Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Staiga pajutusios įsmeigtą jo žvilgsnį, Fiona ir Megė kartu atsisuko ir nusišypsojo ta ypač švelnia šypsena, kokia moterys šypsosi tik savo mylimiesiems. Frenkas padėjo puoduką ant stalo ir nuėjo šerti šunų, trokšdamas arba pravirkti, arba užmušti ką nors. Padaryti bet ką, kad tik nurimtų tas skausmas.

Praėjus trims dienoms po to, kai Pedis neteko darbo pas Arčibaldą, atėjo Merės Karson laiškas. Jis atplėšė voką Vehaino pašte, tik gavęs laišką į rankas, ir namo paršokavo kaip vaikas.

— Mes važiuojam į Australiją! — suriko jis mosuodamas brangaus pergamentinio popieriaus lapais nustebusiems namiškiams po nosim.

Tyla, visų akys įsmeigtos į jį. Fijos akys išsigandusios, taip pat ir Megės, bet berniukų šviečia džiaugsmu. Frenko liepsnote liepsnoja.

— Bet, Pedi, kodėl gi ji taip staiga prisiminė tave po tiek metų? — paklausė Fija, perskaičiusi laišką. — Juk jau seniai ji ir turtinga, ir vieniša. Bet neprisimenu, kad būtų kada pasiūliusi mums pagalbą.

— Turbūt bus apėmusi baimė, kad nenumirtų viena, — pasakė Pedis, labiau ramindamas save negu žmoną. — Matai, ką rašo: „Aš jau nejauna, o tu ir tavo sūnūs — mano gero paveldėtojai. Manau, kad mums reikia susieiti, kol aš dar gyva, ir tau pasimokyti tvarkytis su įgysiamu turtu. Padarysiu tave vyresniuoju avininku — bus puiki praktika, o didieji berniukai, kurie jau tinkami darbui, taip pat galės gauti vietos prie avių. Droheda taps šeimos įmone, kur bus tvarkomasi be pašalinių”.

— O nieko ji ten nerašo, ar atsiųs mums pinigų kelionei į Australiją? — paklausė Fija.

Pedis išsitiesė ir sustingo.

— Nė nemanau lįst prie jos su tokiu prašymu! — kirste nukirto jis. — Galim nuvažiuot ir be tos išmaldos, aš turiu pakankamai atidėjęs.

— Mano supratimu, ji turėtų apmokėti kelionę, — atkakliai pareiškė Fija, visus priblokšdama, nes retai pasakydavo savo nuomonę. — Ir kodėl turėtum viską pametęs lėkti ten ir jai dirbti, kai ji tik per laišką davė pažadą? Juk nėra piršto pajudinusi mums padėti, ir aš ja nepasitikiu. Kiek prisimenu, tu visada sakydavai, kad didesnio gobšumo kaip jos nesi matęs. Galų gale, Pedi, tu jos beveik nepažįsti, toks didelis amžiaus skirtumas — ji išvyko į Australiją, kai tu dar nė į mokyklą nėjai.

— Nemanau, kad tai turėtų kokią reikšmę, o kad ji gobši, tai mes tik didesnį palikimą gausim. Ne, Fija, į Australiją važiuosim, ir kelią užsimokėsim savais pinigais.

Fiona daugiau nesiginčijo. Ir iš jos veido buvo neįmanoma suprasti, ar ji neįsižeidė už tokį nesiskaitymą.

— Valio! Važiuojam į Australiją! — sušuko Bobas, čiupdamas tėvui už peties.

Džekas, Hiujis ir Stiuartas lakstė pasišokinėdami, Frenkas šypsojo, nebematydamas nieko kambaryje, nuklydęs į kažkokius tolius. Tiktai Fija su Mege dvejojo ir baiminosi, skausmingai vildamosi, kad iš to gal dar nieko neišeis, nes joms gyvenimas Australijoje lengvesnis būti nežadėjo — tie patys vargai, ir dar viskas neįprasta.

— O kur tas Džilenbounas? — paklausė Stiuartas.

Jie išsitraukė seną atlasą; nors Klieriai buvo neturtingi, virtuvėj už valgomojo stalo turėjo kelias lentynas knygų. Berniukai įniko į pageltusius lapus ir pagaliau surado Naująjį Pietų Velsą. Pripratusiems prie nedidelių Naujosios Zelandijos atstumų, jiems nė į galvą neatėjo pasižiūrėti į mastelį apatiniame kairiajame žemėlapio kampe. Ir savaime aišku, jie pamanė, kad Naujasis Pietų Velsas tokio pat didumo kaip Naujosios Zelandijos Šiaurės sala. Surado Džilenbouną kairiajame kampe viršuje, atrodė, kad jis už tokio pat atstumo nuo Sidnėjaus kaip Vanganujis nuo Oklando, nors taškelių, žyminčių miestus, čia buvo kur kas mažiau negu Šiaurės salos žemėlapyje.

— Atlasas labai senas, — pasakė Pedis. — Australija, kaip ir Amerika, auga ne dienom, o valandom. Garantuotai dabar ten miestų daug daugiau.

Garlaivyje jie turės ketvirtą klasę, bet tas nieko tokio, juk kelionė tiktai trijų dienų. Ne ištisų savaičių, kaip plaukiant iš Anglijos į kitą pusrutulį. Pasiimti jie galės drabužius, indus, puodus, virtuvės įrankius, patalynę ir tas brangias lentynas knygų; baldus reikės parduoti, kad būtų iš ko užmokėti už Fionos svetainės daiktų pervežimą — už spinetą, kilimus, kėdes.

— Vešies juos be jokių kalbų, — pareiškė Pedis žmonai.

— Ar tikrai išgalėsim?

— Visiškai. O kiti baldai tai taip — Merė rašo, kad ruošia mums vyresniojo avininko namą ir kad ten yra viskas, ko reikės. Džiaugiuosi, kad negyvensim su ja po vienu stogu.

— Ir aš, — pasakė Fiona.

Pedis, nuvažiavęs į Vanganujį, nupirko bilietus į aštuonvietę ketvirtos klasės kajutę „Vehaine”; buvo keista, kad laivas pavadintas artimiausio jiems miestelio vardu. Išvykti jie turėjo rugpjūčio pabaigoje, ir jau nuo mėnesio pradžios visi ėmė aiškiai suprasti, kad tikrai patirs tą didįjį nuotykį. Šunis reikėjo kam nors atiduoti, arklius ir vežimaitį parduoti, baldus sukrauti į Engaus Makverterio ratus ir nugabenti į Vanganujį išparduoti, o likusius iš Fionos kraičio daiktus supakuoti, kaip ir indus, drabužius, knygas ir virtuvės rakandus.

Frenkas užtiko motiną, stovinčią prie gražiojo senovinio spineto — ji glostinėjo vos rausvą ruožuotą paviršių, išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėdama į likusias ant pirštų galų aukso dulkeles.

— Ar jį ir anksčiau turėjai, mama? — paklausė Frenkas.

— Taip. Ką turėjau tikrai savo, to niekas negalėjo atimti, kai tekėjau. Spineto, persiškų kilimų, Liudviko Penkioliktojo sofos ir kėdžių, regentystės laikų sekretero. Nedaug, bet jie teisėtai priklauso man.

Liūdnos pilkos akys žvelgė Frenkui per petį į aliejiniais dažais tapytą portretą ant sienos, — nuo senumo jis buvo kiek patamsėjęs, bet vis tiek aiškiai buvo matyti auksaplaukė moteris rausva mezginių suknia, su krinolinu vien iš raukinių raukinėlių.

— Kas ji tokia buvo? — smalsiai paklausė Frenkas, atsigręžęs į portretą. — Seniai norėjau sužinoti.

— Didelė dama.

— Bet ji turi būti tau giminė, į tave kiek panaši.

— Ji? Man giminė? — Fionos akys atitrūko nuo portreto ir ironiškai nužvelgė sūnaus veidą. — Nejaugi aš atrodau galinti turėti tokią giminaitę?

— Taip.

— Mesk tuos niekus iš galvos.

— Verčiau papasakotum, mama.

Ji atsidususi užvožė spineto dangtį, nusišluostė nuo pirštų aukso dulkeles.

— Nėra čia ko pasakoti, visai nėra. Eikš, padėk man sustumti šituos daiktus į vidurį kambario, tėtei bus greičiau supakuoti.

Kelionė buvo tiesiog košmariška. „Vehainui” dar neišplaukus iš Velingtono uosto, jie visi susirgo jūros liga ir sirgo visą kelią, dvylika šimtų mylių audrotais žiemos vandenais. Pedis nusivedė sūnus į denį ir buvo čia su jais, nors draskė vėjas ir taškė purslai; pasižiūrėti, kaip laikosi moterys ir mažasis, nulipdavo tik paprašęs ką nors pagloboti keturis pasigailėtinus žiaukčiojančius berniukus. Frenkas, nors troško gryno oro, vis dėlto pasiliko apačioje su motina ir Mege. Kajutė buvo maža, tvanki ir dvokė nafta, ji buvo žemiau vandens linijos, netoli pirmagalio, todėl čia labiausiai supo.

Praėjus kelioms valandoms po to, kai jie išplaukė iš Velingtono, Frenkas ir Megė jau tikrai pamanė, kad motina miršta; daktaras, kurį labai susirūpinęs stiuardas pakvietė iš pirmos klasės, pesimistiškai palingavo galvą.

— Gerai dar, kad kelionė neilga, — pasakė jis ir paliepė seselei surasti vaikui pieno.

Tarp blogavimo priepuolių Frenkas ir Megė šiaip taip girdė Helą iš buteliuko, nors tas ir nelabai noriai ėmė čiulptuką. Fioną nustojo tąsę, ji gulėjo leisgyvė, jie niekaip negalėjo jos atgaivinti. Stiuardas padėjo Frenkui paguldyti ją ant aukštutinio gulto, kur oras nebuvo toks troškus, ir su rankšluosčiu prie burnos, kuriuo šluostėsi seiles ir tulžį, Frenkas atsisėdo ant kraščiuko ir braukė motinai nuo kaktos susivėlusius geltonus plaukus. Valanda po valandos jis sėdėjo neatsitraukdamas, nors ir pačiam buvo bloga; Pedis atėjęs kaskart pamatydavo tą patį: Frenkas glosto motinai plaukus, o apatiniame gulte greta Helo susirangiusi Megė su rankšluosčiu prie burnos.