Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Mama, kas ten yra? — pagaliau įstengė ištarti Megė.

— Žiūrėk, tu nevala! — atsakė motina, pakišdama ranką Megei prie akių. — Tavo plaukai pilni šitų šlykštynių, tai nuo tos gerosios draugužės! Ir ką man dabar su tavim daryti?

Megė pažiūrėjo į mažą padarėlį, aklai ropojantį per nuogą motinos ranką ir ieškantį plaukuotesnės teritorijos, ir pravirko.

Nelaukdamas paliepimo, Frenkas užkaitė katilą vandens, o Pedis vaikščiojo po virtuvę iš vieno galo į kitą ir rėkavo tūždamas kaskart vis labiau, kai tik pažvelgdavo į dukterį. Pagaliau priėjo prie durų, kur buvo prikalta kablių, užsimaukšlino skrybėlę ir nusikabino ilgą botagą.

— Joju į Vehainą, išdėsiu viską tam bjaurybei italui, tegu jis savo šlykščias žuvis su bulvėm susikiša žinai kur! Ir pas seserį Agatą nueisiu, pasakysiu jai, ką sau mano, prisileidusi į mokyklą utėlėtų vaikų!

— Pedi, nesikarščiuok! — ėmė maldauti Fiona. — O jeigu italiukė čia niekuo dėta? Kas, kad ir turės utėlių, gal abi su Mege apsikrėtė nuo kokios kitos.

— Ką čia šneki! — niekinamai šūktelėjo Pedis.

Jis nubildėjo laipteliais į kiemą, ir po kelių minučių jie išgirdo kaukšint keliu keršio kanopas. Fiona atsiduso, beviltiškai žvelgdama į Frenką.

— Na, kad tik nepakliūtų į kalėjimą. Frenkai, šauk berniukus vidun. Į mokyklą šiandien niekas neis.

Vieną po kitos Fija atidžiai išžiūrėjo sūnų galvas, taip pat ir Frenko, paskui liepė jam, kad ir jai pažiūrėtų. Nebuvo matyti, kad kurį būtų ištikusi Megės bėda, bet Fija neketino rizikuoti. Kai užvirė didysis skalbimo katilas, Frenkas nusikabino geldą ir pripylė pusę karšto vandens, pusę šalto. Paskui iš daržinės atsinešė nepraimtą penkių galonų žibalo skardinę, pasiėmė gabalą skalbiamo muilo ir pradėjo darbą nuo Bobo. Kiekvienam vaikui sušlapina galvą geldoje, užpila kelis puodukus žibalo, paskui muilina. Bjauri žibalo ir muilo košė labai graužė; berniūkščiai staugė, trynėsi akis ir draskydami nagais paraudusias perštinčias galvas grasino žiauriai atkeršysią visiems italams.

Fija išsiėmė iš siuvinių pintinės didžiąsias žirkles. Vėl priėjo prie Megės — toji nebuvo drįsusi nė pakrutėti ant taburetės, nors praėjo daugiau kaip valanda, — ir atsistojo su žirklėmis rankoje, žiūrėdama į gražius banguotus plaukus. Ir tada pradėjo kirpti juos — čekš! čekš! — kol visos ilgos garbanos švytinčiomis krūvelėmis nugulė grindis; Megei ant galvos vietomis ėmė šviesti balta oda. Su abejone akyse motina pažvelgė į Frenką.

— Gal reikėtų nuskusti? — paklausė prisiversdama.

Frenkas prieštaraudamas kilstelėjo ranką.

— Oi ne, mama, ne! Tikrai nereikia! Užteks išplauti su žibalu. Būk gera, neskųsk plikai!

Megei irgi buvo liepta ateiti prie geldos, pasilenkti, tada motina su Frenku ėmė pilti jai ant galvos žibalą, puodelį po puodelio, ir trinti su ėdančiu muilu likusius plaukų kuokštelius. Kai jiems pasirodė, kad jau gana, Megė nuo ilgo buvimo kietai užmerktomis akimis beveik nieko nematė, o visas veidas ir galvos oda buvo nuėję pūslėmis. Frenkas sušlavė ant popieriaus nukirptas garbanas ir sukišo į pakurą, o šluotą pamerkė į žibalą. Jis ir motina taip pat išsiplovė galvas su žibalu, aikčiodami, nes labai graužė, tada Frenkas pasiėmė kibirą ir įsipylęs karbolio išplovė grindis.

Kai virtuvėje pasidarė sterilu kaip ligoninėje, jie ėmėsi miegamųjų, surinko paklodes ir antklodes nuo visų lovų ir iki vakaro virino, gręžė ir džiaustė. Čiužinius ir pagalves sukabino ant tvoros už namo ir apipurškė žibalu, o svetainės kilimus išdaužė aliai siūlelį. Visi berniukai buvo pristatyti prie darbo, tiktai Megės niekur neprileido, nes buvo užsitraukusi visišką nemalonę. Tad ji verkdama nubindzino už daržinės. Nuo trinkimo pragraužta ir pūslėm nuėjusi galva degte degė, ir buvo taip skaudžiai gėda, kad kai Frenkas ją čia atrado, nedrįso nė akių pakelti, ir nebuvo galima jos įkalbėti, kad eitų namo.

Pagaliau jis gavo nusitempti ją per jėgą, o ji spardėsi, draskėsi ir pavakary, kai grįžo iš Vehaino Pedis, buvo nulindusi į kampą. Tėvas, pamatęs nukirptą Megės galvą, net apsiverkė linguodamas krėsle, užsidengęs rankomis veidą, o visi stovėjo aplinkui, mindžikavo ir įmanydami būtų prasmegę skradžiai žemę. Fiona užvirino arbatinį ir, kai Pedis apsiramino, įpylė jam arbatos.

— Kaip ten buvo Vehaine? — paklausė ji. — Taip ilgai negrįžai.

— Na, pirmiausia gerai nušniojau botagu tą suskį italą ir įverčiau į lovį, kur arklius girdo. Tada pamačiau — Maklaudas išėjo iš savo krautuvės ir žiūri, tai pasakiau jam, kas nutiko. Maklaudas pasišaukė iš alinės dar vyrukų, ir mes visus tuos italus suvertėm į lovius, ir moteris, na ir supylėm ten kelis galonus karbolio. Tada nuėjau į mokyklą, susiradau seserį Agatą, ir žinai, toji kone pasiuto, kad nieko pati nematė. Išsitraukė iš suolo tą italiūkštę, žvilgt į jos plaukus, o ten, ką tu, knibždėte knibžda. Išgrūdo ją namo ir liepė negrįžti, kol galva bus švari. Dar jinai su seserim Diklena ir seserim Ketrina apžiūrėjo visus vaikus ir atrado daugybę utėlėtų. Ir pačios vienuolės draskyte draskosi, kai mano, kad niekas nemato. — Jis šyptelėjo prisiminęs, bet pažvelgęs į Megės galvą vėl apniuko ir piktai pasakė: — O tu, panelyt, kad man daugiau nesusidėtum su jokiais italais. Tik su broliais draugauk. Jeigu jie netinka, tuo blogiau tau. Girdi, Bobai, žiūrėk, kad Megė mokykloj būtų tik su tavim ir saviškiais, daugiau su niekuo.

— Gerai, tėte, — linktelėjo Bobas.

Kitą rytą Megė persigando sužinojusi, kad vėl reikės eiti į mokyklą.

— Ne, ne, aš neisiu! — sudejavo ji susiėmusi rankomis galvą. — Mama, mamyte, aš negaliu tokia eiti į mokyklą, kai ten sesuo Agata!

— Nieko nieko, nueisi, — atsakė motina, nekreipdama dėmesio į maldaujanti Frenko žvilgsnį. — Kitąkart užtat žinosi.

Megė išėjo į mokyklą vilkdama kojas, jos galva buvo aprišta ruda skarele. Sesuo Agata jos tartum nė nematė, bet mergaitės per pertrauką nutraukė skarelę — norėjo pasižiūrėti, kokia dabar jos galva. Megės veidukas buvo beveik nenukentėjęs, bet galva atrodė baisiai — žaizdos buvo raudonos ir šlapios. Bobas, pamatęs, kas atsitiko, iškart priėjo ir nusivedė seserį į tolimą kriketo aikštelės kampą.

— Nekreipk į jas dėmesio, Mege, — šiurkščiai pasakė jis, nevikriai rišdamas skarelę ir tapšnodamas per pastirusius petelius. — Raganos kokios! Baidyklės! Gaila, kad neprisirinkau utėlių tau iš galvos. Galėčiau gerai jas pamokyti, — kai tik užsižiopso, tuoj ir paleidžiu joms į plaukus.

Priėjo ir kiti Klierių berniukai, ir jie visi sėdėjo ir saugojo Megę, kol paskambino pamokai.

Per ilgąją pertrauką plikai nuskusta galva atbėgo į mokyklą Tereza Anuncio. Ji puolė mušti Megės, tačiau berniukai lengvai atgynė. Traukdamasi atgal, ji staigiai iškėlė dešinę ranką sugniaužtu kumščiu, o kairiąja paplekšnojo per dešiniosios bicepsus; tai buvo mįslingas, kerintis gestas, kurio niekas nesuprato, bet berniukai godžiai jį pasisavino — ateity pravers.

— Nekenčiu tavęs! — šaukė Tereza. — Mano tėtė dabar turės iš čia išsikelti, ir tik per tavo tėtę!

Ji raudodama apsisuko ir nubėgo.

Megė laikė galvą aukštai iškėlusi ir neišliejo nė ašarėlės. Mokėsi. Na ir kas, ką mano kiti, na ir kas, na ir kas! Mergaitės dabar jos vengė — bijojo Bobo ir Džeko, be to, žinia apie tai, kas įvyko, pasiekė tėvus, ir tie liepė laikytis atokiau: su Klieriais susidėjęs būtinai įpulsi į bėdą. Taigi Megė paskutines mokslo dienas praleido visų atstumta ir ignoruojama. Net sesuo Agata pritarė naujajai politikai ir pyktį dabar liejo ant Stiuarto.