Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Žinoma, ne. Taip pat nemanau, kad jūs galėtumėte taip kvailai tikėti, esą atpildo baimė laiko mane Bažnyčios prieglobstyje.

— Oho! Piktą turit liežuvį, kunige de Brikasarai! Tai kas gi jus laiko pririštą? Kas verčia kęsti dulkes, karštį ir Džilio muses? Juk gali būti, kad jūs čia nutremtas iki gyvos galvos?

Mėlynos akys valandėlę aptemo, bet tuoj pat jis nusišypsojo žvelgdamas į ją su gailesčiu.

— Jūs puikiai mokat paguosti. — Jis šyptelėjo, pakėlė akis į lubas, atsiduso. — Nuo lopšio aš buvau auklėjamas kunigu, bet ne tai svarbiausia. Kaip man paaiškinti tai moteriai? Aš esu indas, ponia Karson, ir būna metas, kai prisipildau Dievo. Jei būčiau geresnis dvasininkas, niekada nebūčiau tuščias. Ir tam prisipildymui, tam susivienijimui su Dievu vieta neturi reikšmės. Tai atsitinka visur — ar aš esu Džilenboune, ar būčiau vyskupo rūmuose. Bet žodžiais tą nusakyti sunku, nes tai didelė paslaptis net kunigams. Dievo dovana, kuri kitiems neprieinama. Matyt, taip yra. Ir to atsisakyti? Aš negalėčiau.

— Vadinasi, tai ir valdžia, taip? Bet kodėl ji duodama tik kunigams? Kodėl manot, kad ją žmogus įgyja tik per varginamai ilgą patepimo ceremoniją?

Jis papurtė galvą.

— Klausykit, juk tai trunka daugelį metų, dar prieš įšventinimą. Rūpestingai ruoši savo dvasią, kad virstų tuo Dievo indu. Tokią palaimą reikia nusipelnyti. Kiekvienos dienos darbu. Čia ir yra įžadų tikslas, argi nesuprantat? Kad jokie žemiški dalykai nestotų tarp Dievo tarno ir jo dvasios — nei meilė moteriai, nei pinigų pamėgimas, nei nenoras klausyti kitų žmonių. Neturtas man ne naujiena, aš nesu kilęs iš turtingos šeimos. Skaistybės laikytis man visai nesunku. O klusnumas? Man tai sunkiausia. Bet aš klausau, nes jei laikysiu save aukščiau savo paskirties būti indu Dievui priimti, pražūsiu. Klausau. Ir, jei reikės, mielai iškęsiu Džilenbouną iki gyvenimo pabaigos.

— Tai jūs kvailys, — pasakė ji. — Aš taip pat manau, kad yra svarbesnių dalykų už kūnišką meilę, bet būti indu Dievui nėra vienas iš jų. Keista. Niekad nemaniau, kad jūs taip karštai tikit. Man atrodė, kad jūs, ko gero, turit abejonių.

— Turiu ir abejonių. Kuris gi galvojantis žmogus jų neturi? Ir kaip tik dėl to kartais būnu tuščias. — Jis pažvelgė virš jos galvos į kažką, ko ji negalėjo matyti. — Žinot, aš atsisakyčiau visų siekių, visų troškimų, kad tik būčiau tobulas kunigas.

— Tobulumas bet kurioj srity, — pasakė ji, — nepakenčiama nuobodybė. Man labiau prie širdies truputėlis netobulumo.

Jis nusijuokė susižavėjęs, žiūrėdamas net kiek su pavydu. Nuostabi moteris!

Merė Karson našlavo jau trisdešimt trejus metus, vienintelis vaikas, sūnus, mirė visai mažas. Dėl savo ypatingos padėties Džilenbouno visuomenėje ji nepriėmė nė vieno pasiūlymo iš pretenduojančių į jos ranką vyriškių; kaip Maiklo Karsono našlė, nenuginčijamai buvo visiems karalienė, bet, tapusi kieno nors žmona, būtų turėjusi perleisti jam visą savo valdžią. O groti antruoju smuiku — ne Merei Karson. Taigi ji atsižadėjo kūno malonumų, pasirinkdama verčiau valdžią; meilužio turėti buvo neįmanoma, gandai Džilenboune sklisdavo tartum elektros srovė laidais. O ji nė kiek netroško pasirodyti turinti žmogiškų silpnybių.

Bet dabar jau buvo ganėtinai sena, tokio amžiaus, kai manoma, kad moteris nebepasiduoda kūno paskatoms. Ir jei naujasis kunigėlis uoliai eina savo pareigas, o ji apdovanoja jį tokia menka dovanėle kaip automobilis, nieko netinkamo čia nėra. Visą gyvenimą Merė Karson buvo nepajudinamas Bažnyčios ramstis, deramai palaikydavo savo parapiją ir jos dvasiškąjį ganytoją net tuomet, kai kunigas Kelis girtas žagsėdavo nuo mišių pradžios iki galo. O kunigo Kelio įpėdiniui ne ji viena tokia dosni; dvasiškąjį tėvą Ralfą de Brikasarą pelnytai mėgo visi jo ganomieji — tiek turtuoliai, tiek vargšai. Jei tolimesnieji parapijiečiai negali atkakti į Džilį, jis pats nuvyksta pas juos, ir kai Merė Karson dar nebuvo padovanojusi automobilio, jodavo raitas. Jis buvo visų mėgstamas dėl savo kantrybės ir gerumo, o kai kas ir nuoširdžiai jį mylėjo; Bugelos savininkas Martinas Kingas nupirko klebonijai brangius naujus baldus, o Dominykas O’Rokas iš Diben Dibeno mokėjo gerą algą šeimininkei.

Taigi nuo savo amžiaus ir padėties pjedestalo Merė Karson jautėsi galinti visiškai saugiai džiaugtis kunigu Ralfu; jai patiko pasigalynėti su jo protu, tokiu pat sąmojingu ir sumaniu, patiko lenktyniauti įžvalgumu, juoba kad niekad nebuvo tikra, ar pralenkė.

— Grįžkim prie to, ką kalbėjot, kad Džilis nėra tokia vieta, į kurią kreiptų dėmesį arkivyskupas popiežiaus legatas, — tarė ji giliau pasitraukdama į krėslą. — Kaip manot, kas galėtų pastūmėti tą šventąjį vyrą padaryti Džilį pasaulio ašimi?

Kunigas gailiai šyptelėjo.

— Sunku pasakyti. Kokia nors netikėta sėkmė? Staigus tūkstančio sielų išgelbėjimas, staiga atsiradusi galia išgydyti luošus ir aklus... Tačiau stebuklų amžius jau praėjęs.

— Na ką jūs, aš tuo abejoju! Dievas tik pakeitė veikimo būdą. Šiandien jis leidžia į apyvartą pinigus.

— Kokia jūs ciniška! Gal dėl to taip man ir patinkat, ponia Karson.

— Aš vardu Merė. Vadinkit mane Mere.

Minė įvažiavo su arbatos staleliu kaip tik tą akimirką, kai kunigas de Brikasaras ištarė:

— Dėkui, Mere.

Merė Karson atsiduso palinkusi ties karštais paplotėliais ir paskrudintomis duonos riekutėmis su ančiuviais.

— Brangus kunige Ralfai, aš noriu, kad šiandien jūs ypač karštai už mane pasimelstumėt.

— Vadinkit mane Ralfu, — atsakė jis, paskui šelmiškai pridūrė: — Kažin ar įmanoma melstis už jus dar karščiau, negu aš paprastai meldžiuosi, bet pasistengsiu.

— Ak, jūs tiesiog žavus! Bet gal čia pikta užuomina? Aš nieko prieš, kai žmonės sako tiesą į akis, bet kai sakot jūs, niekad nesu tikra, ar jūsų žodžiai neslepia ko nors daugiau. Kaip morka, padėta asilui. Na ką gi jūs iš tikrųjų apie mane galvojat, kunige de Brikasarai? To aš niekad nesužinosiu, nes niekad nebūsit toks netaktiškas, kad pasakytumėt teisybę, ar ne? Gražu, labai gražu... Bet melstis už mane jūs privalot. Aš sena ir esu didelė nusidėjėlė.

— Amžius nieko neaplenkia, o nusidėt nusidedu ir aš.

Ji šaltai nusijuokė.

— Daug duočiau, kad sužinočiau jūsų nuodėmes! Iš tikrųjų daug duočiau. — Ji valandėlę patylėjo, paskui prakalbo visai apie kitką: — Nebeturiu vyresniojo avininko.

— Ir vėl?

— Praėjusiais metais pasikeitė penki. Darosi sunku rasti dorą darbininką.

— Na, eina gandai, kad jūs ne itin dosni ir maloni šeimininkė.

— Ak, koks įžūlumas, — aiktelėjo ji ir nusijuokė. — O kas nupirko jums naujutėlaitį „Daimlerį”, kad nebereikėtų raitam joti?

— Bet kaip aš už jus meldžiuosi!

— Jei Maiklas būtų turėjęs nors pusę jūsų proto ir kitų savybių, aš jį, ko gero, būčiau mylėjusi, — pasakė staiga Merė Karson. Jos veidas pasikeitė, pasidarė piktdžiugiškas. — Gal manot, kad aš neturiu jokių giminių ir man reikės palikti savo pinigus ir savo žemę Šventajai Bažnyčiai, a?

— Ko nežinau, tai nežinau, — atsakė jis ramiai, pildamasis arbatos.

— O aš turiu brolį su gausia klestinčia šeima, daugybe sūnų.

— Labai džiaugiuosi, — santūriai pasakė jis.

— Kai tekėjau, buvau visiškai beturtė. Žinojau, kad Airijoj turtingo vyro negausiu, ten norint gerai ištekėti, reikia išsilavinimo, kilmės ir pažinčių. Todėl aš dirbau neatsikvėpdama, dėjau pinigus bilietui, kad galėčiau išvažiuoti į šalį, kur turtingi vyrai nėra tokie išrankūs. Teturėjau gražų veidą, figūrą ir kiek daugiau proto, negu tikimasi iš moters, ir šito užteko susigauti Maiklą Karsoną, turtingą mulkį. Mylėjo mane kaip beprotis iki pat mirties.