Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tais pirmaisiais mokyklos metais Megė neteko vaikiško putlumo ir labai suliesėjo, o paaugo visai nedaug. Ji įprato kramtyti nagus iki pat gyvuonies ir turėjo kęsti, kai sesuo Agata liepdavo apeiti visus suolus ištiesus rankas, kad vaikai pasižiūrėtų, kaip bjauriai atrodo nukramtyti nagai. O juk beveik pusė vaikų nuo penkerių iki penkiolikos metų kramtydavosi nagus visai kaip ir Megė.

Fiona gavo buteliuką alavijų sulčių ir ta karčia bjaurastim ištepė Megei pirštų galiukus. Visi namie turėjo žiūrėti, kad jų nenusiplautų, ir kai mokykloje mergaitės pastebėjo išdavikiškas rudas dėmes, ji iškentė ir šį pažeminimą. Kai tik įsikišdavo pirštą į burną, pajusdavo neapsakomą šlykštumą, tartum būtų paragavusi karbolio, su kuriuo plaudavo avis; nevilties pagauta ji ėmė trinti pirštus paseilindama nosinę ir kone kiaurai prasitrynę odą, bet didumą nuvalė. Pedis pasiėmė rykštę, daug švelnesnę nei sesers Agatos, ir gerokai pašokdino ją po virtuvę. Pedis vaikams nešerdavo nei per rankas, nei per veidą, nei per užpakalį, tiktai per kojas. Kojas skauda ne mažiau kaip kurią kitą vietą, o sužaloti vaiko nesužalosi. Bet nepaisydama nei alavijo, nei pajuokų, nei sesers Agatos ir tėvo rykščių, Megė graužė nagus kaip graužusi.

Visas jos gyvenimo džiaugsmas buvo draugystė su Tereza Anuncio, ir vien dėl jos pakentė mokyklų. Per pamokas Megė trokšte trokšdavo pertraukos, kai galės sėdėti po didžiuoju figmedžiu apsikabinusi su Tereza per liemenį ir kalbėtis, kalbėtis. Tereza pasakodavo apie savo nepaprastą iš toli atkeliavusią šeimą, savo lėles, kurių turėjo be skaičiaus, ir tikrą kinišką baltą su mėlynu arbatos servizą.

Pamačiusi tą servizą, Megė net žado neteko. Jis buvo iš šimto aštuonių daikčiukų — maželyčiai puodukai, lėkštės ir lėkštelės, arbatinukas ir cukrinė, ir ąsotėliai pienui bei grietinėlei, ir tokie mažučiukai peiliai, šakutės ir šaukštukai, kaip tik lėlėms. Tereza turėjo labai daug žaislų: ji buvo mažiausia iš vaikų, be to, augo italų šeimoje, kuri neslėpė karštos meilės vaikams ir negailėjo pinigų. Abi mergaitės žiūrėjo viena į kitą su baiminga pagarba ir pavydu, nors griežto kalvinistinio Megės auklėjimo Tereza nė kiek nepavydėjo. Tiktai gailėjosi draugės. Negalima pribėgti prie mamos, apsikabinti ir pabučiuoti? Vargšė Megė!

O Megė niekaip negalėjo sulyginti trumpos drūtos, visada šypsančios Terezos mamytės su savo liekna, rimta mama, todėl niekad nepagalvodavo: ak, kad mama mane apkabintų ir pabučiuotų. Ji tik pagalvodavo: ak, kad Terezos mama mane apkabintų ir pabučiuotų. Tačiau apie apkabinimus ir bučinius ji galvodavo daug mažiau negu apie kinišką arbatos servizą. Tokie plonyčiai, tiesiog peršviečiami, trapūs gražučiai indeliai! Ak, jei ji turėtų tokį servizą ir galėtų kasdien virti arbatėlę Agnesei, girdyti ją iš balto tamsiai mėlynais raštais puoduko su lėkštele!

Penktadienį per pamaldas senojoje bažnyčioje, išpuoštoje nuostabiais, keistais maorių drožiniais, maorių ištapytomis lubomis, Megė atsiklaupusi meldėsi, kad ir ji turėtų tokį kinišką mėlynai išgražintą arbatos servizą. Kai kunigas Heizas pakėlė monstranciją, Švenčiausiasis blausiai pažvelgė pro stiklą, apsuptą deimantinių spindulių, ir pasiuntė palaimą nulenkusiems galvas parapijiečiams. Visiems, išskyrus Megę, nes ji net nematė monstrancijos, o stengėsi prisiminti, kiekgi lėkštelių tame Terezos arbatos servize. Ir kai su vargonais didingai užgiedojo maorių choras, Megės galvelė svaigo nuo mėlynų tonų, visiškai svetimų katalikų tikėjimui ir Polinezijai.

Mokslo metai ėjo į pabaigą, artinosi gruodis ir Megės gimimo diena, po kurios prasideda tikra vasara, ir tada ji sužinojo, kaip brangiai reikia mokėti už tai, kad gautum, ko širdis trokšta. Ji sėdėjo ant aukštos taburetės netoli krosnies, o Fiona šukavo jai plaukus kaip paprastai išeinant į mokyklą. Sudėtingas tai buvo darbas. Megės plaukai iš prigimties sukosi, ir motina sakė, kad jai labai pasisekė. Mergaitėms, kurių plaukai tiesūs, labai sunku esą užaugus pasidaryti prašmatnią šukuoseną iš plonų nucibusių sruogų. Nakčiai beveik iki kelių ilgumo garbanas ji stipriai, iki skausmo tempdama, susukdavo ant skudurėlių, pasidarytų iš senos baltos paklodės, ir kiekvieną rytą Megė turėdavo lipti ant taburetės, kad motina atraišiotų tuos skudurėlius ir sušukuotų.

Fiona šukavo su senu sidabriniu šepečiu, imdama po vieną ilgą stipriai susiraičiusią garbaną, ir suko ant smiliaus, kol pasidarydavo stora blizganti dešrelė; tada atsargiai ištraukusi pirštą kresteldavo, ir pasidarydavo ilga, pavydėtinai standi garbana.

Šitai reikėdavo atlikti bent dvylika kartų, tada sukelti priekines garbanas ant viršugalvio, perrišti ką tik išlygintu baltu taftos kaspinu, ir Megė būdavo gatava. Visos kitos mergytės eidavo į mokyklą su kaselėmis, jas sugarbanodavo tik ypatingomis progomis, bet Fija šiuo atžvilgiu laikėsi tvirtai — Megė turi būti visą laiką su garbanomis, nieko, kad ir sunku ištaikyti tam laiko kas mielą rytą. Ji nė nenumanė, kad tie geri norai neina į gera, nes dukters plaukai ir taip buvo patys gražiausi visoje mokykloje. Pirštu prikišamai tai parodant kasdien, kilo tiktai pavydas ir neapykanta.

Megei skaudėjo, kai šukavo, bet ji buvo prie to įpratusi, nes neatsiminė dienos, kad taip nebūtų daroma. Tvirta Fijos ranka negailestingai braukė šepečiu susivėlusius plaukus. Megei pešė, net ašaros tryško, ir ji turėjo laikytis abiem rankom už taburetės, kad nenukristų. Tądien buvo pirmadienis, paskutinės mokslo metų savaitės pradžia, o gimimo diena jau tik už dviejų dienų; Megė sėdėjo įsikibusi į taburetę ir svajojo apie kinišką arbatos servizą, nors ir žinojo, kad ta svajonė neįgyvendinama. Toks servizas buvo Vehaino didžiojoje parduotuvėje, bet ji jau išmanė apie kainas ir suprato, jog tas daiktas tėvo kišenei neįperkamas.

Staiga Fiona šūktelėjo, ir taip neįprastai, kad Megė atsipeikėjo iš svajų, o vyrai, susėdę prie pusryčių stalo, smalsiai pakreipė galvas.

— Viešpatie švenčiausias! — ištarė Fija.

Pedis pašoko apstulbęs — dar nė karto nebuvo girdėjęs, kad žmona minėtų Viešpaties vardą be reikalo. Ji stovėjo laikydama vienoje rankoje Megės garbaną, kitoje iškėlusi šepetį, jos veidas buvo persikreipęs iš siaubo ir pasibjaurėjimo. Jas tuoj apstojo Pedis ir berniukai; ir Megė norėjo pasižiūrėti, kas nutiko, bet taip gavo su dygiuoju šepečio šonu, kad net apsiašarojo.

— Žiūrėk! — sušnibždėjo Fija Pedžiui, pakėlusi garbaną prieš saulę.

Saulėje plaukai suspindo auksu, ir Pedis iš pradžių nieko neįžiūrėjo. Paskui pamatė — per Fionos ranką keliauja kažkoks gyvis. Jis paėmė iš jos garbaną ir mirgančioje šviesoje pamatė dar ne vieną gyvį, įnikusį į savo darbą. Atskirus plaukus buvo kibte apkibusios mažos baltos kruopelės, o gyviai vis lipdė ir lipdė ant jų dar daugiau tų kruopelių. Megės plaukai buvo didelės veiklos arena.

— Utėlės! — pasakė Pedis.

Bobas, Džekas ir Stiuartas taip pat pasižiūrėjo ir kaip tėvas pasitraukė atokiau; tiktai Frenkas ir Fiona kaip užkerėti tebežiūrėjo į Megės plaukus, o Megė sėdėjo susitraukusi ir labai nelaiminga, nesuprasdama, kuo nusikalto. Pedis sunkiai klestelėjo į savo krėslą ir mirksėdamas įsistebeilijo į ugnį.

— Tai nuo tos nelemtos italiūkštės! — pagaliau ištarė jis ir piktai pažvelgė į žmoną. — Suskiai prakeiktieji, purvinų kiaulių gauja!

— Pedi! — pasipiktino Fija.

— Dovanok, kad keikiuos, mama, bet negaliu, — kai pagalvoju, kad šita italiūkštė apleido Megę utėlėmis, tai nors dabar pat einu į Vehainą ir ištrankau tą jo suskretusią kavinę į šipulius! — pratrūko jis niršiai daužydamas kumščiu sau į kelį.