Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Rytą Frenko nebebuvo. Fija atėjo kelti Megės pikta, vos pratarė žodį kitą; Megė šoko iš lovos kaip nuplikyta ir apsirengė pati, neprašė nė daugybės mažų sagučių užsegti.

Virtuvėje berniukai paniurę sėdėjo apie stalą, o Pedžio kėdė buvo tuščia. Kaip ir Frenko. Megė smuko į savo vietą ir sėdėjo iš baimės nepataikydama danties ant danties. Kai tik pavalgė, motina visus išgrūdo lauk, ir už daržinės Bobas pasakė Megei naujieną.

— Frenkas pabėgo, — sušnibždėjo jis.

— Gal ko nors į Vehainą nuvažiavo, — suabejojo Megė.

— Ne, kvailiuke! Į kariuomenę išėjo. Gaila, kad aš per mažas ir negalėjau eit kartu. Kaip jam pasisekė!

— O man gaila, kad jo nebebus namie.

Bobas truktelėjo pečiais.

— Aš taip ir maniau, ką tu, mergiotė, daugiau pasakysi.

Kitu atveju už tokius žodžius Megė būtų šokusi į akis, bet dabar nuleido juos negirdom ir nuėjo vidun pasižiūrėti, ar ko nereikia motinai.

— Kur tėtė? — paklausė ji, kai Fija pristatė ją lyginti nosinių.

— Išvažiavo į Vehainą.

— Ar Frenką parsiveš?

Fija piktai purkštelėjo:

— Išlaikysi tu paslaptį šituos namuos! Ne, Vehaine jis Frenko neberas, net nemano rasti. Tik nusiųs telegramą į Vanganujį policijai ir kariuomenėn. Jie ir sugrąžins Frenką.

— Oi mama, gal jie Frenką ir suras! Aš taip nenoriu, kad jis išvažiuotų!

Fija patėškė ant stalo sviestą iš muštuvio ir ėmė įnirtingai maigyti minkštą geltoną gumulą dviem medinėm mentelėm.

— Niekas nenori, kad Frenkas išvažiuotų. Dėl to tėtė ir pasirūpins, kad jį sugrąžintų. — Motinos lūpos virpėjo, ji dar smarkiau ėmė daužyti sviestą. — Vargšas Frenkas! Vargšas, vargšas Frenkas! — atsiduso ji užmiršusi Megę. — Ir kodėl vaikai turi kentėti už mūsų nuodėmes? Vargšas mano Frenkas, neranda sau vietos...

Pastebėjusi, kad Megė liovėsi lyginti, ji suspaudė lūpas ir nieko daugiau nebesakė.

Po trijų dienų policininkai parvežė Frenką namo. Seržantas iš Vanganujo pasakė Pedžiui, kad sūnus pašėlusiai priešinosi.

— Na ir mušeika jūsiškis! Kai tik pamatė, kad valdžia jau žino, movė kaip įkirptas per laiptus žemyn — ir jau gatvėj, o du kareiviai iš paskos. Ir manau, kad būtų išnešęs kailį, tik va nepasisekė, ant patrulio pataikė. O jau pliekėsi kaip padūkęs, antrankius tik penkiese supuolę uždėjo.

Su tais žodžiais seržantas nuėmė Frenkui sunkias grandines ir šiurkščiai įstūmė pro vartus; Frenkas kluptelėjo prieš pat Pedį ir atšoko kaip įgeltas.

Vaikai prigludę panamėj, bent per dešimtį žingsnių nuo suaugusiųjų, stebėjo ir laukė. Bobas, Džekas ir Hiujis įsitempę žiūrėjo, bene Frenkas vėl ims muštis; Stiuartas, visus užjaučiantis, tykus vaikelis, žvelgė ramiai; Megė suspaudusi delnais maigė ir gniaužė skruostus, apimta siaubingos baimės, kad Frenko kas nenuskriaustų.

Pirmiausia Frenkas pažvelgė į motiną — į pilkas akis įsmigo juodos akys, niūriai, skausmingai stengdamosi išsakyti tai, apie ką niekad nebuvo kalbama, ko gal ir iš viso nebuvo. Žydras nuožmus Pedžio žvilgsnis pervėrė jį kupinas neapykantos ir paniekos, tartum sakydamas, kad nieko kito iš jo ir nesitikėjo, ir Frenkas nuleido galvą, pripažindamas tėvo teisę pykti. Nuo tos dienos Pedis tekalbėjo su sūnumi tik tiek, kiek reikalavo paprasčiausias mandagumas. Bet sunkiausia Frenkui buvo pažiūrėti į akis vaikams — ryškiaspalvis paukštis, negavęs pakilti į dangų, buvo gėdingai pargrąžintas namo, jo sparnai pakirpti, giesmė nutildyta.

Megė palaukė, kol motina kaip kasvakar apėjo visus miegamuosius, tada išlindo pro langą ir nubėgo per kiemą. Ji žinojo, kur atras Frenką, — daržinėje ant šieno, toliau nuo tėvo ir nuo smalsių akių.

— Frenkai, Frenkai, kur tu? — garsiai sušnabždėjo ji, slinkdama į tykią daržinės tamsą, jautriai tartum žvėrelis basomis kojomis čiuopdama nepažįstamą žemę.

— Aš čia, Mege, — pasigirdo nuvargęs balsas, tiesiog kaip ne Frenko — užgesęs, negyvas.

Ji nuėjo į tą balsą, kur Frenkas buvo išsitiesęs šiene, prigludo prie šono ir apkabino, kiek tik pasiekė rankos.

— Ak, Frenkai, kaip gerai, kad tu grįžai!

Jis sudejavo, pašliaužė žemiau ir padėjo ant jos galvą. Megė kedeno tankius tiesius jo plaukus, švelniai murkdama. Tamsoje Frenkas nematė jos, ir neregima nuo jos einanti užuojauta atvėrė jo žaizdą. Jis pravirko, net raitydamasis nuo skausmo, ašaros merkė jos naktinius marškinius. Megė neverkė. Mažoje jos širdelėje jau buvo tiek moters, kad pajuto nenugalimą, deginantį džiaugsmą būti reikalingai; ji sėdėjo ir priglaudusi sūpavo sūpavo brolio galvą, kol skausmas išseko ir jo nebeliko.

II

1921—1928

RALFAS

3

Kelias į Drohedą nežadina jokių jaunystės prisiminimų, prisimerkęs nuo saulės galvojo kunigas Ralfas de Brikasaras, savo nauju „Daimleriu” kratydamasis giliomis pravėžomis, nusitęsusiomis tarp aukštos sidabriškos žolės. Čia tau ne mieloji, žalioji, rūkuos įsisupus Airija. O kas ta Droheda? Nei kovos laukas, nei aukštos valdžios rezidencija. Bet ar iš tikrųjų taip? Humoro jausmas, dabar jau gerokai aptramdytas, bet vis dar gyvas, sukūrė vaizduotėje paveikslą: Merė Karson kaip tikras Kromvelis didingai dalija grynai savišką pagiežą. Tarp kitko, palyginimas ne toks jau perdėtas; toji moteris, be abejonės, turi tiek pat galios ir valdo tiek pat menkų žmonelių kiek bet kuris galingas anų laikų karvedys.

Už buksmedžių ir eukaliptų išniro paskutiniai vartai; kunigas Ralfas sustabdė automobilį. Užsivožęs nuo saulės nunešiotą pilką plačiakraštę skrybėlę, išlipo, atitraukė geležinį skląstį ir beveik nebetekęs kantrybės atlapojo vartus. Tarp Džilenbouno klebonijos ir Drohedos sodybos dvidešimt septyneri vartai, ir prie kiekvienų reikia sustoti, išlipti iš automobilio, atidaryti, įsėsti ir pravažiuoti, sustoti, išlipti, grįžti uždaryti, paskui vėl sėsti prie vairo ir važiuoti iki kitų vartų. Kieksyk jis troško ranka numoti į pusę to ritualo, nudumti tolyn palikus paskui save vartus atvirus tartum daugybę išsižiojusių iš nustebimo burnų; bet tokiu atveju garbingas jo luomas nesukliudytų vartų savininkams ištepti jį degutu ir išvolioti plunksnose. Gaila, pagalvojo jis, kad arkliai ne tokie greiti ir patvarūs kaip automobiliai, o būtų galima atidaryti ir uždaryti vartus ir nelipant iš balno.

— Nėra tokio gero, kur nebūtų blogo, — ištarė jis pliaukštelėjęs per savo naujo „Daimlerio” sparną ir kietai užšovęs vartus leidosi toliau; buvo likusi mylia kelio per vešlias lankas — sodybos pievas.

Net įpratusiam prie pilaičių ir dvarų airiui šitoji australiška sodyba atrodė įspūdingai. Drohedos valdos buvo seniausios ir didžiausios apylinkėje, ir velionis šeimininkas buvo pastatydinęs atitinkamą namą. Jis buvo dviejų aukštų, santūraus Jurgių epochos stiliaus, sumūrytas iš gelsvų smiltainio luitų, rankomis iškirstų akmens skaldykloje už penkių šimtų mylių į rytus, su dideliais langais, sudalytais daugybės rėmų, ir plačia su geležiniais stulpeliais veranda, juosiančia visą apatinį aukštą. Visus langus iš šonų puošė juodos medinės langinės, ir ne tik puošė — per vasaros karščius jos būdavo uždaromos, kad kambariuose liktų vėsu.

Jau buvo ruduo, ir sienas bei verandos stogą apklėtęs vijoklis buvo žalias, bet pavasarį ši visterija, pasodinta prieš penkiasdešimt metų, tą dieną, kai buvo užbaigtas statyti namas, būdavo išvien apsipylusi švelniai violetiniais žiedais. Namą supo keli akrai skrupulingai prižiūrimos vejos su klombom, kur dar ir dabar skaisčiai žydėjo rožės, geltonžiedės smalkos, jurginai ir serenčiai. Eilė didžiulių blyškiųjų eukaliptų su baltais kamienais ir siaurais lapais, plevenančiais septyniasdešimt pėdų virš žemės, užstojo namą nuo negailestingos saulės; jų šakos buvo apsivijusios raudonai žydinčiom bugenvilijom. Net neišvengiamos krašto gilumoje bjaurios vandens cisternos buvo storai apsipynusios nelepiais vietiniais vijokliais, rožėm bei visterijom ir atrodė stovinčios ne tiek tam, kad atliktų savo paskirtį, o daugiau kaip papuošalas. Jau seniai miręs Maiklas Karsonas, kuris buvo nežmoniškai įsimylėjęs Drohedą, vandens cisternų jai nepagailėjo; buvo šnekama, jog Drohedos vejos žaliuotų ir gėlės žydėtų, jei net visą dešimtį metų neužlytų nė lašo vandens.