Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Artėjant prie sodybos nuo pievų pusės pirmiausia krisdavo į akis pats namas ir apstoję jį eukaliptai, bet paskui abipus didžiojo namo pamatydavai ir daugiau pastatų — vienaaukščių, iš gelsvo smiltainio, sujungtų dengtomis galerijomis, taip pat užgožtomis vijoklių. Gilios pravėžos pereidavo į platų žvyruotą keliuką, sukantį link apskritos aikštelės šalia namo, skirtos ekipažams pastatyti; toliau tas keliukas pradingdavo ten, kur virė tikrasis Drohedos gyvenimas — prie tvartų, pastatų avims kirpti, daržinių. Kunigui Ralfui labai patiko milžinai pipirmedžiai, savo šešėliu dengiantys šiuos pastatus ir visą veiklą apie juos; tuos medžius jis mėgo labiau nei blyškiuosius eukaliptus greta didžiojo namo. Tankūs šviesiai žali pipirmedžių vainikai, pilni dūzgiančių bičių, atrodė tingūs ir nepaprastai tiko tam Australijos užkampio ūkiui.

Kai kunigas Ralfas pastatęs automobilį atėjo per veją, priekinėje verandoje jo jau laukė tarnaitė šviečiančiu nuo šypsenos strazdanotu veidu.

— Labas rytas, Mine, — pasisveikino jis.

— O, dvasiškas tėveli, džiugu jus matyti tokį malonų rytą, — atsakė ji su žymiu airišku akcentu, viena ranka laikydama plačiai atidarytas duris, o kitą tiesdama paimti jo sulamdytos, visai nekunigiškos skrybėlės.

Viduje, apytamsiame hole su marmurinių plytelių grindimis ir plačiais laiptais su vario turėklais, jis sustojo laukdamas, kol Minė linktelės, kad galima įeiti į svetainę.

Merė Karson sėdėjo minkštame aukštais šonais krėsle prie atviro per visą sienos aukštį lango, matyt, nejausdama plūstančios į vidų vėsos. Vešlūs ryškiai rudi jos plaukai tebebuvo beveik tos pačios spalvos kaip jaunystėje, nors šiurkšti strazdanota oda nuo amžiaus buvo pasidariusi dar dėmėtesnė; kaip šešiasdešimt penkerių metų moteris, ji turėjo visai nedaug raukšlių, tik plonytį tinklelį smulkių rombo pavidalo langelių tartum dygsniuota antklodė. Nenuolaidžią jos prigimtį rodė dvi gilios vagos nuo tiesios romėniškos nosies iki nusvirusių burnos kampelių ir šaltas tvirtas melsvų akių žvilgsnis.

Kunigas Ralfas tyliai priėjo brangiu prancūzišku kilimu ir pabučiavo jai abi rankas; buvo aukštas ir grakštus, ir ši ceremonija labai jam pritiko, juo labiau kad vilkėjo lygią juodą sutaną, teikiančią ypatingo prakilnumo. Tuščios Merės Karson akys droviai sužvilgo, ir ji buvo saldžiai beišsišiepianti, bet susilaikė.

— Ar gersite arbatos, kunige Ralfai? — paklausė ji.

— Pareis nuo to, ar norėsite išklausyti mišias, — atsakė jis sėsdamasis prieš ją ant kėdės ir užsimesdamas koją ant kojos; po sutana buvo aiškiai matyti jojimo kelnės ir auliniai batai, — turėdamas parapiją tokioje vietoje kitaip neapsiausi. — Aš atvežiau jums komuniją, bet jei norėtumėte išklausyti mišias, galėsiu pradėti po keleto minučių. Aš nieko prieš dar šiek tiek papasninkauti.

— Jūs labai man geras, kunige, — su pasitenkinimu atsakė Merė Karson, puikiai žinodama, kad jis, kaip ir visi kiti, rodo pagarbą nėjai pačiai, o jos pinigams. — Bet galite išgerti arbatos, — kalbėjo ji toliau. — man visai užteks išpažinties ir komunijos.

Jis sugebėjo neparodyti pasipiktinimo; šita parapija puiki savitvardos mokykla. Jei kada pasitaikys proga ištrūkti iš šios užkampios vietos, kur pateko per savo būdą, tai daugiau tos pačios klaidos jis nebedarys. Ir jei gerai apskaičiuos visus ėjimus, šita sena moteris gal ir bus atsakymas į jo maldas.

— Turiu pripažinti, kunige Ralfai, kad pastarieji metai buvo man labai malonūs, — tarė Merė Karson. — Jūs kur kas priimtinesnis ganytojas negu senasis kunigas Kelis, tegu supūdo Viešpats jo sielą. — Tariant paskutinius žodžius jos balsas pasidarė žiaurus, kerštingas.

Jis pakėlė į Merę Karson staiga sužiburiavusias akis.

— Brangioji ponia Karson! Jūsų jausmai nelabai katalikiški.

— Bet teisingi. Jis buvo amžinas prasilakėlis, ir esu tikra, kad Viešpats supūdys jo sielą, kaip gėrimas supūdė kūną. — Ji palinko arčiau. — Aš jus gana gerai pažinau per šį laiką ir manau, turiu teisę šio to paklausti, ar ne? Šiaip ar taip, Drohedoje jūs jaučiatės kaip nuosavame ūkyje — ir gyvulininkystės mokotės, ir jodinėjat, išsivadavot nuo gyvenimo nesklandumų Džilyje. Aišku, viską pati pasiūliau, bet manau, kad tikrai turiu teisę iš jūsų šį tą sužinoti, kaip jums atrodo?

Jam buvo nemalonu, kad šitaip primenama, jog jis turi jaustis dėkingas, bet seniai laukė tos dienos, kai ji nuspręs, kad jau yra pakankamai jį užvaldžiusi ir gali pradėti reikalauti ko panorėjusi ir iš jo.

— Na kaipgi, turite teisę, ponia Karson. Nežinau, kaip jums ir dėkoti, kad įsileidžiat mane į Drohedą, ir už visas dovanas — ir arklius, ir automobilį.

— Kiek jums metų? — paklausė ji, daugiau nebeduodama įžanginių klausimų.

— Dvidešimt aštuoneri, — atsakė jis.

— Mažiau, negu aš maniau. Bet vis dėlto tokių kunigų kaip jūs nesiunčia į tokias vietas kaip Džilis. Kuo gi jūs nusikaltot, kad esat ištremtas į šitą užkampių užkampį?

— Įžeidžiau vyskupą, — ramiai šypsodamas atsakė jis.

— Ne kitaip! Betgi menkas malonumas tokiam talentingam kunigui tūnoti Džilenboune.

— Viskam Dievo valia.

— Kvailystės! Nesąmonės! Jūs čia atsidūrėt per žmogiškas silpnybes — ir savo, ir vyskupo. Tik popiežius neklysta. Džilyje jums visiškai ne vieta, mes visi tai suprantam, bet kartu ir džiaugiamės gavę gyvenimui paįvairinti tokį žmogų kaip jūs vietoj tų metropolijos išlaikomų kunigų, kuriuos čia paprastai skiria. Jūsų vieta kur nors bažnytinės valdžios rūme, o ne čia, tarp avių ir arklių. Jums puikiai pritiktų raudona kardinolo mantija.

— Manau, tam nėra jokios galimybės. Vargu ar arkivyskupas popiežiaus legatas ieškos kardinolų Džilenboune. Bet galėjo būti ir blogiau. O dabar turiu jus ir turiu Drohedą.

Ji išklausė šį aiškų meilikavimą taip, kaip jis ir tikėjosi, drauge gėrėdamasi jo grožiu, dėmesingumu, skvarbiu ir subtiliu protu; iš tikrųjų jis būtų puikiausias kardinolas. Gyvenime ji nebuvo mačiusi gražesnio vyro, bent jau tokio, kuris šitaip žiūrėtų į savo grožį. Juk jis turi žinoti, koks yra: aukštas, tobulai sudėtas, subtilių aristokratiškų bruožų, viskas jo išvaizdoje taip rūpestingai užbaigta — nedaugelį savo kūrinių Dievas apdovanoja taip dosniai. Visas jis— juodais banguotais plaukais, stebėtino mėlynumo akimis, mažomis dailiomis plaštakomis ir pėdomis — tikra tobulybė. Taip, turi jis žinoti, koks yra. Ir vis dėlto jis tam abejingas, kažkuo parodo, kad niekada nebuvo ir nebus savo grožio vergas. Pasinaudos juo be mažiausio sąžinės graužimo, jei per jį galės ką nors pasiekti, bet pats savimi nė kiek nesižavi; dar daugiau, jis tartum laiko žmones, pasiduodančius grožio kerams, nevertais net paniekos. Kažin ką Merė Karson būtų atidavusi, kad tik sužinotų, kas praeityje padarė jį tokį.

Keista, tiek daug kunigų yra gražūs kaip Adonis ir traukia moteris kaip Don Žuanas. Tikriausiai jie ir laikosi celibato, kad išvengtų savo patrauklumo pasekmių.

— Kaip jūs galite apsikęsti Džilenboune? — paklausė ji. — Ar ne geriau mesti kunigystę negu taip kęsti? Jūs turit tiek talentų, galėtumėt praturtėti ir įgyti galios bet kurioje srityje, ir nesakykit man, kad jūsų negundo bent jau noras valdyti.

Jis kilstelėjo kairį antakį.

— Brangioji ponia Karson, juk jūs katalikė. Žinot, kad kunigo priesaika nelaužoma. Aš liksiu kunigas iki pat mirties. Negaliu to išsižadeti.

Ji prunkštelėjo:

— Na jau! Negi iš tikrųjų tikit, kad jei išsižadėsit kunigystės, jus užgrius dangaus žaibai ir perkūnai?