Pedžiui išsitarus apie Frenko ūgį, kalba staiga nutrūko; neįprastai tylėdami visi valgė troškintą triušį, net Hiujis su Džeku šnekučiavosi atsargiai, droviai, tarpais spigiai sukikendami. Megė išvis nieko nevalgė, tik žiūrėjo į Frenką, tartum jis būtų galėjęs bet kurią akimirką išnykti iš akių. Frenkas paknebeno šakute tiek laiko, kiek reikalavo padorumas, bet kai tik buvo galima, atsiprašė ir pakilo nuo stalo. Po minutės jie išgirdo monotoniškai pokšint kirvį prie malkų rietuvės; Frenkas kapojo kietmedžio trinkas, kurių Pedis buvo parūpinęs žiemai, — jos ilgai degdavo.
Kai visi manė, kad Megė seniai miega, ji išlindo pro langą ir nusigavo iki malkų rietuvės. Šitas kiemo kampas buvo nepaprastai svarbus namų gyvenime; apie tūkstantis kvadratinių pėdų buvo storai nuklota skiedromis ir žievėmis ir kietai sutrypta, vienoje pusėje gulėjo dar nesupjauti rąstai, o kitoje kilo siena dailiai sukapotų ir sukrautų tarsi mozaika pliauskų, kaip tik tokio ilgumo, kad tilptų į dėžę prie krosnies. Ties viduriu stūksojo trys neišrauti kelmai, naudojami kaip trinkos malkoms skaldyti.
Frenko prie trinkų nebuvo; jis darbavosi prie didžiulio eukalipto rąstgalio, tokio didelio, kad nebuvo įmanoma užtempti net ant pačios žemiausios, plačiausios trinkos. Dviejų pėdų skersmens rąstas gulėjo ant žemės, iš galų pritvirtintas geležimis, o Frenkas išsižergęs stovėjo ant jo ir kirto skersai. Kirvis švysčiojo greitai, kad net švilpė, ir kotas švogždė slidinėdamas tarp prakaituotų delnų. Blausi sidabro dėmė čia žybteldavo virš galvos, čia vėl krisdavo ir atkirsdavo pleištelį nuo kieto it geležis medžio taip lengvai, lyg jis būtų pušinis ar koks lapuotis. Šipuliai lakstė į visas puses, prakaitas nuoga Frenko krūtine ir nugara tekėjo upeliais, o kad neužpiltų akių, buvo ant kaktos apsirišęs nosinę. Toks kapojimas buvo pavojingas: truputį kryptelėsi — ir liksi be pėdos. Ant riešų Frenkas buvo užsisegęs odinius dirželius, kad sugertų rankomis tekantį prakaitą, bet buvo be pirštinių; maži tvirti delnai lengvai laikė kirvio kotą, ir jis darbavosi tiesiog meistriškai.
Megė atsitūpė prie abejų jo nusimestų marškinių ir žiūrėjo su baime ir pagarba. Netoliese gulėjo trys atsarginiai kirviai, nes eukaliptas bematant atšipina kad ir aštriausią kirvį. Vieną, paėmusi už koto, ji užsitraukė sau ant kelių, — taip norėjo kapoti malkas kaip Frenkas. Kirvis buvo sunkus, vos pakėlė. Šių kraštų kirviai su vieneriais ašmenimis, taip išgaląstais, jog plauką gali perkirsti kaip skustuvu, nes dvejų ašmenų kirviai per lengvi eukalipto medienai. Pentis colio storumo, sunki, kotas kietai užkaltas mediniais pleišteliais. Jei paliksi palaidesnį, kirvis nusmuks ir nulėkęs kaip patrankos sviedinys dar užmuš ką.
Greitai temo, ir Frenkas kapojo beveik iš nuojautos; Megė vikriai lankstėsi nuo skriejančių skiedrų — buvo gerai įpratusi — ir kantriai laukė, kol ją pastebės. Rąstas iki pusės jau buvo perkirstas, ir Frenkas uždusęs apsisuko; tada vėl užsimojo kirviu ir ėmė kirsti iš kito šono. Kirto gilų siaurą griovelį — taip greičiau ir medis nenueina skiedrom; artėjant prie vidurio, kirvis visas pradingdavo tame griovelyje, ir didelės skiedros lėkė vos ne stačiai į Frenką. Bet jis nekreipė dėmesio, kapojo dar smarkiau. Pagaliau rąstas staiga persiskyrė, tą pačią akimirką Frenkas šoktelėjo į orą — vos ne prieš tai, kai kirvis trenkė paskutinį kartą. Abu rąstgaliai susiglaudė, o Frenkas nušokęs žemėn šypsojosi, bet nelinksma buvo jo šypsena.
Jis pasisuko paimti kito kirvio ir pamatė sesutę, kantriai sėdinčią su naktiniais marškiniais, kurių visos sagutės tvarkingai aliai vienos buvo užsagstytos. Vis dar negalėjo priprasti, kad plaukai nebe suraišioti skudurėliais, o kūpso daugybė trumpų garbanėlių, bet jam pasirodė, kad šitaip berniukiškai jai dar labiau tinka, galėtų taip ir būti. Priėjęs jis atsitūpė, kirvį pasidėjo skersai kelių.
— Kaip čia atsiradai, šelmiuke?
— Stju užmigo, ir aš išlindau pro langą.
— Dar, ko gero, visai į berniūkštį pavirsi.
— Ir tegu. Geriau žaisti su berniukais negu vienai.
— Aš manau. — Jis atsisėdo, atsirėmė nugara į rąstą ir alsiai pasuko į ją galvą. — Tai kas gi yra, Mege?
— Frenkai, juk tu neišvažiuosi, tikrai neišvažiuosi?
Uždėjusi rankas su apkramtytais nagais jam ant šlaunies, ji susirūpinusi žvelgė į veidą, buvo prasižiojusi, nes nosis užsikimšo nuo tramdomų ašarų, ir ji negalėjo laisvai kvėpuoti.
— Turbūt išvažiuosiu, — švelniai ištarė jis.
— Ak, Frenkai! Na ką tu! Mes su mama negalim be tavęs! Garbės žodis, aš nežinau, ką mes be tavęs darysim!
Nors ir skaudama širdimi, jis šyptelėjo — ji kalbėjo visiškai kaip motina.
— Mege, kartais gyvenime juk išeina ne taip, kaip norisi. Jau turėtum tai žinoti. Mes, Klieriai, nuolat mokomi darbuotis visų labui ir kad nė kiek negalvotume apie save. Bet aš su tuo nesutinku; man regis, pirmiausia kiekvienas turėtų pagalvoti apie save. Aš noriu išvažiuoti todėl, kad man jau septyniolika metų ir laikas susitvarkyti gyvenimą saviškai. O tėtė neleidžia, sako, aš reikalingas namie, mūsų šeimai. Ir turiu jo klausyti, nes dar nesu dvidešimt vienerių.
Megė rimtai linktelėjo stengdamasi susigaudyti.
— Žinai, Mege, aš apie tai daug ir ilgai galvojau. Išvažiuoju, ir viskas. Aišku, tau ir mamai manęs trūks, bet juk tuoj užaugs Bobas, o tėtė ir berniukai manęs nė kiek nepasiges. Tėtei rūpiu tik tiek, kad uždirbu pinigų.
— Tai tu mūsų nebemyli, Frenkai?
Jis pasisuko, griebė ją į glėbi ir prisispaudė prie savęs, o jo širdis plyšte plyšo iš skausmo ir meilės.
— Ak, Mege! Aš myliu tave ir mamą labiau už visus! Dieve mano, kad būtum didesne, galėčiau su tavim pasikalbėti. Bet gal ir gerai, kad tu dar maža, gal ir gerai...
Staiga ją paleido ir stengdamasis susivaldyti prispaudė galvą prie rąsto, ėmė sukioti į šonus, rijo seiles, lūpos drebėjo. Pagaliau pažvelgė į sesutę.
— Kai paaugsi, Mege, suprasi mane.
— Nevažiuok niekur, Frenkai, — vėl ėmė ji prašyti.
Frenkas nusijuokė, beveik sudejavo.
— O Mege! Argi tu negirdėjai, ką sakiau? Tiek to, nesvarbu. Svarbiausia — niekam neprasitark, kad buvai čia su manim. Nereikia jiems žinoti, kad tau pasipasakojau.
— Girdėjau, Frenkai, viską girdėjau, — atsakė Megė. — Bet niekam nieko nesakysiu, prižadu tau. Tik oi, kaip aš noriu, kad tau nereikėtų išvažiuoti!
Ji buvo per maža ir nemokėjo pasakyti to, ką jautė jos širdis: kas jai beliks, kai Frenkas išvažiuos? Juk jis vienintelis taip akivaizdžiai ją myli, vienintelis panešioja ir paglosto. Kai buvo mažesnė, tėtė dažnai paimdavo ant rankų, bet kai pradėjo eiti į mokyklą, nebeleidžia užlipti ant kelių ir apsikabinti, sako: „Tu jau didelė, Mege”. O mama visada taip užsiėmusi, taip išvargusi, tiek turi rūpesčių su berniukais ir po namus. Frenkas jai iš visų mieliausias, Frenkas jai kaip žvaigždė jos mažučiam danguj. Jam vieninteliam smagu pasėdėti ir pasišnekėti su ja, ir jis viską paaiškina taip, kad ji supranta. Nuo tos dienos, kai Agnesė buvo palikusi be plaukų, atsirado Frenkas, ir pačios skaudžiausios nelaimės taip nebedraskė širdies. Nei sesers Agatos rykštė, nei utėlės, nes greta buvo Frenkas, guodė ją ir ramino.
Megė atsistojo ir net prisivertė nusišypsoti.
— Jeigu tau taip labai reikia važiuoti, Frenkai, ką gi padarysi.
— O tau, Mege, reikia atsigulti, eik į lovą, kol mama neaptiko. Na, dumk greičiau!
Nuo to priminimo viskas išdulkėjo jai iš galvos; pasilenkusi susiieškojo marškinių apačią, ištraukė tarp kojų į priekį ir laikydama kaip kokią uodegėlę nutipeno basa, spardydama skiedras ir aštrius šakalius.
Читать дальше