Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— O kaipgi brolis? — priminė kunigas Ralfas, pamanęs, kad ji nukrypo nuo temos.

— Brolis vienuolika metų jaunesnis už mane, tai dabar jam bus penkiasdešimt ketveri. Tik mes du ir tebesam gyvi. Aš jo beveik nepažįstu, buvo dar mažas, kai išvažiavau iš Golvėjaus. Dabar jis gyvena Naujojoj Zelandijoj, bet jeigu išvyko ten turėdamas tikslą praturtėti, tai jam nepasisekė. Vakar vakare, kai atėjo avininkas ir pasakė, kad Artūras Tevietas susirinko skudurus ir išsinešdino, staiga prisiminiau Padriką. Aš senstu, viena, be artimųjų. O juk Pedis patyręs prie žemės darbų, tik nuosavos žemės neturi iš ko nusipirkti. Aš ir pagalvojau, o ką, jei parašyčiau jam ir pasikviesčiau čia su sūnumis. Kai numirsiu, jam paliks Droheda ir „Mitchar Limited”, nes jis vienintelis artimiausias giminė, artimesnis nei kiti giminaičiai, likę Airijoj, kurių net nepažįstu.

Ji nusišypsojo.

— Laukti kvaila, ar ne? Tegul kraustosi jau dabar, mokosi auginti avis mūsų juodžemio lygumose, nes manau, kad čia viskas kitaip negu Naujojoj Zelandijoj. Ir tada, kai aš numirsiu, jis kaip niekur nieko stos į mano vietą.

Palenkusi galvą ji atidžiai stebėjo kunigą Ralfą.

— Ir kodėl gi nepagalvojot apie tai anksčiau? — paklausė jis.

— O, aš pagalvodavau. Bet iki šiol baisiausiai nenorėjau, kad tuntas maitvanagių lauktų apstojęs, kol aš išleisiu paskutinį kvapą. O pastaruoju metu mano mirties valanda atrodo kur kas artesnė, nei anksčiau atrodydavo, ir aš jaučiuosi taip... ak, nežinau. Tartum būtų malonu, kad aplinkui artimi, to paties kūno ir kraujo žmonės.

— Kas atsitiko, gal blogai jaučiatės? — greitai paklausė jis rimtai susirūpinęs.

Merė Karson truktelėjo pečiais.

— Ne, jaučiuosi visiškai gerai. Ir vis dėlto, kai tau jau šešiasdešimt penkeri, pajunti kažkokią grėsmę. Staiga pamatai, kad senatvė ne tai, kas ištiks ateity; ji jau tave ištiko.

— Suprantu jus, ir gerai padarysit. Jums bus labai malonu girdėti namuose jaunus balsus.

— O ne, jie čia negyvens, — pasakė Merė Karson. — Tegu sau įsikurs vyresniojo avininko namuose prie upelio, kuo toliau nuo manęs. Nemėgstu nei vaikų, nei jų balsų.

— Argi gražu taip elgtis su savo vieninteliu broliu, Mere, nors jis ir daug jaunesnis?

— Jis viską paveldės — tegu tad užsidirba, — atrėžė Merė Karson.

Likus šešioms dienoms iki Megės devynerių metų sukakties, Fionai Klieri gimė dar vienas sūnus; iki tol jai sekėsi palyginti neblogai, vaikų nebuvo, tik du persileidimai. Devyniametė Mėgė jau buvo tikra pagalbininkė. Fionai tuo laiku suėjo keturiasdešimt, ir vaiko išnešiojimas bei gimdymas tokiame amžiuje išsekino jos jėgas. Berniukas, pavadintas Haroldu, gimė silpnas; dabar, ko anksčiau niekad nebūdavo, jų namuose ėmė reguliariai lankytis gydytojas.

Viena bėda — ne bėda, šitaip atsitiko ir Klieriams. Po karo ūkis ne suklestėjo, o nusmuko. Vis sunkiau darėsi gauti darbo.

Sykį baigiant gerti arbatų senis Engus Makverteris atnešė telegramą, ir Pedis atplėšė ją virpančiais pirštais: iš telegramos gerų žinių nelauk. Aplink susispietė berniukai, tik Frenkas, pasiėmęs savo arbatą, išėjo pro duris. Fiona nusekė jį akimis ir staiga atsigręžė išgirdusi, kaip sudejavo Pedis.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

Pedis spoksojo į lapelį popieriaus, tartum ten būtų pranešama apie kieno nors mirtį.

— Arčibaldas mūsų nebeima.

Bobas piktai trinktelėjo kumščiu per stalą: jis jau seniai norėjo dirbti su tėvu kaip avikirpio padėjėjas, ir pas Arčibaldą būtų buvusi pirmoji jų vieta.

— Ir ko jis mums viską taip sugadino, tėte? Juk rytoj turėjom pradėti.

— Nerašo kodėl, Bobai. Greičiausiai koks niekšas užlindo man už akių.

— Ak, Pedi! — atsiduso Fija.

Dideliame pintame lopšyje prie krosnies pravirko mažasis Helas, bet, Fionai nespėjus prie jo nė žingsnio žengti, prišoko Megė; sugrįžo Frenkas ir atsistojęs prie durų įdėmiai žiūrėjo į tėvą, laikydamas rankoje puodelį.

— Na, man regis, reikia nuvažiuoti pas Arčibaldą ir pažiūrėti, — pagaliau pasakė Pedis. — Per vėlu jau ieškotis kitur, bet tegu nors žmoniškai paaiškina. Tikėkimės, kad gausim pas ką nors melžti, o nuo liepos prasideda kirpimas Viloubio ūky.

Iš didžiulės krūvos, laikomos šiltai prie krosnies, Megė ištraukė keturkampį vystyklą, gražiai ištiesė ant stalo, tada iš pinto lopšio iškėlė verkiantį vaiką — Klierių plaukai, dar labai reti, blizgėjo ant jo galvelės. Pervystė jį greitai ir gerai, kaip būtų pervysčiusi motina.

— Mamytė Megė, — paerzino ją Frenkas.

— Visai ne, — atšovė ji pasipiktinusi. — Aš tik padedu mamai.

— Žinau, žinau, — švelniai tarė jis. — Tu gera mergytė, Mege.

Frenkas patempė ją už balto taftos kaspino ant pakaušio, ir tas nusisuko į šoną.

Didelės pilkos akys pažvelgė į jį su meile; greta linksinčios vaiko galvytės jos atrodė kaip suaugusios. Jam suspaudė širdį — ir kam jai tas vargas tokiai mažai, juk vienintelis vaikas, kuriuo ji turėtų rūpintis — Agnesė, bet dabar ji nutremta į miegamąjį ir užmiršta. Jei ne Megė ir ne motina, jis jau seniai būtų išėjęs iš namų. Tulžingai Frenkas dėbtelėjo į tėvą: tai per jį šita nauja gyvybė ir viskas aukštyn kojom namuose. Ir iš darbo jį pavarė, taip jam ir reikia.

Prieš kitų berniukų ir Megės atsiradimą tokios mintys jam nelindo į galvą kaip dabar; kai Fija pradėjo storėti šį kartą, jis buvo jau suaugęs, pats būtų galėjęs vesti ir tapti tėvu. Ir visi, išskyrus Megę, jautėsi nei šiaip, nei taip, ypač motina. Nuo slapta apžiūrinėjančių berniukų žvilgsnių ji susitraukdavo kaip triušelis; susigėdusi nusukdavo akis, kai į ją pažvelgdavo Frenkas. Nė viena moteris neturi šito kentėti, kartojo sau Frenkas tūkstantąjį kartą, prisiminęs šiurpius klyksmus ir dejones jos miegamajame tą naktį, kai gimė Helas. Kaip suaugusio, jo niekur neišsiuntė su kitais vaikais. Tėvas dabar prarado darbą, taip jam ir reikia. Padorus žmogus jau būtų davęs žmonai ramybę.

Motinos plaukai neseniai įvestoje elektros šviesoje tartum aukso gijos, taisyklingas profilis, kai ji taip sėdi ir žiūri per ilgą stalą į Pedį, neapsakomai gražus. Kaip galėjo tokia daili, tokia nepaprasta moteris ištekėti už klajūno avikirpio, atklydusio iš Golvėjaus pelkių? Eina perniek ir ji pati, ir jos Spoudo porcelianas, ir damasto staltiesės, ir persiški kilimai svetainėje, niekas jų ten nemato, nes Pedžio draugų žmonoms ji netinka į kompaniją. Joms pasidaro nesmagu, jos akivaizdoje išgirdus savo vulgarius, garsius balsus, jos visai sutrinka, pamačiusios prie lėkštės daugiau kaip vieną šakutę.

Kai kada sekmadienį motina nueina į tuščią svetainę, atsisėda prie spineto po langu ir skambina, nors pirštai, neturėdami laiko nuolat praktikuotis, sugrubo, ir ji gali paskambinti tik pačius nesudėtingiausius kūrinėlius. Frenkas tada atsisėda už lango tarp alyvų krūmų ir lelijų, užsimerkia ir klausosi. Ir atrodo jam, kad motina, apsirengusi ilga suknia su turniūru iš švelniausių rausvų mezginių, sėdi prie spineto didžiuliame kambaryje, kur sienos kaip dramblio kaulo ir šviečia žvakės kandeliabruose. Nuo to reginio norisi verkti, bet jis niekada daugiau nebeverkia nuo tos nakties ant šieno, kai jį pargabeno namo policininkai.

Megė paguldė Helą į pintinę ir vėl priėjo prie motinos. Ir šita eina perniek. Toks pat išdidus taisyklingas profilis, kažkuo panašios į Fionos rankos ir dar vaikiška figūra. Ji bus visai tokia kaip motina, kai užaugs. O kas ją čia ves? Toks pat nerangus airis avikirpis ar storžievis kaimietis iš kokio nors Vehaino karvių ūkio? Ji verta geresnės dalios, bet jai tai nelemta. Nėra jokios išeities, visi taip sako, ir kuo toliau, tuo jam tai atrodo didesnė tiesa.