Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Likus trims valandoms kelio iki Sidnėjaus, jūra pasidarė lygi kaip stiklas, ir seną garlaivį apgaubė nuo tolimos Antarktidos atslinkęs rūkas. Vienodais tarpais kaukė sirena, ir Megei, jau kiek atsigavusiai, atrodė, kad dabar, kai baisus daužymas pasibaigė, garlaivis kaukia iš skausmo. „Vehainas” vos ne vos slinko per lipnią pilką miglą tartum ko saugodamasis, kol pagaliau kažkur iš viršaus vėl pasigirdo tas storas vienodas kauksmas — vienišas, beviltiškas, be galo liūdnas. Tada tokie pat skausmingi balsai ėmė skambėti iš visų pusių, ir jų garlaivis per pamėkliškus nuo vandens kylančius ūkus čiuožė juostą. Megė paskui visą gyvenimą prisiminė tuos sirenų balsus, savo pirmąją pažintį su Australija.

Pedis išsinešė žmoną iš „Vehaino” ant rankų, paskui jį ėjo Frenkas su mažiuku, Megė su lagaminu ir berniukai, kiekvienas vargingai klupinėdamas su kokiu nors nešuliu. Pirmonte, kurio pavadinimas jiems nieko nereiškė, jie atsirado ūkanotą žiemos rytą, baigiantis 1921 metų rugpjūčiui. Už palaikio skardinio prieplaukos pastato stovėjo ilgiausia eilė taksi; Megė žiūrėjo išpūtusi akis, nes niekad nebuvo mačiusi vienu kartu tiek daug automobilių. Pedis nežinia kaip sukišo visus į vieną mašiną, kurios vairuotojas sutiko nugabenti juos į Liaudies rūmus.

— Ten, drauguži, tau bus kaip tik, — pasakė jis Pedžiui. — Tai darbininkų viešbutis, viską tvarko Gelbėjimo armija.

Gatvėse buvo pilna automobilių, atrodė, kad jie lekia iškart į visas puses; vežimų su arkliais beveik nebuvo matyti. Susižavėję jie žiūrėjo pro taksi langus į aukštus mūrinius namus, siauras vingiuotas gatveles, į tai, kaip, regis, greitai susiburia ir išsisklaido minios žmonių, tartum atliekančios kokį keistą didmiesčio ritualą. Jau Velingtonas buvo nustebinęs, bet, palyginti su Sidnėjum, Velingtonas atrodė kaip mažas provincijos miestelis.

Fiona pasiliko ilsėtis viename iš nesuskaičiuojamos daugybės kambarių tame prisikimšusiame name, kurį Gelbėjimo armija meiliai vadino Liaudies rūmais, o Pedis nuėjo į Centrinę geležinkelio stotį sužinoti, kada jie galės išvažiuoti į Džilenbouną. Visai atsigavę berniukai ėmė prašytis kartu, nes sužinojo, kad stotis ne taip jau toli, o eiti reikės vien pro parduotuves, ir pro tokią, kur pardavinėjami jūrasvogūnių saldainiai. Pavydėdamas jiems jaunumo, Pedis nusileido, nes dar nežinojo, kaip jį laikys kojos po trijų dienų jūros ligos. Frenkas ir Megė pasiliko su Fiona ir vaiku, jie taip pat norėjo eiti, bet vis dėlto jiems labiau rūpėjo padėti motinai. Išlipus iš laivo, jai sparčiai ėmė grįžti jėgos, ir ji išgėrė puoduką sultinio ir suvalgė pakepintos duonos riekelę, kurią atnešė vienas iš angelų su skrybėlaite.

— Jeigu šįvakar neišvažiuosim, Fija, tai kito traukinio reikės laukti savaitę, — grįžęs pasakė Pedis. — Kaip, ar galėsi jau leistis į kelionę?

Fija virpėdama atsisėdo.

— Galėsiu.

— Aš manau, kad reikėtų palaukti, — drąsiai įsiterpė Frenkas. — Man rodos, mama dar per silpna kelionei.

— Matyt, tu nesupranti, Frenkai, kad jei mes šįvakar neišvažiuosim, turėsim laukti traukinio visą savaitę, o pragyventi Sidnėjuje savaitę aš neturiu pinigų. Kraštas čia didelis, ir ten, kur važiuojam, traukinys kasdien neina. Rytoj galėtume vienu iš trijų traukinių nuvažiuot iki Dabou, bet ten turėtume laukti vietinio, ir man sakė, kad šitaip daug labiau privargtume, negu kad šįvakar pamėginę suspėt į ekspresą.

— Aš galėsiu, Pedi, — pakartojo Fija. — Man padės Frenkas su Mege, ir viskas bus gerai.

Ji žiūrėjo į Frenką, akys maldavo neprieštarauti.

— Tai nusiųsiu Merei telegramą, kad lauktų mūsų rytoj vakare.

Centrinė stotis buvo didžiulė, tokiame pastate Klieriai niekada nebuvo buvę — erdvus stiklinis cilindras tartum kartu ir aidėjo, ir sugerdavo aidą tūkstančių žmonių balsų; žmonės laukė prie savo nusitrynusių, diržais perjuostų lagaminų ir įdėmiai stebėjo didžiulę lentą, kur tarnautojai su ilgomis lazdomis keitė žinias apie traukinius. Tirštėjančioje vakaro tamsoje Klieriai pasidarė minios dalimi, jų akys buvo įsmeigtos į plieninius tartum armonika penktos platformos vartus. Vartai buvo uždaryti, bet ant jų ranka didelėmis raidėmis užrašyta: DŽILENBOUNO PAŠTO TRAUKINYS. Pirmoje ir antroje platformoje didžiulis sujudimas rodė, kad netrukus išvyks naktiniai ekspresai į Brisbaną ir Melburną, pro vartus jau grūdosi keleiviai. Greitai atėjo ir jų eilė, penktos platformos vartai atsidarė susispausdami į šonus, ir pro juos pradėjo skubiai eiti žmonės.

Pedis surado tuščią antros klasės kupė, susodino didesniuosius berniukus prie lango, Fioną su Mege ir mažiuku prie stumdomų į šoną durų, už kurių buvo ilgas koridorius. Į kupė žmonės įkišdavo galvas su viltimi rasti laisvą vietą, bet tuoj pat pradingdavo, persigandę tokios daugybės vaikų. Kartais ir didelę šeimą turėti ne pro šalį.

Naktis buvo šalta, teko atsirišti nuo lagaminų šonų didelius škotiškus kelionės pledus; nors vagonas buvo neapšildomas, nuo žarijų skardinėse dėžėse, kurių buvo pridėliota ant grindų, sklido šiluma; jie šiltų vagonų ir nesitikėjo, nes nei Australijoje, nei Naujojoje Zelandijoje niekas nėra apšildoma.

— Ar toli važiuosim, tėte? — paklausė Megė, kai traukinys pajudėjo, trinksėdamas ir švelniai sūpuodamas per nesuskaičiuojamas bėgių sandūras.

— Daug toliau, negu atrodo iš mūsų atlaso, Mege. Šešis šimtus dešimt mylių. Būsim ten rytoj visai pavakary.

Berniukai aiktelėjo, bet tuoj pat užmiršo, išvydę pasakišką daugybę miesto šviesų; visi susispietė prie langų ir žiūrėjo neatsitraukdami — pro šalį skriejo mylia po mylios, o namų vis nemažėjo. Paskui traukinys padidino greitį, šviesos išsibarstė ir pagaliau visai pranyko, tebuvo matyti vien kibirkščių gūsiai, nešami prošal kaukiančio vėjo. Kai Pedis išsivedė berniukus, kad Fija galėtų pamaitinti Helą, Megė su ilgesiu palydėjo juos akimis. Dabar ji, regis, nebelaikoma lygi su berniukais — nuo tada, kai Helo gimimas sugriovė visą ankstesnį jos gyvenimą, pririšo prie namų taip pat tvirtai kaip ir motiną. Bet iš tikrųjų tai nieko baisaus, pagalvojo Megė, širdyje ištikima šeimai. Mažiukas toks mielas, pats didžiausias jos džiaugsmas, ir labai malonu, kad mama elgiasi su ja kaip su sau lygia suaugusia moterim. Iš kur mama ima tuos vaikus, ji visai nenumanė, bet jie — puikus daiktas. Ji padavė Helą motinai; netrukus traukinys cypdamas ir girgždėdamas sustojo, ir atrodė, dar stovės ilgiausiai, kol atgaus kvapą. Megė baisiai norėjo atidaryti langą ir pasižiūrėti laukan, bet kupė darėsi šalčiau, nors ant grindų ir stovėjo dėžės su žarijomis.

Įėjo Pedis, atnešė Fionai garuojantį puoduką arbatos; ji paguldė pasisotinusį, mieguistą Helą ant sėdynės.

— Kokia čia vieta? — paklausė Fiona.

— Veli Haitsas. Bufetininkė sakė, kad čia turi prikabinti antrą garvežį, kitaip neužvažiuosim į Litgou.

— Ar tuoj reikia išgerti?

— Dar yra penkiolika minučių. Frenkas atneš tau sumuštinių, o aš pasižiūrėsiu, kad pavalgytų berniukai. Kitą sykį galėsim pasistiprinti tiktai Bleinyje, jau bus vėlus vakaras.

Megė staiga nepaprastai susijaudinusi išgėrė su motina arbatą, karštą, saldžią, ir ryte surijo Frenko atneštą sumuštinį. Frenkas paguldė ją ant ilgos sėdynės Helui prie kojyčių, gerai apkamšė pledu, paskui taip pat apklojo ir motiną, išsitiesusią ant sėdynės priešais. Stiuartui ir Hiujui paklojo ant grindų tarp sėdynių, o Bobą, Frenką ir Džeką Pedis išsivedė į kitą kupė, pasakęs Fijai, kad ten pasikalbės su avikirpiais ir permiegos. Traukinyje buvo daug maloniau negu garlaivyje, jis kleksėjo sau, vienodai pūškavo abu garvežiai, galėjai girdėti, kaip telegrafo laiduose kaukia vėjas, kaip kartais, plieno ratams paslydus ant kylančių įkalnėn bėgių, garvežiai supūškuoja piktai, tarsi išsigandę, kad traukinys nenučiuožtų atgal; Megę apėmė miegas.