Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

O paukščių buvo tiek daug ir tokių įvairių, ir gyveno jie ne pavieniui ir ne poromis, o tūkstančių tūkstančiais: mažiukės žalios su geltonu ilgauodegės papūgėlės, kurias Fija vadino meilutėmis, vietinių vadinamos banguotosiomis; nedidukės raudonos su žydru, vadinamos raudonosiomis rozelomis; didelės šviesiai pilkos papūgos galos su žvilgančia violetiškai rausva krūtine, pasparnėmis ir galva; didžiuliai sniego baltumo paukščiai su geltonomis galvos plunksnomis — geltonkuodės kakadu. Švilpė ore sukdami ratus mažyčiai puošnūs kikiliai, žvirbliai ir varnėnai, juokėsi, linksmai kvatojo stiprūs rudi tulžiai ir nerdavo žemyn nusičiupti gyvatės, didžiausio sau skanėsto. Ir visi tie paukščiai buvo bemaž kaip žmonės, be jokios baimės šimtais tupėjo medžiuose, dairėsi skaisčiomis nuovokiomis akimis, šūkčiojo, kalbėjo, juokėsi, mėgdžiojo bet koki išgirstą garsą.

Baisingi penkių šešių pėdų ilgio driežai trepsėjo žeme arba vikriai strykčiojo į medžius, nes tiek aukštai šakose, tiek žemėje jautėsi vienodai gerai; tai — goanos. Buvo ir daug kitokių driežų, mažesnių, bet ne mažiau baisių pažiūrėti: pasipuošusių raguotomis apykaklėmis arba kaišiojančių storus ryškiai mėlynus liežuvius. Gyvačių įvairenybė neapsakoma, ir dažnai pačios didžiausios ir iš pažiūros pavojingiausios būdavo pačios nepikčiausios, o trumpa pėdos ilgio gyvačiūkštė galėjo įgelti mirtinai.

O vabzdžių, vabalų! Žiogų, skėrių, svirplių, bičių, visokiausio didumo ir rūšių musių, cikadų, uodų, laumžirgių, milžiniškų drugių — dieninių ir naktinių! Vorų — siaubingų, didžiulių, plaukuotų, su kelių colių ilgio kojomis arba apgaulingai mažučių juodų ir nuodingų, tūnančių išvietėje; kai kurie gyveno dideliuose apskrituose kaip ratas voratinkliuose, ištemptuose tarp medžių, kiti suposi tankiai suaustuose iš ploniausios gijos lopšeliuose, pakabintuose ant žolės, dar kitų namai žemėje — įlenda į urvelį ir užsidaro dureles.

Buvo čia ir plėšrūnų. Tai — laukinės kiaulės, juodos, plaukuotos, didumo sulig karve, piktos, nieko nebijančios mėsėdės; laukiniai šunys dingai, kurie sėlina prigludę prie žemės, pasislėpę žolėje; varnai, kurių šimtai nykiai krankia baltuose nudžiūvusių medžių skeletuose; vanagai ir ereliai, sklandantys ištiestais sparnais, oro srovių nešami.

Nuo daugelio tų grobuonių reikėjo saugoti avis ir karves, ypač kai atsirasdavo jauniklių. Kengūros ir triušiai ėdė brangią žolę; laukinės kiaulės ir dingai draskė ėriukus, veršiukus ir susirgusius gyvulius; varnai išlesdavo jiems akis. Klieriai turėjo išmokti šaudyti ir jodinėdavo su šautuvais; kartais reikėdavo išvaduoti iš kančių sužeistą gyvulį, kartais nudėti laukinę kiaulę ar dingą.

Čia, džiūgaudami galvojo berniukai, tai bent gyvenimas. Nė vienas jų nesiilgėjo Naujosios Zelandijos; musės lindo į akis, nosį, burną ir ausis, nuguldavo juodai, bet jie išmoko australiškos gudrybės — apsagstė skrybėlių kraštus ant virvučių pakabintais kamščiais. Kad neprilįstų visokių šliaužiojančių vabzdžių, klešnes žemiau kelių persirišdavo kengūros odos dirželiais, kikendami iš juokingo jų pavadinimo — baujangai, bet negalėdami be jų apsieiti. Naujoji Zelandija — nuobodybė, palyginti su visu tuo; čia tai bent gyvenimas!

Jų motina ir sesuo, pririštos prie namų, ne taip džiaugėsi, nes neturėjo nei laiko, nei dingsčių pajodinėti, ir visas jų gyvenimas buvo vienodas ir nuobodus. Čia buvo tik sunkiau dirbti tuos darbus, kuriuos nuolatos dirba moterys: virti, valyti, skalbti, lyginti, prižiūrėti vaiką. Prieš jas buvo ir karštis, ir dulkės, ir musės, aukšti laiptai, drumzlinas vanduo, o vyrų amžinai nėra, niekas neatneša ir nepakapoja malkų, nepripumpuoja vandens, nenukerta vištai galvos. Sunkiausia buvo pakelti karštį — dar tik pavasario pradžia, o termometras verandos pavėsyje kasdien rodė šimtą laipsnių [* Pagal Farenheitą]. O kai virtuvėje kūrenosi viryklė, buvo visas šimtas dvidešimt.

Daugiasluoksnis prie kūno prigludęs jų apsirengimas buvo pritaikytas Naujajai Zelandijai, kur namuose beveik visada būdavo vėsu. Merė Karson, kai sykį pasivaikštinėdama atėjo aplankyti brolienės, iš aukšto nužvelgė Fionos kartūninę suknelę uždaru kaklu, iki pat žemės. Ji pati buvo apsirengusi pagal naująją madą: kreminio šilko suknelė tik iki pusės blauzdų, palaida, su didele iškirpte ir plačiomis iki alkūnių rankovėmis.

— Iš tikrųjų, Fiona, tu beviltiškai atsilikusi nuo mados, — pasakė ji dairydamasi po gelsvai perdažytą svetainę su persiškais kilimais ir brangiais plonakojais baldais.

— Neturiu laiko būti kitokia, — gana atžariai kaip viešniai atsakė Fija.

— Dabar turėsi daugiau laiko, vyrai ne namie ir reikės mažiau virti. Pasitrumpink sukneles ir liaukis dėvėjusi apatinius sijonus ir korsetą, nes vasarą mirsi iš karščio. Gali būti dar penkiolika— dvidešimt laipsnių karščiau negu dabar. — Jos akys apsistojo ties portretu — graži šviesiaplaukė moteris, apsirengusi imperatorienės Eugenijos stiliaus krinolinu. — Kas čia? — paklausė ji rodydama pirštu.

— Mano senelė.

— O, iš tikro? O baldai ir kilimai?

— Mano, gavau iš senelės.

— Ak, iš tikrųjų? Brangioji Fiona, tai ištekėdama tu nusmukai, ar ne?

Fija niekada neprarasdavo savitvardos, susitvardė ji ir dabar, tik plonos lūpos pasidarė dar plonesnės.

— Aš taip nemanau, Mere. Gavau gerą vyrą, turėtumėte tai suprasti.

— Tačiau be skatiko. Kokia tavo mergautinė pavardė?

— Armstrong.

— Mat kaip? Ar ne iš tų Armstrongų, iš kurių kilęs Roderikas Armstrongas?

— Jis mano vyresnysis brolis. Pavadintas Roderiku prosenelio garbei.

Merė Karson pakilo, puošnia skrybėlaite vaikydama muses, kurioms nesvarbu, kas tu toks.

— Ką gi, tu aukštesnės kilmės už Klierius, net aš tai pripažįstu. Nejaugi taip mylėjai Pedį, kad viso to atsisakei?

— Kodėl aš taip padariau, — ištarė Fiona ramiu balsu, — mano reikalas, Mere, ne jūsų. Aš nekalbu apie savo vyrą su niekuo, net su jo seserimi.

Raukšlės abipus Merės Karson nosies pagilėjo, akys išsiplėtė.

— Tik pamanykit!

Daugiau ji nebeatėjo, bet ponia Smit, jos ekonomė, lankydavosi dažnai, ir ji taip pat patarė kitaip rengtis.

— Klausykit, — pasakė ji, — aš turiu siuvamąją mašiną, bet ji stovi visai be naudos. Paliepsiu porai darbininkų jums atnešti. O kai man prireiks ką nors susisiūti, ateisiu čia. — Jos akys nukrypo prie mažojo Helo, kuris linksmai voliojosi ant žemės. — Mėgstu, kai aplinkui vaikų balsai, ponia Klieri.

Kartą per šešias savaites iš Džilenbouno atvažiuodavo pašto vežimas, ir tai buvo vienintelis ryšys su pasauliu. Drohedoje buvo du „Fordai”: sunkvežimis, specialiai pritaikytas vandens cisternai vežioti, ir lengvasis T modelio automobilis, be to, „Rols Roisas”, bet į Džilį jais niekas nevažinėdavo, nebent retkarčiais Merė Karson. Keturiasdešimties mylių kelias buvo toks pat tolimas kaip iki mėnulio.

Viljamsas Keliauninkas, pagal sutartį vežiojantis apygardos paštą, visą savo teritoriją apvažiuodavo per šešias savaites. Didingas dvylikos darbinių arklių kinkinys tempė dengtą, plokščiu viršum vežimą didžiuliais dešimties pėdų skersmens ratais, prikrautą visokiausių daiktų, užsakytų atkampiuose ūkiuose. Be laiškų, laikraščių ir žurnalų, Viljamsas išvežiodavo bakalėjos prekes, benziną keturiasdešimt keturių galonų talpos bakais, žibalą keturkampėmis penkių galonų skardinėmis, šieną, maišus grūdų, cukraus, miltų ir bulvių, arbatą medinėse dėžėse, žemės ūkio mašinas, paštu užsakytus žaislus ir drabužius iš Sidnėjaus, Entonio Hoderno parduotuvės, ir šiaip viską, ko tik reikėdavo iš Džilio ar didesnių miestų. Važiuodavo jis sparčiai, sukardavo dvidešimt mylių per dieną, ir kur tik sustodavo, būdavo maloniai sutinkamas; jį klausinėdavo, koks ten, toli, oras, kokios naujienos, įduodavo pinigų, susuktų į popieriuką, kur būdavo pakeverzota, kokių prekių nupirkti Džilyje, ir rūpestingai parašytus laiškus, kurie būdavo dedami į brezentinį maišą su užrašu „Paštas”.