Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Pedžiui išsitarus apie Frenko ūgį, kalba staiga nutrūko; neįprastai tylėdami visi valgė troškintą triušį, net Hiujis su Džeku šnekučiavosi atsargiai, droviai, tarpais spigiai sukikendami. Megė išvis nieko nevalgė, tik žiūrėjo į Frenką, tartum jis būtų galėjęs bet kurią akimirką išnykti iš akių. Frenkas paknebeno šakute tiek laiko, kiek reikalavo padorumas, bet kai tik buvo galima, atsiprašė ir pakilo nuo stalo. Po minutės jie išgirdo monotoniškai pokšint kirvį prie malkų rietuvės; Frenkas kapojo kietmedžio trinkas, kurių Pedis buvo parūpinęs žiemai, — jos ilgai degdavo.

Kai visi manė, kad Megė seniai miega, ji išlindo pro langą ir nusigavo iki malkų rietuvės. Šitas kiemo kampas buvo nepaprastai svarbus namų gyvenime; apie tūkstantis kvadratinių pėdų buvo storai nuklota skiedromis ir žievėmis ir kietai sutrypta, vienoje pusėje gulėjo dar nesupjauti rąstai, o kitoje kilo siena dailiai sukapotų ir sukrautų tarsi mozaika pliauskų, kaip tik tokio ilgumo, kad tilptų į dėžę prie krosnies. Ties viduriu stūksojo trys neišrauti kelmai, naudojami kaip trinkos malkoms skaldyti.

Frenko prie trinkų nebuvo; jis darbavosi prie didžiulio eukalipto rąstgalio, tokio didelio, kad nebuvo įmanoma užtempti net ant pačios žemiausios, plačiausios trinkos. Dviejų pėdų skersmens rąstas gulėjo ant žemės, iš galų pritvirtintas geležimis, o Frenkas išsižergęs stovėjo ant jo ir kirto skersai. Kirvis švysčiojo greitai, kad net švilpė, ir kotas švogždė slidinėdamas tarp prakaituotų delnų. Blausi sidabro dėmė čia žybteldavo virš galvos, čia vėl krisdavo ir atkirsdavo pleištelį nuo kieto it geležis medžio taip lengvai, lyg jis būtų pušinis ar koks lapuotis. Šipuliai lakstė į visas puses, prakaitas nuoga Frenko krūtine ir nugara tekėjo upeliais, o kad neužpiltų akių, buvo ant kaktos apsirišęs nosinę. Toks kapojimas buvo pavojingas: truputį kryptelėsi — ir liksi be pėdos. Ant riešų Frenkas buvo užsisegęs odinius dirželius, kad sugertų rankomis tekantį prakaitą, bet buvo be pirštinių; maži tvirti delnai lengvai laikė kirvio kotą, ir jis darbavosi tiesiog meistriškai.

Megė atsitūpė prie abejų jo nusimestų marškinių ir žiūrėjo su baime ir pagarba. Netoliese gulėjo trys atsarginiai kirviai, nes eukaliptas bematant atšipina kad ir aštriausią kirvį. Vieną, paėmusi už koto, ji užsitraukė sau ant kelių, — taip norėjo kapoti malkas kaip Frenkas. Kirvis buvo sunkus, vos pakėlė. Šių kraštų kirviai su vieneriais ašmenimis, taip išgaląstais, jog plauką gali perkirsti kaip skustuvu, nes dvejų ašmenų kirviai per lengvi eukalipto medienai. Pentis colio storumo, sunki, kotas kietai užkaltas mediniais pleišteliais. Jei paliksi palaidesnį, kirvis nusmuks ir nulėkęs kaip patrankos sviedinys dar užmuš ką.

Greitai temo, ir Frenkas kapojo beveik iš nuojautos; Megė vikriai lankstėsi nuo skriejančių skiedrų — buvo gerai įpratusi — ir kantriai laukė, kol ją pastebės. Rąstas iki pusės jau buvo perkirstas, ir Frenkas uždusęs apsisuko; tada vėl užsimojo kirviu ir ėmė kirsti iš kito šono. Kirto gilų siaurą griovelį — taip greičiau ir medis nenueina skiedrom; artėjant prie vidurio, kirvis visas pradingdavo tame griovelyje, ir didelės skiedros lėkė vos ne stačiai į Frenką. Bet jis nekreipė dėmesio, kapojo dar smarkiau. Pagaliau rąstas staiga persiskyrė, tą pačią akimirką Frenkas šoktelėjo į orą — vos ne prieš tai, kai kirvis trenkė paskutinį kartą. Abu rąstgaliai susiglaudė, o Frenkas nušokęs žemėn šypsojosi, bet nelinksma buvo jo šypsena.

Jis pasisuko paimti kito kirvio ir pamatė sesutę, kantriai sėdinčią su naktiniais marškiniais, kurių visos sagutės tvarkingai aliai vienos buvo užsagstytos. Vis dar negalėjo priprasti, kad plaukai nebe suraišioti skudurėliais, o kūpso daugybė trumpų garbanėlių, bet jam pasirodė, kad šitaip berniukiškai jai dar labiau tinka, galėtų taip ir būti. Priėjęs jis atsitūpė, kirvį pasidėjo skersai kelių.

— Kaip čia atsiradai, šelmiuke?

— Stju užmigo, ir aš išlindau pro langą.

— Dar, ko gero, visai į berniūkštį pavirsi.

— Ir tegu. Geriau žaisti su berniukais negu vienai.

— Aš manau. — Jis atsisėdo, atsirėmė nugara į rąstą ir alsiai pasuko į ją galvą. — Tai kas gi yra, Mege?

— Frenkai, juk tu neišvažiuosi, tikrai neišvažiuosi?

Uždėjusi rankas su apkramtytais nagais jam ant šlaunies, ji susirūpinusi žvelgė į veidą, buvo prasižiojusi, nes nosis užsikimšo nuo tramdomų ašarų, ir ji negalėjo laisvai kvėpuoti.

— Turbūt išvažiuosiu, — švelniai ištarė jis.

— Ak, Frenkai! Na ką tu! Mes su mama negalim be tavęs! Garbės žodis, aš nežinau, ką mes be tavęs darysim!

Nors ir skaudama širdimi, jis šyptelėjo — ji kalbėjo visiškai kaip motina.

— Mege, kartais gyvenime juk išeina ne taip, kaip norisi. Jau turėtum tai žinoti. Mes, Klieriai, nuolat mokomi darbuotis visų labui ir kad nė kiek negalvotume apie save. Bet aš su tuo nesutinku; man regis, pirmiausia kiekvienas turėtų pagalvoti apie save. Aš noriu išvažiuoti todėl, kad man jau septyniolika metų ir laikas susitvarkyti gyvenimą saviškai. O tėtė neleidžia, sako, aš reikalingas namie, mūsų šeimai. Ir turiu jo klausyti, nes dar nesu dvidešimt vienerių.

Megė rimtai linktelėjo stengdamasi susigaudyti.

— Žinai, Mege, aš apie tai daug ir ilgai galvojau. Išvažiuoju, ir viskas. Aišku, tau ir mamai manęs trūks, bet juk tuoj užaugs Bobas, o tėtė ir berniukai manęs nė kiek nepasiges. Tėtei rūpiu tik tiek, kad uždirbu pinigų.

— Tai tu mūsų nebemyli, Frenkai?

Jis pasisuko, griebė ją į glėbi ir prisispaudė prie savęs, o jo širdis plyšte plyšo iš skausmo ir meilės.

— Ak, Mege! Aš myliu tave ir mamą labiau už visus! Dieve mano, kad būtum didesne, galėčiau su tavim pasikalbėti. Bet gal ir gerai, kad tu dar maža, gal ir gerai...

Staiga ją paleido ir stengdamasis susivaldyti prispaudė galvą prie rąsto, ėmė sukioti į šonus, rijo seiles, lūpos drebėjo. Pagaliau pažvelgė į sesutę.

— Kai paaugsi, Mege, suprasi mane.

— Nevažiuok niekur, Frenkai, — vėl ėmė ji prašyti.

Frenkas nusijuokė, beveik sudejavo.

— O Mege! Argi tu negirdėjai, ką sakiau? Tiek to, nesvarbu. Svarbiausia — niekam neprasitark, kad buvai čia su manim. Nereikia jiems žinoti, kad tau pasipasakojau.

— Girdėjau, Frenkai, viską girdėjau, — atsakė Megė. — Bet niekam nieko nesakysiu, prižadu tau. Tik oi, kaip aš noriu, kad tau nereikėtų išvažiuoti!

Ji buvo per maža ir nemokėjo pasakyti to, ką jautė jos širdis: kas jai beliks, kai Frenkas išvažiuos? Juk jis vienintelis taip akivaizdžiai ją myli, vienintelis panešioja ir paglosto. Kai buvo mažesnė, tėtė dažnai paimdavo ant rankų, bet kai pradėjo eiti į mokyklą, nebeleidžia užlipti ant kelių ir apsikabinti, sako: „Tu jau didelė, Mege”. O mama visada taip užsiėmusi, taip išvargusi, tiek turi rūpesčių su berniukais ir po namus. Frenkas jai iš visų mieliausias, Frenkas jai kaip žvaigždė jos mažučiam danguj. Jam vieninteliam smagu pasėdėti ir pasišnekėti su ja, ir jis viską paaiškina taip, kad ji supranta. Nuo tos dienos, kai Agnesė buvo palikusi be plaukų, atsirado Frenkas, ir pačios skaudžiausios nelaimės taip nebedraskė širdies. Nei sesers Agatos rykštė, nei utėlės, nes greta buvo Frenkas, guodė ją ir ramino.

Megė atsistojo ir net prisivertė nusišypsoti.

— Jeigu tau taip labai reikia važiuoti, Frenkai, ką gi padarysi.

— O tau, Mege, reikia atsigulti, eik į lovą, kol mama neaptiko. Na, dumk greičiau!

Nuo to priminimo viskas išdulkėjo jai iš galvos; pasilenkusi susiieškojo marškinių apačią, ištraukė tarp kojų į priekį ir laikydama kaip kokią uodegėlę nutipeno basa, spardydama skiedras ir aštrius šakalius.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x