Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Eik namo, tu bjauri bukaprote, — ištarė ji, pasisuko ant kulnų ir išėjo pro sesers Diklenos klasę.

Megė paklaikusiu žvilgsniu susirado Stiuartą; jis linktelėjo tarsi sakydamas, kad eitų, kaip buvo liepta, jo švelnios žalsvos akys buvo kupinos gailesčio ir užuojautos. Šluostydamasi burną nosine, Megė vargais negalais pasiekė duris ir išėjo į kiemą. Iki pamokų galo dar buvo dvi valandos; ji apatiškai nukiūtino gatve, neturėdama jokios vilties, kad berniukai eis iš paskos, ir buvo pernelyg įsibaiminusi, kad susirastų, kur palaukti. Gaus eiti namo pati viena, gaus pati viską prisipažinti mamai.

Fija kone užgriuvo ant jos, sunkiai išėjusi pro virtuvės duris su pilna šlapių skalbinių pintine. Megė sėdėjo ant viršutinio verandos laiptelio nuleidusi galvą, ryškių garbanų galiukai buvo sulipę, suknytės priekis visas dėmėtas. Padėjusi sunkią naštą, Fija atsiduso, nusibraukė ant akių užkritusią plaukų sruogą.

— Na, kas nutiko? — paklausė ji alsiai.

— Aš apvėmiau seserį Agatą.

— O Viešpatie! — ištarė Fija, susidėjusi rankas ant klubų.

— Ir dar mane primušė su rykšte, — sušnabždėjo Megė pilnomis neišlietų ašarų akimis.

— Nieko sau dalykėliai, ką ir sakyti. — Fija sunkiai, net svyruodama pakėlė pintinę. — Ak, Mege, neišmanau, ką su tavim daryti. Palauksim, pažiūrėsim, ką tėtė pasakys.

Ir ji nuėjo per kiemą prie virvių, kur plevėsavo dar kita tiek skalbinių.

Megė iš lėto persibraukė per veidą delnais, valandėlę pažiūrėjo į nueinančią motiną, paskui atsistojo ir nužingsniavo takeliu kalvės link.

Kai ji pasirodė tarpdury, Frenkas buvo ką tik pakaustęs pono Robertsono kumelę ir vedė ją į gardą. Grįžtelėjęs pamatė Megę, ir jį užplūdo prisiminimai apie savo paties iškęstas mokykloje kančias. Kokia dar Megė mažutė, apvalutė, tokia miela ir tyra, bet jos akių žiburiai žiauriai užgniaužti ir žvilgsnyje užsislėpę tai, dėl ko norisi nužudyti seserį Agatą. Nužudyti iš tikrųjų, taip, suimti už dvigubo pagurklio ir pasmaugti... Įrankius žemėn, šalin prijuostę; jis greitai priėjo prie Megės.

— Kas atsitiko, pupute? — paklausė pasilenkęs jai prie veidelio.

Tartum nuodingi garai tvokstelėjo vėmalų smarvė, bet jis prisivertė nenusigręžti.

— O Fre... Fre... Frenkai! — suaimanavo Megė, veidas persikreipė, ir pagaliau, tarsi išgriovusios užtvanką, plūstelėjo ašaros. Ji apsikabino broliui kaklą ir stipriai prigludo, verkė ji tyliai, skausmingai — taip verkdavo visi Klierių vaikai, išaugę iš kūdikystės. Sunku į tokį verksmą žiūrėti, čia nieko nepadėsi nei meiliais žodžiais, nei bučiniais.

Kai Megė nurimo, jis paėmė ją į glėbį ir nusinešė ant kvapaus šieno prie pono Robertsono kumelės; abu sėdėjo užmiršę viską pasaulyje, o kumelė visai čia pat pešnojo šieną. Megės galvytė ilsėjosi Frenkui ant lygios nuogos krūtinės, susiviję tartum vijoklio ūseliai jos plaukai pakildavo į orą, kai kumelė prunkšdama iš pasitenkinimo pūstelėdavo į šieną.

— Kodėl ji mušė mus visus, Frenkai? — paklausė Megė. — Aš juk pasakiau, kad pavėlavom per mane.

Frenkas jau apsiprato su tuo kvapu, ir jam nebebuvo bjauru; jis ištiesė ranką, paglostė kumelei snukį, stumtelėjo į šalį, kai toji pernelyg smalsiai prisikišo artyn.

— Mes neturtingi, Mege, tai ir yra svarbiausia priežastis. Vienuolės nekenčia neturtingų mokinių. Kai ilgiau pabūsi toje šlykščioje jos mokykloje, pamatysi, kad sesuo Agata ne tik ant Klierių užsisėdusi, bet ir ant Maršalų, ir Makdonaldų. Mes visi neturtingi. O jei būtume turtingi ir važinėtume į mokyklą didele karieta kaip O’Brajenai, jos apie mus tupinėte tupinėtų. Bet kad mes negalim padovanoti bažnyčiai nei vargonų, nei auksu siuvinėtų rūbų, nei arklio su vežimaičiu vienuolėms — tai kas mes joms. Gali mums daryti ką tik nori.

Prisimenu, kartą sesuo Agata taip ant manęs užsiuto, kad rėkė nenutildama: „Ar nepravirksi tu, dėl Dievo meilės! Nors cyptelėk, Frensi Klieri! Jeigu suteiktum tą malonumą pasiklausyt, kaip tu staugi, nemuščiau tavęs taip smarkiai ir taip dažnai.”

Čia dar viena priežastis, dėl ko ji mūsų taip nekenčia; mat mes toli pralenkiam Maršalus ir Makdonaldus. Iš Klierių ji nė ašarėlės negali išspausti. O nori, kad keliaklupsti prieš ją šliaužiotume. Žinai, aš sakiau saviškiams, ką padarysiu, jei kuris ims žliumbti mušamas, tu taip pat tai įsidėk į galvą, Mege. Kad ir kaip tave priluptų, nemėgink nė aiktelėti. Ar verkei šiandien?

— Ne, Frenkai, — nusižiovavo ji, vokai nusviro, o nykštys nušliuožė per skruostą aklai ieškodamas burnos.

Frenkas paguldė ją ant šieno ir su šypsena niūniuodamas vėl nuėjo prie darbo.

Kai įėjo Pedis, Megė tebemiegojo. Tėvo rankos buvo mėšluotos ligi alkūnių — išmėžė šiandien pono Džermeno karvidę, — plačiakraštė skrybėle užsmaukta lig pat akių. Jis pasižiūrėjo, kaip Frenkas daužo ant priekalo vežimo ašį, o aplink jo galvą sūkuriuoja kibirkštys, paskui žvilgsnis nukrypo į šieną, kur susirietusi gulėjo duktė, o bėroji pono Robertsono kumelė kinkavo galvą viršum jos miegančio veidelio.

— Taip ir maniau, kad ji čia, — pasakė Pedis, nusviesdamas botagą ir vesdamas savo senąjį keršį į daržinės galą, į gardą.

Frenkas tik linktelėjo, pasižiūrėjo niūriai, kupinu abejonės ir nepasitikėjimo žvilgsniu, kuris taip erzindavo Pedį, ir vėl ėmėsi įkaitusios iki baltumo ašies; nuogi jo šonai blizgėjo nuo prakaito.

Nubalnojęs keršį, Pedis įvedė jį į gardą, pripylė vandens, paskui pataisė ėdesio — sumaišė avižų su sėlenom bei trupučiu vandens — ir sukrėtė į ėdžias. Gyvulys meiliai sužvengė ir nusekė akimis, kai jis nuėjo prie didelio lovio lauke ir nusivilko marškinius. Pedis nusimazgojo rankas, veidą, nusiprausė iki pusės, sušlapo ir kelnės, ir plaukai. Šluostydamasis seno maišo skiaute klausiamai pažvelgė į sūnų.

— Mama sakė, kad Megę išvarė namo. Ar nežinai, kas ten atsitiko?

Frenkas liovėsi kalęs ašį, ji jau buvo atvėsusi.

— Žiopliuke apvėmė seserį Agatą.

Skubiai sutramdęs šypsnį, Pedis valandėlę pažiūrėjo į tolimą sieną, paskui susivaldęs atsigręžė į Megę.

— Taip susijaudino nuo mokyklos, a?

— Nežinau. Šįryt jau namie vėmė, todėl visi susivėlino, nespėjo iki skambučio. Kliuvo visiems po šešis kirčius, bet Megė baisiai nusiminė — manė, kad reikėjo tik ją vieną nubausti. Po priešpiečių sesuo Agata ją vėl užsipuolė, ir mūsų Megė suvarė ant švaraus juodo jos abito kiek buvo suvalgiusi duonos su uogiene.

— Na ir paskui?

— Sesuo Agata ją atsakančiai prilupo ir parvarė namo.

— Ką gi, atkentėjo ganėtinai. Vienuoles aš labai gerbiu ir žinau, kad ne mums spręsti, ar jos teisingai ką daro, bet su rykštėm galėtų taip ir nesišvaistyti. Kas be ko, mokslus į mūsų bukas airiškas galvas reikia mušte įmušti, bet, šiaip ar taip, mažulė Megė juk buvo mokykloj pirmą dieną.

Frenkas apstulbęs spoksojo į tėvą. Lig šiol nė karto Pedis nebuvo kalbėjęsis su vyriausiuoju sūnumi kaip vyras su vyru. Iš to netikėtumo užmiršęs amžiną pagiežą, Frenkas suprato, kad nors Pedis išdidžiai giriasi sūnumis, Megę jis myli dar labiau už juos. Jis pajuto tėvui didelį palankumą ir nusišypsojo be įprastinio nepasitikėjimo.

— Ta mūsų mažiukė — tai bent!

Pedis atsainiai linktelėjo užsižiūrėjęs į Megę. Suprunkštė kumelė; Megė sukrutėjo, atsivertė aukštielninka ir atsimerkė. Kai pamatė greta Frenko stovintį tėvą, atsisėdo kaip įgelta, iš baimės net nubalo.