Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Rytą Klieriai žiūrėjo pro langą nusiminę ir su baime — tokio krašto jie nebuvo matę ir nė nesapnavo, kad toks galėtų būti toje pačioje planetoje kaip ir Naujoji Zelandija. Kalvų, tiesa, čia buvo, bet daugiau visiškai nieko panašaus į gimtą kraštą. Viskas ruda ir pilka, net medžiai! Sidabru spindintys žieminiai kviečiai plieskiančios saulės jau buvo nurusvinti, jų vilnijo mylių mylios, tiktai kur ne kur įsiterpdavo plonų ištįsusių melsvalapių medžių ir susimetusių į krūvą apdulkėjusių, nusususių pilkų krūmų. Fiona stebėjo tą vaizdą stojiškai, nė kiek nepasikeitusiu veidu, bet vargšės Megės akys buvo pilnos ašarų. Kaip baisu, tokie didžiuliai plotai be jokios tvoros ir visai be žalumos.

Saulei kopiant į zenitą, šalta naktis virto kaitria diena, o traukinys dundėjo ir dundėjo vis tolyn, retkarčiais sustodamas mažame miestuke, kur pilna dviračių ir vežimų su arkliais; automobilių čia, regis, buvo nedaug. Pedis, nekreipdamas dėmesio į sūkuriais lekiančius ir visur sėdančius suodžius, iki galo atidarė abu langus; buvo taip karšta, kad jie duste duso, sunkūs drabužiai, patys tie Naujosios Zelandijos žiemai, lipo prie kūno ir graužė. Atrodė, tiktai pragare gali būti taip karšta žiemą.

Džilenbounas atsirado prieš juos saulei gęstant, keistas suklypusių medinių ir rifliuotos skardos namų sambūris abipus vienintelės plačios dulkinos gatvės, nuobodžios, be medžių. Tirpstanti saulė ant visko užpylė aukso, trumpam suteikė miestukui prakilnaus didingumo, bet jis išblanko dar jiems tebestovint perone. Ir vėl miestukas virto tipiška gyvenviete pačiam tolimiausiam pasaulio krašte, paskutiniu apgyventu žemės lopinėliu, kur dar šiek tiek užlyja lietūs; visai netoli vakarų pusėje plytėjo du tūkstančiai mylių dykumos, kur niekad niekad nelyja.

Prie stoties stovėjo prašmatnus juodas automobilis, per gilias kelio dulkes nerūpestingai link jų ėjo kunigas. Su ilga sutana jis atrodė tarsi iš praeities ir sakytum ne ėjo kaip visi žmonės, o plaukė oru lyg sapne; aplink jį kilo ir sukosi dulkės, raudonos paskutiniuose saulėleidžio spinduliuose.

— Sveiki, aš esu kunigas de Brikasaras, — pasakė jis, paduodamas ranką Pedžiui. — Jūs turit būti Merės brolis, kaip iš akies trauktas. — Jis pasisuko į Fioną ir pakėlė prie lūpų jos glebią ranką, nusišypsojo nuoširdžiai nustebęs; kas ne kas, o kunigas Ralfas skyrė kilmingą moterį nuo prastos. — O, kokia jūs graži! — pasakė jai, tartum kunigai tik taip ir tekalba, tada jo akys nukrypo į krūvelėn susimetusius berniukus. Valandėlę nesusigaudydamas pasižiūrėjo į Frenką, kuris laikė kūdikį, paskui į jo brolius, vieną po kito, nuo didžiausio iki mažiausio. Užpakaly jų viena stovėjo Megė ir net išsižiojusi spoksojo į jį kaip į patį Dievą. Regis, nepastebėdamas, kad puikios medžiagos sutana skęsta dulkėse, jis praėjo pro berniukus, atsitūpė ir suėmė ją delnais tvirtai, maloniai, švelniai. — Na, o kas gi tu tokia? — paklausė šypsodamas.

— Megė, — atsakė ji.

— Ji vardu Megana, — susiraukęs burbtelėjo Frenkas, nekęsdamas šio gražaus žmogaus, aukšto jo ūgio.

— Megana mano mėgstamas vardas. — Jis atsistojo, bet Megės rankutės nepaleido. — Geriausia jums bus pernakvoti klebonijoje, — pasakė jis, vesdamas Megę prie automobilio. — Rytoj rytą nuvešiu jus į Drohedą, o dabar, ką tik iš traukinio, tokia kelionė jums per ilga.

Be „Imperijos” viešbučio, mūriniai pastatai Džilenboune buvo tik katalikų bažnyčia, mokykla, vienuolynas ir klebonija, net didelė miestelio mokykla buvo medinė. Sutemus oras neįtikėtinai atšalo, bet klebonijos svetainėje didžiuliame židinyje liepsnojo malkos ir iš kažkur toliau ateinantys kvapai žadino apetitą. Seimininkė, sudžiūvusi, senutėlė, bet nepaprastai energinga škote, šokinėjo apie juos, kol išvedžiojo po kambarius, nesiliaudama plepėti su ryškiu vakarietišku kalnėnų akcentu.

Įpratusiems prie išdidžių, santūrių Vehaino kunigų Klieriams buvo sunku su linksmu, maloniu kunigu Ralfu. Tiktai Pedis atitirpo, nes jis prisiminė, kokie draugiški buvo kunigai gimtajame Golvėjuje, kokie artimi paprastiems žmonėms. Visi kiti valgė atsargiai tylėdami, o po vakarienės iškart nuskubėjo į viršutinį aukštą, ir Pedis nenoromis nusekė iš paskos. Jam tikėjimas teikė šilumą ir paguodą; jo šeimynykščiams tai buvo įsišaknijusi baimė ir prievarta: daryk taip, o jei ne, būsi amžiams prakeiktas.

Jiems išėjus, kunigas Ralfas atsilošė savo mėgstamam krėsle, žiūrėdamas į ugnį rūkė ir šypsojosi. Vėl prieš akis jam stojo Klieriai, visi iš eilės, kaip išvydo juos pirmąkart, stotyje. Vyras, toks panašus į Merę, bet nuo sunkaus darbo palinkęs ir, aiškiai matyti, toli gražu ne tokio pikto kaip ji būdo; jo išvargusi gražuolė žmona — tokia moteris turėjo išlipti iš karietos, pakinkytos dviem baltais žirgais; tamsiaplaukis paniuręs Frenkas juodomis akimis, juodomis; kiti sūnūs beveik visi į tėvą, tik jauniausias, Stiuartas, labai panašus į motiną, gražus vyras iš jo išaugs; koks bus užaugęs pats mažasis, nežinia; ir pagaliau Megė. Tokios mielos, nuostabios mergytės jis dar nebuvo matęs; plaukai tokie, kad žodžiais nenusakysi, jų spalva — ne varis ir ne auksas, o kažkoks tobulas jų lydinys. Ir kaip pažvelgė į jį pilkomis sidabriškomis akimis, taip tyrai spindinčiomis tartum ištirpę brangakmeniai! Kunigas Ralfas gūžtelėjo pečiais, įmetė nuorūką į židinį ir atsistojo. Sensta, ko gero, jei ėmė fantazuoti — ištirpę brangakmeniai, nieko sau! Jo paties akys tikriausiai jau apsinešusios nusivylimo dulkėmis.

Rytą kunigas de Brikasaras išvežė savo svečius į Drohedą, jau taip apsipratusius su gamtovaizdžiu, kad net linksma buvo klausytis jų kalbų. Kalnai esą už dviejų šimtų mylių į rytus, paaiškino jis, o čia juodžemio lygumų kraštas. Plačios lygios kaip stalas pievos su vienu kitu medžiu. Diena buvo karšta kaip ir vakarykštė, bet važiuoti „Daimleriu” buvo kur kas patogiau nei traukiniu. Ir iškeliavo jie anksti, nevalgę, juodame lagaminėlyje buvo sudėti kunigo Ralfo bažnytiniai rūbai ir Švenčiausiasis Sakramentas.

— Avys kokios purvinos! — liūdnai pasakė Megė, žiūrėdama į daugelį šimtų rusvų pundulių, nosimis baksnojančių žolę.

— A, tai man reikėjo apsigyventi Naujojoj Zelandijoj, — pasakė kunigas, — ten turbūt viskas kaip Airijoj, ir avys baltutės.

— Teisybė, ten daug kas panašiai kaip Airijoj, žolė žalia, net gražu žiūrėti. Tiktai ten daug neapgyventų plotų, mažiau dirbamos žemės, — atsakė Pedis. Kunigas Ralfas jam labai patiko.

Tuo metu būrelis emu atsistojo, paėjo svyruodami ir ištiesę ilgus kaklus leidosi bėgti, greiti it vėjas, net nebuvo matyti, kaip jie kilnoja nerangias kojas. Vaikai aiktelėjo ir ėmė juoktis apstulbę, kad didžiuliai paukščiai bėga, užuot skridę.

— Kaip malonu, kad nereikia laipioti iš automobilio ir darinėti šitų nelemtų vartų, — pasakė kunigas Ralfas, kai Bobas, perėmęs tą pareigą, uždarė paskutiniuosius ir vėl įsispraudė vidun.

Po daugybės netikėtumų, kurių Australija pažėrė jiems kvaitinamu greičiu, Drohedos sodyba su jaukiu Jurgių stiliaus namu, apsivijusiu besiskleidžiančiomis visterijomis, su daugybe rožių krūmų aplinkui, pasirodė artima kaip gimtieji namai.

— Tai mes gyvensim čia? — cyptelėjo Megė.

— Ne visai, — paskubėjo atsakyti kunigas. — Namas, kur jūs gyvensit, yra maždaug už mylios nuo čia, prie upelio.

Merė Karson laukė jų didžiulėje svetainėje ir net nepakilo iš savo krėslo pasitikti brolio, jis turėjo prieiti prie jos.

— Na, Pedi, — ištarė ji gana maloniai, bet žiūrėjo pro jį į kunigą Ralfą, kuris stovėjo laikydamas ant rankų Megę, o ji savo mažomis rankutėmis buvo stipriai apsikabinusi jo kaklą.