Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kaip ir visi mažųjų gimtadieniai, kai pasitaikydavo vidury savaitės, taip ir ši Megės sukaktis buvo atidėta šeštadieniui, ir tada ji gavo išsvajotąjį arbatos servizą. Servizas buvo išdėliotas ant dailaus mėlyno stalelio — jį ir dvi kėdutes sumeistravo Frenkas, nežinia iš kur nugriebęs laiko, ir ant vienos kėdutės sėdėjo Agnesė nauja melsva suknia, kurią pasiuvo Fiona, taip pat nežinia iš kur nugriebusi laiko. Liūdnai žiūrėjo Megė į mėlynų piešinukų siautulį ant kiekvieno indelio: į fantastiškus medžius su keistais išsipūtusiais žiedais, įmantrią pagodą, nematytus neregėtus paukščius ir mažytes žmonių figūrėles, amžinai einančias per lanku išriestą lieptelį. Viskas viskas jau buvo praradę žavesį. Bet Megė nuvokė, kodėl namiškiai daug ko atsisakė, kad ji gautų dovaną, jų manymu, labiausiai trokštamą. Todėl ji pareigingai išvirė Agnesei arbatos mažučiame keturkampiame arbatinyje ir tarsi labai džiaugdamasi atliko visą arbatos gėrimo ritualą. Ir toliau ji daug metų atkakliai virė arbatą, nesudaužė, net neįskėlė nė mažiausio indelio. Niekam nė nedingtelėjo, kaip ji nekenčia to servizo mėlynais piešinukais, mėlyno stalelio su kėdutėm ir melsvos Agnesės suknelės.

Likus dviem dienom iki 1917 metų Kalėdų, Pedis parsinešė įprastinį savaitraštį ir krūvelę knygų iš bibliotekos. Tačiau šį kartą pirmiausia ėmėsi laikraščio. Jo leidėjai, nusižiūrėję į madingus Amerikos žurnalus, kurių retkarčiais pakliūdavo į Naująją Zelandiją, buvo pasigavę naują idėją: visą vidurį paskyrę karui. Čia buvo ir nelabai įžiūrimų fotografijų, kaip anzakai [* Pirmojo pasaulinio karo metais Australijos ir Naujosios Zelandijos korpuso kareiviai] šturmuoja neįkopiamas Galipolio uolas, ir ilgų straipsnių, garbinančių Pietų pusrutulio karių narsą, ir apybraižų apie visus australus ir naujazelandus, apdovanotus Viktorijos kryžium nuo pat jo įsteigimo, ir didingą, per visą puslapį graviūra, vaizduojanti Australijos kavaleristą ant kovos žirgo: lekia užsimojęs kardu, iš už atversto plačiakraštės skrybėlės krašto plevėsuoja ilgos, minkštos kaip šilkas plunksnos.

Nutaikęs progą Frenkas pasičiupo laikraštį ir godžiai perskaitė, gerte sugerdamas visą šovinistinę rašliavą paklaikusiomis, degančiomis akimis.

— Tėte, aš noriu į karą! — ištarė jis, pagarbiai dėdamas laikraštį ant stalo.

Fija krūptelėjo, staigiai pasuko galvą, išlaistė troškinio padažą per visą viryklę, o Pedis taip ir sustingo krėsle, užmiršęs knygą.

— Tu dar per jaunas, Frenkai, — pasakė jis.

— Ne, visai ne per jaunas! Man jau septyniolika, tėte, aš suaugęs! Kaip taip galima — fricai ir turkai ten skerdžia mūsiškius kaip kiaules, o aš čia sėdėsiu rankas sudėjęs? Seniai laikas vienam iš Klierių atlikti savo pareigą.

— Tu dar nepilnametis, Frenkai, tavęs neims.

— Paims, jei tu nebūsi prieš, — skubiai atkirto Frenkas, įsmeigęs juodas akis Pedžiui į veidą.

— Bet aš prieš. Dabar tu vienintelis šeimoje dirbi, ir mums reikalingi tavo atnešami pinigai, puikiai tai žinai.

— Bet ir kariuomenėj man mokės!

Pedis nusijuokė.

— Kareivio algelę, a? Kalvis Vehaine gauna gerokai daugiau nei kareivis Europoj.

— Bet ten pabuvus man gal pasiseks ko nors pasiekti, negi liksiu visą gyvenimą kalviu! Tik šitaip galėčiau prasimušti, tėte!

— Kvailystės! Viešpatie Dieve, tu pats nežinai, ką kalbi, berneli. Karas yra baisus dalykas. Aš esu kilęs iš šalies, kuri kariauja tūkstantį metų, ir geriau tai žinau. Argi negirdėjai, ką pasakoja tie, kurie grįžo iš Būrų karo? Dažnai būni Vehaine, pasiklausyk. O pikčiausia, kad prakeiktiesiems anglams anzakai tėra patrankų mėsa, juos grūda ten, kur bijo neteksią savo brangiausių kareivėlių. Matai, kaip beprasmiškai tas pasiutėlis Čerčilis nusiuntė mūsų vyrus į Galipolį! Iš penkiasdešimties tūkstančių — dešimt tūkstančių nukautų! Blogiau nei sušaudyti kas dešimtą! Ir kuriam galui tau kariauti už tą Angliją? Ką ji tau gero padarė? Vien tiktai kraują siurbia iš kolonijų. O kariuomenėj visi žiūrės į tave iš aukšto — mat iš kolonijos! Nei mūsų krašto, nei Australijos tas karas nepasieks. O motušei Anglijai gal tik į gera išeitų, jei pralaimėtų; seniai metas ją pamokyti, bent jau už Airiją. Aš tikrai neliesiu ašarų, net jei kaizeris atžygiuotų į Strendą.

— Bet, tėte, aš noriu į kariuomenę!

— Gali sau norėt, Frenkai, tavo valia, bet niekur tu neisi, geriau nė nebegalvok. Tau dar reikia paūgėti.

Frenkas išraudo, lūpos kietai susispaudė; jis labai kentėjo, kad buvo mažo ūgio. Mokykloje visada būdavo pats žemiausias klasėje ir dėl to pešdavosi kaip niekas kitas. Pastaruoju metu jį buvo perėmusi baisi abejonė — gal jau daugiau nebeaugs? Juk dabar, septyniolikos metų, jis tebėra penkių pėdų ir trijų colių, visai kaip buvo ir keturiolikos. Niekas nežinojo, kiek jis iškentė dvasios ir kūno kančių, darydamas mankštą, tampydamasis, bergždžiai vildamasis.

Darbas kalvėje išugdė jam jėgą toli gražu ne pagal kūno sudėjimą; jei Pedis būtų specialiai rinkęs profesiją tokiam kaip Frenko temperamentui, vargu ar būtų geriau pataikęs. Mažiukas, bet tartum jėgos įsikūnijimas, septyniolikos metų jis dar nebuvo niekieno nugalėtas ir tuo išgarsėjęs visame Taranakio pusiasalyje. Prieš jį neatsilaikydavo net patys augiausi, tvirčiausi vaikinai, nes jo įniršis, neviltis, nevisavertiškumas stodavo į kovą kartu su geležiniais raumenimis, puikia nuovoka, piktu būdu, nepalenkiama valia.

Kuo augesni ir tvirtesni buvo priešininkai, tuo labiau Frenkas troško matyti juos parblokštus, pažemintus. Vienmečiai iš tolo jo lenkdavosi, nes puikiai žinojo, koks jis agresyvus. Pastaruoju metu, ieškodamas su kuo susikibti, jis mesdavo iššūkį gerokai vyresniems, ir apylinkės vyrai ilgai šnekėjo, kaip jis sumalė Džimą Kolinzą, nors tas buvo dvidešimt dvejų metų, šešių pėdų ir keturių colių ūgio ir galėdavo pakelti arklį. Lūžusia kaire ranka ir įlaužtais šonkauliais Frenkas daužėsi su Džimu Kolinzu tol, kol tas visas kruvinas susmuko jam po kojų, ir reikėjo jėga sulaikyti, kad nebespardytų be nuovokos gulinčio žmogaus į veidą. Kai tik sugijo ranka ir buvo nuimti raiščiai nuo šonkaulių, Frenkas nuėjo į miestelį ir pakėlė arklį, norėdamas parodyti, kad ne vienas Džimas tai gali ir ūgis čia nieko nereiškia.

Pedis puikiai žinojo, kuo garsėja jo atžala, ir suprato, kad Frenkas šitaip stengiasi parodyti savo vertę, bet vis tiek pyko, kai muštynės trukdydavo darbui kalvėje. Pedis, ir pats nedidelio ūgio, jaunystėje taip pat įrodinėjo savo drąsą kumščiais, bet Airijoje, kur užaugo, jis nebuvo toks jau menkas, o kai atsidūrė Naujojoj Zelandijoj, kur vyrai aukštesni, jau buvo suaugęs. Dėl to nedidelis ūgis jo taip įkyriai nekamavo kaip Frenko.

Dabar jis atidžiai stebėjo vaikinuką, stengdamasis jį suprasti, bet nesuprato; šitas vaikas visada buvo ne taip prie širdies kaip kiti, nors ir labai norėjo, kad visi būtų lygūs. Jis žinojo, kad tai skaudina Fioną, kad jai neramu dėl jų nebylaus priešiškumo, tačiau net meilė žmonai negalėjo įveikti susierzinimo, kurį nuolat kėlė Frenkas.

Frenko trumpos, bet labai dailios rankos tartum ką gindamos laikė uždengusios laikraštį, jo akyse, įsmeigtose Pedžiui į veidą, buvo keistai sumišęs maldavimas ir išdidumas — toks užsispyrėliškas išdidumas, jog neleido maldauti balsu. Koks svetimas tas veidas! Nieko jame nėra nei iš Klierių, nei iš Armstrongų, gal tik akys būtų kiek panašios į Fionos, jei ir Fionos akys būtų tamsios ir piktai blykčiotų dėl menkiausios priežasties. Bet ko nestigo berniukui, tai nestigo — drąsos.