Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Eik namo, tu bjauri bukaprote, — ištarė ji, pasisuko ant kulnų ir išėjo pro sesers Diklenos klasę.

Megė paklaikusiu žvilgsniu susirado Stiuartą; jis linktelėjo tarsi sakydamas, kad eitų, kaip buvo liepta, jo švelnios žalsvos akys buvo kupinos gailesčio ir užuojautos. Šluostydamasi burną nosine, Megė vargais negalais pasiekė duris ir išėjo į kiemą. Iki pamokų galo dar buvo dvi valandos; ji apatiškai nukiūtino gatve, neturėdama jokios vilties, kad berniukai eis iš paskos, ir buvo pernelyg įsibaiminusi, kad susirastų, kur palaukti. Gaus eiti namo pati viena, gaus pati viską prisipažinti mamai.

Fija kone užgriuvo ant jos, sunkiai išėjusi pro virtuvės duris su pilna šlapių skalbinių pintine. Megė sėdėjo ant viršutinio verandos laiptelio nuleidusi galvą, ryškių garbanų galiukai buvo sulipę, suknytės priekis visas dėmėtas. Padėjusi sunkią naštą, Fija atsiduso, nusibraukė ant akių užkritusią plaukų sruogą.

— Na, kas nutiko? — paklausė ji alsiai.

— Aš apvėmiau seserį Agatą.

— O Viešpatie! — ištarė Fija, susidėjusi rankas ant klubų.

— Ir dar mane primušė su rykšte, — sušnabždėjo Megė pilnomis neišlietų ašarų akimis.

— Nieko sau dalykėliai, ką ir sakyti. — Fija sunkiai, net svyruodama pakėlė pintinę. — Ak, Mege, neišmanau, ką su tavim daryti. Palauksim, pažiūrėsim, ką tėtė pasakys.

Ir ji nuėjo per kiemą prie virvių, kur plevėsavo dar kita tiek skalbinių.

Megė iš lėto persibraukė per veidą delnais, valandėlę pažiūrėjo į nueinančią motiną, paskui atsistojo ir nužingsniavo takeliu kalvės link.

Kai ji pasirodė tarpdury, Frenkas buvo ką tik pakaustęs pono Robertsono kumelę ir vedė ją į gardą. Grįžtelėjęs pamatė Megę, ir jį užplūdo prisiminimai apie savo paties iškęstas mokykloje kančias. Kokia dar Megė mažutė, apvalutė, tokia miela ir tyra, bet jos akių žiburiai žiauriai užgniaužti ir žvilgsnyje užsislėpę tai, dėl ko norisi nužudyti seserį Agatą. Nužudyti iš tikrųjų, taip, suimti už dvigubo pagurklio ir pasmaugti... Įrankius žemėn, šalin prijuostę; jis greitai priėjo prie Megės.

— Kas atsitiko, pupute? — paklausė pasilenkęs jai prie veidelio.

Tartum nuodingi garai tvokstelėjo vėmalų smarvė, bet jis prisivertė nenusigręžti.

— O Fre... Fre... Frenkai! — suaimanavo Megė, veidas persikreipė, ir pagaliau, tarsi išgriovusios užtvanką, plūstelėjo ašaros. Ji apsikabino broliui kaklą ir stipriai prigludo, verkė ji tyliai, skausmingai — taip verkdavo visi Klierių vaikai, išaugę iš kūdikystės. Sunku į tokį verksmą žiūrėti, čia nieko nepadėsi nei meiliais žodžiais, nei bučiniais.

Kai Megė nurimo, jis paėmė ją į glėbį ir nusinešė ant kvapaus šieno prie pono Robertsono kumelės; abu sėdėjo užmiršę viską pasaulyje, o kumelė visai čia pat pešnojo šieną. Megės galvytė ilsėjosi Frenkui ant lygios nuogos krūtinės, susiviję tartum vijoklio ūseliai jos plaukai pakildavo į orą, kai kumelė prunkšdama iš pasitenkinimo pūstelėdavo į šieną.

— Kodėl ji mušė mus visus, Frenkai? — paklausė Megė. — Aš juk pasakiau, kad pavėlavom per mane.

Frenkas jau apsiprato su tuo kvapu, ir jam nebebuvo bjauru; jis ištiesė ranką, paglostė kumelei snukį, stumtelėjo į šalį, kai toji pernelyg smalsiai prisikišo artyn.

— Mes neturtingi, Mege, tai ir yra svarbiausia priežastis. Vienuolės nekenčia neturtingų mokinių. Kai ilgiau pabūsi toje šlykščioje jos mokykloje, pamatysi, kad sesuo Agata ne tik ant Klierių užsisėdusi, bet ir ant Maršalų, ir Makdonaldų. Mes visi neturtingi. O jei būtume turtingi ir važinėtume į mokyklą didele karieta kaip O’Brajenai, jos apie mus tupinėte tupinėtų. Bet kad mes negalim padovanoti bažnyčiai nei vargonų, nei auksu siuvinėtų rūbų, nei arklio su vežimaičiu vienuolėms — tai kas mes joms. Gali mums daryti ką tik nori.

Prisimenu, kartą sesuo Agata taip ant manęs užsiuto, kad rėkė nenutildama: „Ar nepravirksi tu, dėl Dievo meilės! Nors cyptelėk, Frensi Klieri! Jeigu suteiktum tą malonumą pasiklausyt, kaip tu staugi, nemuščiau tavęs taip smarkiai ir taip dažnai.”

Čia dar viena priežastis, dėl ko ji mūsų taip nekenčia; mat mes toli pralenkiam Maršalus ir Makdonaldus. Iš Klierių ji nė ašarėlės negali išspausti. O nori, kad keliaklupsti prieš ją šliaužiotume. Žinai, aš sakiau saviškiams, ką padarysiu, jei kuris ims žliumbti mušamas, tu taip pat tai įsidėk į galvą, Mege. Kad ir kaip tave priluptų, nemėgink nė aiktelėti. Ar verkei šiandien?

— Ne, Frenkai, — nusižiovavo ji, vokai nusviro, o nykštys nušliuožė per skruostą aklai ieškodamas burnos.

Frenkas paguldė ją ant šieno ir su šypsena niūniuodamas vėl nuėjo prie darbo.

Kai įėjo Pedis, Megė tebemiegojo. Tėvo rankos buvo mėšluotos ligi alkūnių — išmėžė šiandien pono Džermeno karvidę, — plačiakraštė skrybėle užsmaukta lig pat akių. Jis pasižiūrėjo, kaip Frenkas daužo ant priekalo vežimo ašį, o aplink jo galvą sūkuriuoja kibirkštys, paskui žvilgsnis nukrypo į šieną, kur susirietusi gulėjo duktė, o bėroji pono Robertsono kumelė kinkavo galvą viršum jos miegančio veidelio.

— Taip ir maniau, kad ji čia, — pasakė Pedis, nusviesdamas botagą ir vesdamas savo senąjį keršį į daržinės galą, į gardą.

Frenkas tik linktelėjo, pasižiūrėjo niūriai, kupinu abejonės ir nepasitikėjimo žvilgsniu, kuris taip erzindavo Pedį, ir vėl ėmėsi įkaitusios iki baltumo ašies; nuogi jo šonai blizgėjo nuo prakaito.

Nubalnojęs keršį, Pedis įvedė jį į gardą, pripylė vandens, paskui pataisė ėdesio — sumaišė avižų su sėlenom bei trupučiu vandens — ir sukrėtė į ėdžias. Gyvulys meiliai sužvengė ir nusekė akimis, kai jis nuėjo prie didelio lovio lauke ir nusivilko marškinius. Pedis nusimazgojo rankas, veidą, nusiprausė iki pusės, sušlapo ir kelnės, ir plaukai. Šluostydamasis seno maišo skiaute klausiamai pažvelgė į sūnų.

— Mama sakė, kad Megę išvarė namo. Ar nežinai, kas ten atsitiko?

Frenkas liovėsi kalęs ašį, ji jau buvo atvėsusi.

— Žiopliuke apvėmė seserį Agatą.

Skubiai sutramdęs šypsnį, Pedis valandėlę pažiūrėjo į tolimą sieną, paskui susivaldęs atsigręžė į Megę.

— Taip susijaudino nuo mokyklos, a?

— Nežinau. Šįryt jau namie vėmė, todėl visi susivėlino, nespėjo iki skambučio. Kliuvo visiems po šešis kirčius, bet Megė baisiai nusiminė — manė, kad reikėjo tik ją vieną nubausti. Po priešpiečių sesuo Agata ją vėl užsipuolė, ir mūsų Megė suvarė ant švaraus juodo jos abito kiek buvo suvalgiusi duonos su uogiene.

— Na ir paskui?

— Sesuo Agata ją atsakančiai prilupo ir parvarė namo.

— Ką gi, atkentėjo ganėtinai. Vienuoles aš labai gerbiu ir žinau, kad ne mums spręsti, ar jos teisingai ką daro, bet su rykštėm galėtų taip ir nesišvaistyti. Kas be ko, mokslus į mūsų bukas airiškas galvas reikia mušte įmušti, bet, šiaip ar taip, mažulė Megė juk buvo mokykloj pirmą dieną.

Frenkas apstulbęs spoksojo į tėvą. Lig šiol nė karto Pedis nebuvo kalbėjęsis su vyriausiuoju sūnumi kaip vyras su vyru. Iš to netikėtumo užmiršęs amžiną pagiežą, Frenkas suprato, kad nors Pedis išdidžiai giriasi sūnumis, Megę jis myli dar labiau už juos. Jis pajuto tėvui didelį palankumą ir nusišypsojo be įprastinio nepasitikėjimo.

— Ta mūsų mažiukė — tai bent!

Pedis atsainiai linktelėjo užsižiūrėjęs į Megę. Suprunkštė kumelė; Megė sukrutėjo, atsivertė aukštielninka ir atsimerkė. Kai pamatė greta Frenko stovintį tėvą, atsisėdo kaip įgelta, iš baimės net nubalo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x