Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Staiga pajutusios įsmeigtą jo žvilgsnį, Fiona ir Megė kartu atsisuko ir nusišypsojo ta ypač švelnia šypsena, kokia moterys šypsosi tik savo mylimiesiems. Frenkas padėjo puoduką ant stalo ir nuėjo šerti šunų, trokšdamas arba pravirkti, arba užmušti ką nors. Padaryti bet ką, kad tik nurimtų tas skausmas.

Praėjus trims dienoms po to, kai Pedis neteko darbo pas Arčibaldą, atėjo Merės Karson laiškas. Jis atplėšė voką Vehaino pašte, tik gavęs laišką į rankas, ir namo paršokavo kaip vaikas.

— Mes važiuojam į Australiją! — suriko jis mosuodamas brangaus pergamentinio popieriaus lapais nustebusiems namiškiams po nosim.

Tyla, visų akys įsmeigtos į jį. Fijos akys išsigandusios, taip pat ir Megės, bet berniukų šviečia džiaugsmu. Frenko liepsnote liepsnoja.

— Bet, Pedi, kodėl gi ji taip staiga prisiminė tave po tiek metų? — paklausė Fija, perskaičiusi laišką. — Juk jau seniai ji ir turtinga, ir vieniša. Bet neprisimenu, kad būtų kada pasiūliusi mums pagalbą.

— Turbūt bus apėmusi baimė, kad nenumirtų viena, — pasakė Pedis, labiau ramindamas save negu žmoną. — Matai, ką rašo: „Aš jau nejauna, o tu ir tavo sūnūs — mano gero paveldėtojai. Manau, kad mums reikia susieiti, kol aš dar gyva, ir tau pasimokyti tvarkytis su įgysiamu turtu. Padarysiu tave vyresniuoju avininku — bus puiki praktika, o didieji berniukai, kurie jau tinkami darbui, taip pat galės gauti vietos prie avių. Droheda taps šeimos įmone, kur bus tvarkomasi be pašalinių”.

— O nieko ji ten nerašo, ar atsiųs mums pinigų kelionei į Australiją? — paklausė Fija.

Pedis išsitiesė ir sustingo.

— Nė nemanau lįst prie jos su tokiu prašymu! — kirste nukirto jis. — Galim nuvažiuot ir be tos išmaldos, aš turiu pakankamai atidėjęs.

— Mano supratimu, ji turėtų apmokėti kelionę, — atkakliai pareiškė Fija, visus priblokšdama, nes retai pasakydavo savo nuomonę. — Ir kodėl turėtum viską pametęs lėkti ten ir jai dirbti, kai ji tik per laišką davė pažadą? Juk nėra piršto pajudinusi mums padėti, ir aš ja nepasitikiu. Kiek prisimenu, tu visada sakydavai, kad didesnio gobšumo kaip jos nesi matęs. Galų gale, Pedi, tu jos beveik nepažįsti, toks didelis amžiaus skirtumas — ji išvyko į Australiją, kai tu dar nė į mokyklą nėjai.

— Nemanau, kad tai turėtų kokią reikšmę, o kad ji gobši, tai mes tik didesnį palikimą gausim. Ne, Fija, į Australiją važiuosim, ir kelią užsimokėsim savais pinigais.

Fiona daugiau nesiginčijo. Ir iš jos veido buvo neįmanoma suprasti, ar ji neįsižeidė už tokį nesiskaitymą.

— Valio! Važiuojam į Australiją! — sušuko Bobas, čiupdamas tėvui už peties.

Džekas, Hiujis ir Stiuartas lakstė pasišokinėdami, Frenkas šypsojo, nebematydamas nieko kambaryje, nuklydęs į kažkokius tolius. Tiktai Fija su Mege dvejojo ir baiminosi, skausmingai vildamosi, kad iš to gal dar nieko neišeis, nes joms gyvenimas Australijoje lengvesnis būti nežadėjo — tie patys vargai, ir dar viskas neįprasta.

— O kur tas Džilenbounas? — paklausė Stiuartas.

Jie išsitraukė seną atlasą; nors Klieriai buvo neturtingi, virtuvėj už valgomojo stalo turėjo kelias lentynas knygų. Berniukai įniko į pageltusius lapus ir pagaliau surado Naująjį Pietų Velsą. Pripratusiems prie nedidelių Naujosios Zelandijos atstumų, jiems nė į galvą neatėjo pasižiūrėti į mastelį apatiniame kairiajame žemėlapio kampe. Ir savaime aišku, jie pamanė, kad Naujasis Pietų Velsas tokio pat didumo kaip Naujosios Zelandijos Šiaurės sala. Surado Džilenbouną kairiajame kampe viršuje, atrodė, kad jis už tokio pat atstumo nuo Sidnėjaus kaip Vanganujis nuo Oklando, nors taškelių, žyminčių miestus, čia buvo kur kas mažiau negu Šiaurės salos žemėlapyje.

— Atlasas labai senas, — pasakė Pedis. — Australija, kaip ir Amerika, auga ne dienom, o valandom. Garantuotai dabar ten miestų daug daugiau.

Garlaivyje jie turės ketvirtą klasę, bet tas nieko tokio, juk kelionė tiktai trijų dienų. Ne ištisų savaičių, kaip plaukiant iš Anglijos į kitą pusrutulį. Pasiimti jie galės drabužius, indus, puodus, virtuvės įrankius, patalynę ir tas brangias lentynas knygų; baldus reikės parduoti, kad būtų iš ko užmokėti už Fionos svetainės daiktų pervežimą — už spinetą, kilimus, kėdes.

— Vešies juos be jokių kalbų, — pareiškė Pedis žmonai.

— Ar tikrai išgalėsim?

— Visiškai. O kiti baldai tai taip — Merė rašo, kad ruošia mums vyresniojo avininko namą ir kad ten yra viskas, ko reikės. Džiaugiuosi, kad negyvensim su ja po vienu stogu.

— Ir aš, — pasakė Fiona.

Pedis, nuvažiavęs į Vanganujį, nupirko bilietus į aštuonvietę ketvirtos klasės kajutę „Vehaine”; buvo keista, kad laivas pavadintas artimiausio jiems miestelio vardu. Išvykti jie turėjo rugpjūčio pabaigoje, ir jau nuo mėnesio pradžios visi ėmė aiškiai suprasti, kad tikrai patirs tą didįjį nuotykį. Šunis reikėjo kam nors atiduoti, arklius ir vežimaitį parduoti, baldus sukrauti į Engaus Makverterio ratus ir nugabenti į Vanganujį išparduoti, o likusius iš Fionos kraičio daiktus supakuoti, kaip ir indus, drabužius, knygas ir virtuvės rakandus.

Frenkas užtiko motiną, stovinčią prie gražiojo senovinio spineto — ji glostinėjo vos rausvą ruožuotą paviršių, išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėdama į likusias ant pirštų galų aukso dulkeles.

— Ar jį ir anksčiau turėjai, mama? — paklausė Frenkas.

— Taip. Ką turėjau tikrai savo, to niekas negalėjo atimti, kai tekėjau. Spineto, persiškų kilimų, Liudviko Penkioliktojo sofos ir kėdžių, regentystės laikų sekretero. Nedaug, bet jie teisėtai priklauso man.

Liūdnos pilkos akys žvelgė Frenkui per petį į aliejiniais dažais tapytą portretą ant sienos, — nuo senumo jis buvo kiek patamsėjęs, bet vis tiek aiškiai buvo matyti auksaplaukė moteris rausva mezginių suknia, su krinolinu vien iš raukinių raukinėlių.

— Kas ji tokia buvo? — smalsiai paklausė Frenkas, atsigręžęs į portretą. — Seniai norėjau sužinoti.

— Didelė dama.

— Bet ji turi būti tau giminė, į tave kiek panaši.

— Ji? Man giminė? — Fionos akys atitrūko nuo portreto ir ironiškai nužvelgė sūnaus veidą. — Nejaugi aš atrodau galinti turėti tokią giminaitę?

— Taip.

— Mesk tuos niekus iš galvos.

— Verčiau papasakotum, mama.

Ji atsidususi užvožė spineto dangtį, nusišluostė nuo pirštų aukso dulkeles.

— Nėra čia ko pasakoti, visai nėra. Eikš, padėk man sustumti šituos daiktus į vidurį kambario, tėtei bus greičiau supakuoti.

Kelionė buvo tiesiog košmariška. „Vehainui” dar neišplaukus iš Velingtono uosto, jie visi susirgo jūros liga ir sirgo visą kelią, dvylika šimtų mylių audrotais žiemos vandenais. Pedis nusivedė sūnus į denį ir buvo čia su jais, nors draskė vėjas ir taškė purslai; pasižiūrėti, kaip laikosi moterys ir mažasis, nulipdavo tik paprašęs ką nors pagloboti keturis pasigailėtinus žiaukčiojančius berniukus. Frenkas, nors troško gryno oro, vis dėlto pasiliko apačioje su motina ir Mege. Kajutė buvo maža, tvanki ir dvokė nafta, ji buvo žemiau vandens linijos, netoli pirmagalio, todėl čia labiausiai supo.

Praėjus kelioms valandoms po to, kai jie išplaukė iš Velingtono, Frenkas ir Megė jau tikrai pamanė, kad motina miršta; daktaras, kurį labai susirūpinęs stiuardas pakvietė iš pirmos klasės, pesimistiškai palingavo galvą.

— Gerai dar, kad kelionė neilga, — pasakė jis ir paliepė seselei surasti vaikui pieno.

Tarp blogavimo priepuolių Frenkas ir Megė šiaip taip girdė Helą iš buteliuko, nors tas ir nelabai noriai ėmė čiulptuką. Fioną nustojo tąsę, ji gulėjo leisgyvė, jie niekaip negalėjo jos atgaivinti. Stiuardas padėjo Frenkui paguldyti ją ant aukštutinio gulto, kur oras nebuvo toks troškus, ir su rankšluosčiu prie burnos, kuriuo šluostėsi seiles ir tulžį, Frenkas atsisėdo ant kraščiuko ir braukė motinai nuo kaktos susivėlusius geltonus plaukus. Valanda po valandos jis sėdėjo neatsitraukdamas, nors ir pačiam buvo bloga; Pedis atėjęs kaskart pamatydavo tą patį: Frenkas glosto motinai plaukus, o apatiniame gulte greta Helo susirangiusi Megė su rankšluosčiu prie burnos.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x