nebūtų.

Nesuprantami ženklai, kuriuos sesuo Agata rašydavo ir rašydavo klasės lentoje, pamažu ėmė darytis suprantami, ir Megė sužinojo, kad jeigu parašytas kryžiukas, vadinasi, reikia suskaičiuoti, kiek bus iš viso, o jeigu brūkšniukas, reikia atimti apatinius skaičius iš viršutinių, ir tada išeis mažiau, negu buvo iš pradžių. Ji turėjo nuovoką ir būtų buvusi gera, gal net puiki mokinė, jeigu būtų įstengusi įveikti baimę. Bet vos tik ją imdavo gręžti sesers Agatos akys, o sausas balsas staiga mesdavo klausimą, ji imdavo miksėti ir lementi ir visai nieko nesugalvodavo. Skaičiuoti jai buvo lengva, bet kai reikėdavo parodyti, kaip moka skaičiuoti atmintinai, ji negalėdavo prisiminti, kiek bus du ir du. Skaitymas atvėrė akis į nuostabiausią, kerintį pasaulį, ir Megė skaitydavo neatsiskaitydama, tačiau kai sesuo Agata pastatydavo skaityti garsiai, ji vargiai galėdavo ištarti „katė”, o ką jau kalbėti apie „miaukia”. Atrodė, ji niekad nesiliaus virpėjusi nuo kandžių sesers Agatos pastabų ar skaisčiai raudonavusi dėl to, kad visa klasė juokiasi. Juk kaip tik jos grifelinę lentelę sesuo Agata visada iškeldavo vaikams pasišaipyti, visada tik jos kruopščiai prirašytus popieriaus lapelius rodydavo prieš klasę kaip nešvarų ir netvarkingą darbą.

Turtingesnieji vaikai buvo laimingi, jie turėjo trintukus, o Megės trintukas buvo piršto galelis, ir jį paseilinusi imdavo trinti padarytą iš susijaudinimo klaidą, kol popierius nueidavo plonyčiais kirminiukais ir likdavo purvina dėmė. Prasitrindavo net skylės, šitaip daryti buvo griežčiausiai uždrausta, bet Megė iš nevilties griebdavosi bet ko, kad tik išvengtų sesers Agatos barimo.

Prieš ateinant į mokyklą Megei, pagrindinis sesers Agatos rykštės ir geluonies taikinys buvo Stiuartas. Tačiau Megė pasirodė už jį tinkamesnė, nes liūdnas Stiuarto ramumas ir beveik kaip šventojo atsajumas buvo kietas riešutas net seseriai Agatai. O Megė, nors ir didvyriškai stengėsi savo elgesiu nepažeminti Klierių, kaip buvo prisakęs Frenkas, vis dėlto drebėdavo ir raudonuodavo it burokas. Stiuartas labai jos gailėjo ir mėgino palengvinti jos dalią tyčia užsitraukdamas vienuolės pyktį ant savo galvos. Bet toji iškart pamatė jo gudrybę ir dar labiau užsiuto dėl to, kad Klieriai taip akivaizdžiai stoja vienas už kitą, net ir už mergaitę. Jeigu kas būtų paklausęs, kodėl gi ji taip griežia dantį ant Klierių, nebūtų galėjusi atsakyti. Bet senai vienuolei, graužiamai kartėlio, kad gyvenimas nuėjo taip, o ne kitaip, išdidžią ir jautrią Klierių šeimą buvo sunku pakęsti.

Didžiausia Megės nuodėmė buvo kairiarankumas. Kai per pirmą rašymo pamoką ji atsargiai paėmė į rankutę grifelį, sesuo Agata užpuolė ją kaip Cezaris galus.

— Megana Klieri, tuoj pat padėk grifelį! — sugriaudėjo jinai.

Šitaip prasidėjo jų didysis mūšis. Megė buvo beviltiška, nepagydoma kairiarankė. Kai sesuo Agata per jėgą įbruko jai grifelį į dešinę ranką ir apgniaužė pirštus taip kaip reikia, Megė sėdėjo palinkusi ties lentele, galva jai sukosi, ir buvo visai nežinia, kaip priversti tą niekam tikusią ranką daryti tai, ką liepia sesuo Agata. Sąmonė buvo kurčia, akla ir nebylė; tas nenaudingas priedas, dešinioji ranka, ne daugiau buvo susijęs su minčių tėkme kaip kojų pirštai. Toji ranka buvo kaip vieno kaulo, todėl Megė, brėždama liniją, nuvažiavo kažkur už lentelės krašto ir tarsi suparalyžiuota išmetė grifelį. Ko tik nedarė sesuo Agata, niekaip negalėjo priversti Megės dešiniosios rankos parašyti A. Megė slapčiom perimdavo grifelį į kairę ranką ir nepatogiai užstojusi alkūne lentelę išrašydavo visą eilę kuo gražiausių it nulietų A raidžių.

Mūšį laimėjo sesuo Agata. Rytą rikiuotėje ji pririšdavo Megei prie liemens kairiąją ranką virve, o atrišdavo tik trečią valandą, kai varpelis paleisdavo vaikus namo. Net per ilgąją pertrauką ji būdavo priversta valgyti, vaikščioti ir žaisti su kietai pririšta kairiąja ranka. Taip tęsėsi tris mėnesius, ir pagaliau ji išmoko rašyti kaip reikiant pagal sesers Agatos reikalavimus, nors rašysena buvo negraži. Kairioji ranka, kad Megė niekad ja nebesinaudotų, buvo rišama prie liemens dar du mėnesius; po to sesuo Agata sušaukė visą mokyklą poterių, kad padėkotų Visagaliam Dievui, kurio išmintis parodė Megei jos paklydimą. Dievo vaikai visi dešiniarankiai; kairiarankiai — velnio išperos, ypač jei jie dar ir rudaplaukiai.