Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Merė Karson sunkiai atsistojo iš krėslo, bet nepasisveikino nei su Fiona, nei su vaikais.

— Mišias išklausysim dabar pat, — pasakė ji. — Aš manau, kad kunigas de Brikasaras skuba išvažiuoti.

— Visai ne, brangioji Mere, — nusijuokė jis, blykstelėjo mėlynos akys. — Aš atlaikysiu mišias, tada sočiai papusryčiausim, gausim ko nors karšto prie jūsų stalo, o paskui aš esu pažadėjęs Megei parodyti, kur ji gyvens.

— Megei, — pakartojo Merė Karson.

— Taip, čia Megė. Bet jūs susipažįstat lyg ir ne iš to galo, ar ne? Pradėsim nuo pradžios, Mere. Čia Fiona.

Merė Karson vos linktelėjo ir beveik nesiklausė, kunigui Ralfui sakant berniukų vardus; ji sekė akimis kunigą ir Megę.

4

Vyresniojo avininko namas stovėjo ant polių, trisdešimčia pėdų aukščiau siauro tarpeklio, kurio pakraščiai buvo apaugę svyruokliais gluosniais, o vietomis ir aukštais eukaliptais. Po Drohedos prabangos sodyba atrodė skurdoka, stogas virš galvos, ir tiek, bet visokie priedai buvo gana panašūs į namų, paliktų Naujojoje Zelandijoje. Kambariuose buvo pristatyta solidžių Viktorijos stiliaus baldų, ir viskas storai nugulę raudonom dulkėm.

— Jums pasisekė, turėsit vonią, — pasakė kunigas Ralfas, vesdamas juos lentiniais priekinės verandos laiptais, gana aukštais, nes poliai, ant kurių stovėjo namas, buvo penkiolikos pėdų aukščio. — Jie dėl atsargos, jeigu patvintų upelis, — paaiškino kunigas Ralfas. — Jis jums tiesiai po kojų, o girdėjau, kad per vieną naktį vanduo galįs pakilti šešiasdešimt pėdų.

Vonia iš tikro čia buvo — sena geležinė vonia ir malkomis kūrenama vandens kolonėlė atitvertame kiemo verandos gale. Bet išviete moteriškoji pusė pasišlykštėjo — ten buvo tik duobė, iškasta už kokių dviejų šimtų jardų nuo namo ir dvokianti. Primityvu, lyginant su Naują ja Zelandija.

— Nelabai švarūs žmonės čia gyveno, — pasakė Fija, perbraukusi pirštu per dulkes ant bufeto.

Kunigas Ralfas nusijuokė.

— Bergždžiai vargsit, jei stengsitės atsikratyti dulkių, — pasakė jis. — Šitame krašte yra trys dalykai, kurių niekada neįveiksit: karštis, dulkės ir musės. Kad ir ką darysit, jų neišvengsit.

Fija pažvelgė į jį.

— Jūs labai geras mums, kunige.

— O kaipgi kitaip? Juk jūs vieninteliai labai geros mano draugės Merės Karson giminaičiai.

Fija tik patraukė pečiais.

— Aš nepratusi, kad dvasininkas būtų draugiškas. Naujojoje Zelandijoje jie laikosi labai atokiai.

— O jūs ne katalikė?

— Ne, bet Pedis katalikas. Ir vaikai visi iki vieno auklėjami katalikiškai, dėl to būkit ramus.

— Man tas nė į galvą neatėjo. Jums ne prie širdies?

— Man visiškai vis tiek.

— Bet į katalikų tikėjimą neperėjot?

— Aš nesu veidmainė, kunige de Brikasarai. Savąja Bažnyčia tikėjimą praradau, o priimti kitą, tiek pat beprasmį tikėjimą, neturėjau jokio noro.

— Suprantu. — Kunigas stebėjo Megę: ji stovėjo priekinėje verandoje ir žiūrėjo į taką, vedantį didžiojo Drohedos namo link. — Graži jūsų dukrelė. Žinot, man labai patinka rusvai auksiniai plaukai. Ticianas, tokius išvydęs, iškart būtų griebęsis teptuko. Tokio atspalvio dar nebuvau matęs. Ar tik tą vieną dukrą turit?

— Taip. Ir mano, ir Pedžio giminėj daugiausia vis berniukai, mergaičių beveik negimsta.

— Vargšiukė, — kažkodėl pasakė kunigas de Brikasaras.

Kai iš Sidnėjaus atkeliavo dėžės su daiktais ir namas pasidarė labiau pažįstamas — tos pačios knygos, gražūs niekniekiai, Fionos baldai svetainėje, — gyvenimas ėmė nusistovėti. Pedis ir berniukai, išskyrus Stiuartą, beveik visą laiką prabūdavo su dviem darbininkais, pasiliktais Merės Karson, kad pamokytų tvarkytis su avimis, nes avininkystė Naujajame Pietų Velse buvo visai kitokia negu Naujojoje Zelandijoje. O Fija, Megė ir Stiuartas patyrė, kad ir šeimininkavimas po namus Naujojoje Zelandijoje visai kitoks negu gyvenant Drohedos vyresniojo avininko sodyboje. Buvo sakytum susitarta be žodžių, kad pačios Merės Karson nieku gyvu negalima trukdyti, bet jos ekonomė ir tarnaitės mielai ateidavo į pagalbą moterims, kaip ir ūkio darbininkai vyrams.

Klieriai pamatė, kad Droheda — atskiras pasaulis, atkirstas nuo visos civilizacijos, ir net Džilenbounas po kurio laiko tapo vien pavadinimu, maža kas iš jo liko atmintyje. Čia, Drohedos sodyboje, buvo: arklidės, kalvė, garažai, daugybė sandėlių viskam — tiek maistui, tiek mašinoms, įrankiams, — šunidės, sudėtingas tvartų labirintas, milžiniška avių kirpimo daržinė, kur vienu metu galėjo dirbti dvidešimt šeši avikirpiai, o už jos dar visokiausi kiemų zigzagai. Buvo čia ir paukštides, ir kiaulidės, karvidės ir pieninė, patalpos gyventi dvidešimt šešiems avikirpiams, trobelės sezoniniams darbininkams, dar du tokie kaip jų, tik mažėlesni namai avininkams, barakai naujokams, skerdykla ir rietuvės malkų.

Visa tai stovėjo maždaug viduryje apskrito trijų mylių skersmens sklypo, sodybos pievų. Tik vienoje vietoje, prie vyresniojo avininko namų, šitas trobesių sambūris siekė mišką. Bet ir palei trobesius, kiemuose, diendaržiuose buvo pilna medžių, teikiančių palaimingą, taip reikalingą pavėsį: daugiausia tai pipirmedžiai, didžiuliai, ištvermingi, tankialapiai, maloniai snūdulingi. Už sodybos aukštoje žolėje tingiai ganėsi arkliai ir karvės.

Gilaus tarpeklio dugnu prie vyresniojo avininko namų tekėjo seklus, lėtas, drumstas upeliukas. Niekas nepatikėjo kunigo Ralfo žodžiais, esą per vieną naktį jis galįs pakilti šešiasdešimt pėdų — tai atrodė neįmanoma. Vanduo iš šito upeliuko buvo siurbiamas rankine pompa virtuvės ir skalbimo reikmėms, ir Fija su Mege ne taip greit įprato praustis, plauti indus ir skalbti žalsvai rudame vandeny. Šeši didžiuliai rifliuotos skardos bakai, užkelti ant panašių į gręžimo bokštus medinių atsparų, rinko nuo stogų lietaus vandenį, kuris buvo vartojamas maistui, bet, pasirodo, jį reikėjo labai taupyti ir nieku gyvu nenaudoti skalbiant. Juk nežinia, kada vėl lis ir bakai vėl bus pilni.

Avys ir kiti gyvuliai gėrė šulinio vandenį, gaunamą ne iš lengvai prieinamo paviršinio sluoksnio, bet tikrą artezinį vandenį iš trijų tūkstančių pėdų gilumos. Jis plūste plūdo vos neverdantis iš vamzdžio, liejosi į tvenkinėlį, o paskui siaurais kanalėliais, apkraštuotais ryškiai žalia žole, tekėjo į kiekvieną, kiek tik buvo sodyboje, gyvulių aptvarą. Šitų kanalėlių vanduo turėjo daug sieros, mineralinių druskų ir žmonėms gerti buvo netinkamas.

Iš pradžių Klierius pribloškė atstumai; Drohedos plotas buvo du šimtai penkiasdešimt tūkstančių akrų. Ilgiausia jos riba tęsėsi aštuoniasdešimt mylių. Nuo Džilenbouno iki Merės Karson namų buvo keturiasdešimt mylių ir dvidešimt septyneri vartai, artimiausia gyvenvietė ne arčiau kaip už šimto šešių mylių. Trumpa rytinė riba ėjo Barvono upe — taip vietos gyventojai vadino šiaurinę dalį Darlingo upės, plataus drumsto tūkstančio mylių ilgio srauto, kuris pagaliau įteka į Marį ir kartu su juo į vandenyną Pietų Australijoje, už pusantro tūkstančio mylių. Džileno upelis, kuris sroveno tarpekliu prie vyresniojo avininko namų, įtekėjo į Barvoną už dviejų mylių nuo sodybos.

Pedis ir berniukai buvo labai patenkinti. Kartais jie ištisas dienas praleisdavo balne, už daugelio mylių nuo namų, nakvodavo po atviru dangum, tokiu plačiu ir tokiu pilnu žvaigždžių, jog atrodė — susilieji su Dievu.

Pilkai ruda žemė buvo kupina gyvybės. Tarp medžių šokuodamos lakstė tūkstantinės kengūrų kaimenės, lengvai perskriedamos per tvoras, buvo gražu žiūrėti į jas, tokias grakščias ir laisvas, į tą jų daugybę; emu buvo susisukę lizdus vidury lygumos, aukštoj žolėj, ir stypčiojo kaip kokie milžinai apie savo apgyventą vietą, išsigąsdavo bet ko, kas neįprasta, ir tada pasileisdavo bėgti greičiau už arklius, palikę savo tamsiai žalius sulig futbolo kamuoliu kiaušinius; termitai statė rūdžių spalvos bokštus tartum miniatiūrinius dangoraižius; didžiulės žiauriai kandančios skruzdės plaukė it upės į savo pylimų angas.