Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Keistas buvo Megei ir Stiuartui ramus gyvenimas Šventojo Kryžiaus vienuolyne po Drohedos, o ypač po Šventosios Širdies mokyklos Vehaine. Kunigas Ralfas subtiliai davė suprasti vienuolėms, kad šie du vaikai jo globotiniai, o jų teta — turtingiausia moteris Naujajame Pietų Velse. Ir čia Megės drovumas iš ydos virto dorybe, o Stiuartas dėl keisto atsajumo, įpročio valandų valandas spoksoti į bekraščius tolius, buvo pramintas „šventuoju”.

Buvo ten tikrai itin ramu, nes tegyveno labai mažai vaikų; mat žmonės čia buvo pakankamai turtingi ir savo atžalas daugiausia leisdavo į pensionus Sidnėjuje. Vienuolyne kvepėjo laku ir gėlėm, tamsiuose aukštais skliautais koridoriuose tvyrojo ramybė ir čiuopte apčiuopiamas šventumas. Kalbėjo visi pusbalsiu, gyvenimas ėjo tartum už plono juodo šydo. Niekas ten jų nemušė, nebarė, ir dar buvo kunigas Ralfas.

Jis nuolat juos lankė ir taip dažnai parsivesdavo į kleboniją, kad net sumanė žalsvai perdažyti kambarį, kur Megė miegodavo, nupirko naujas užuolaidas ir antklodę. Stiuarto kambarys jau du kartus iš eilės buvo dažomas vienodai — ruda ir kremine spalva, bet kunigas Ralfas nė nepagalvodavo, ar Stiuartui gerai. Ir kviesdavosi jį tik todėl, kad nebūtų skriaudos.

O kodėl taip mylėjo Megę, kunigas Ralfas pats nežinojo ir nelabai apie tai susimąstydavo. Prasidėjo nuo gailesčio, kai tą dieną dulkinoje stotyje pamatė ją stovinčią vieną, visiems už nugarų, nepritampančią prie kitų todėl, kad mergaitė, kaip jis įžvalgiai atspėjo. Tačiau kodėl nuošaliai laikosi Frenkas, jo visai nedomino, nejautė jis Frenkui nė gailesčio. Frenkas turėjo kažką tokio, kas slopino švelnius jausmus: niūrią širdį, sielą be vidinės šviesos. O Megė? Ji be galo sujaudino kunigą Ralfą ir jis net nežinojo kodėl. Patiko plaukų spalva; patiko akys, tokios pat spalvos ir formos kaip motinos, dėl to gražios, bet daug mielesnės, išraiškingesnės; ir būdas, kuris jam atrodė grynai moteriškas — nuolankus, bet ir be galo tvirtas. Megė nemaištaus, priešingai, visą gyvenimą bus paklusni, nesiverš iš moteriai likimo nubrėžtų ribų.

Bet tai dar ne viskas. Galbūt pažvelgęs į save giliau, jis būtų supratęs, kad jo jausmas šitai mergytei gimė iš keisto vietos, laiko ir asmens derinio. Niekas nekreipia į jų dėmesio, vadinasi, jos gyvenime yra tuštuma, kurią jis gali pripildyti ir būti jos mylimas; ji tebėra vaikas, dėl to nekelia pavojaus jo gyvenimo būdui ir kunigo reputacijai; ji graži, o grožis jį džiugina; ir — tai jis mažiausiai buvo linkęs pripažinti — ji pripildo jo gyvenime tuštumą, kurios negalėjo pripildyti Dievas, nes ji mylinti žmogiška būtybė, atsiliepianti į kito žmogaus jausmus. Dovanų pirkti jai negalėjo, būtų nesmagiai jautęsi jos namiškiai, todėl stengėsi kuo daugiau būti su ja, daug laiko ir išmonės atidavė puošdamas jos kambarį klebonijoje, ir ne tiek norėdamas ją pradžiuginti, kiek sukurti tinkamą aptaisą savo brangakmeniui. Pigūs pagrąžai — ne Megei.

Gegužės pradžioje į Drohedą susirinko vyrai avių kirpti. Merė Karson puikiausiai žinojo viską, kas Drohedoje daroma, — nuo avių paskirstymo iki botago pliaukštelėjimo. Keletą dienų prieš ateinant avikirpiams ji pasišaukė Pedį į didįjį namą ir nė nepakrutėjusi iš savo krėslo susakė tiksliai iki mažiausios smulkmenos, ką ir kaip daryti. Pripratęs prie Naujosios Zelandijos, Pedis jau iš pat pradžių buvo priblokštas didžiulio pastato su dvidešimt šešiom darbo vietom; dabar, pasikalbėjus su seseria, nuo skaičių ir visokių žinių jam net galva apsisuko. Drohedoje kerpamos ne tik savos avys, bet ir Bugelos, ir Diben Dibeno, ir Bil Bilo. Tai reiškia, kad tenka dirbti be atokvėpio visiems — tiek vyrams, tiek moterims. Bendras avių kirpimas čia paprotys, ir ūkiai, kurie naudojasi Drohedos įranga, nėra kalbos, prisideda, bet didžiausias darbas neišvengiamai prislegia pačių drohediškių pečius.

Avikirpiai atsiveža savo virėją, maistą perkasi Drohedoje, ir reikia pasirūpinti, kad jo būtų pakankamai; reikia išvalyti ir sutvarkyti palaikius barakus, virtuvę ir prausyklą, reikia parūpinti čiužinių ir antklodžių. Ne visi ūkiai tokie dosnūs avių kirpėjams kaip Droheda, bet Droheda didžiavosi savo svetingumu ir garsėjo kaip „velniškai gera vieta”. Merė Karson jokioje kitoje viešoje veikloje nedalyvavo, tai čia pinigų nešykštėjo. Drohedos avių kirptuvė buvo ne tik viena iš stambiųjų Naujajame Pietų Velse, bet samdė ir pačius geriausius darbininkus, tokius kaip Džekis Havas; ir tik tada, kai bus nukirpta daugiau kaip trys šimtai tūkstančių avių, avikirpiai susimes savo maišus į senų rangovo sunkvežimį ir išvažiuos į kitą darbo vietą.

Frenkas dvi savaites nebuvo namie. Su senuoju avininku Pitu Alaus Boseliu, pasiėmę šunų ir dviratį vežimaitį su kuklia manta, traukiamą tingaus arklioko, jie buvo išjoję į tolimas vakarines ganyklas suvaryti avių, atrinkti jų ir surūšiuoti. Darbas buvo lėtas ir nuobodus, nepalyginsi su tuo pašėlusiu avių vijimu prieš potvynį. Kiekvienoje ganykloje buvo aptvarai, todėl jau čia galėjo avis paskirstyti, sužymėti ir palaikyti, kol prieis eilė jas kirpti. Aptvaruose prie kirptuvės tilpo tik tūkstantis avių, todėl, kol eis darbas, tik sukis ir sukis varydamas čia nekirptas, čia jau nukirptas bandas.

Kai Frenkas įėjo į virtuvę, motina stovėjo prie kriauklės, užsiėmusi amžinu nepabaigiamu darbu, — lupo bulves.

— Mama, aš jau čia! — linksmai sušuko.

Motina atsisuko, ir Frenkas, nebuvęs dvi savaites, naujom akim iškart pamatė pilvą.

— O Viešpatie!

Jos akyse užgeso džiaugsmas, veidas paraudo iš gėdos; ji užsidengė rankomis išsipūtusią prijuostę, tartum rankos būtų galėjusios paslėpti tai, ko nebeslėpė drabužiai.

Frenkas visas virpėjo.

— Šlykštus senas eržilas!

— Nekalbėk taip, Frenkai. Tu jau suaugęs, turėtum suprasti. Ne kitaip ir tu atėjai į šį pasaulį, ir tai verta tokios pat pagarbos. Nieko šlykštaus čia nėra. Kai įžeidi tėtę, įžeidi ir mane.

— Neturėjo teisės! Galėtų duoti tau ramybę! — sušnypštė Frenkas ir nusišluostė virpančių lūpų kampelyje ištryškusias putas.

— Nieko čia nėra šlykštaus, — alsiai pakartojo ji ir pažvelgė į jį tyromis pavargusiomis akimis tartum staiga apsisprendusi visiems laikams atsikratyti gėdos. — Tai nešlykštu, Frenkai, kaip ir tai, nuo ko tas pasidarė.

Dabar išraudo Frenkas. Nebegalėjo atlaikyti motinos žvilgsnio, apsisuko ir nuėjo į kambarį, kur miegodavo su Bobu, Džeku ir Hiuju. Plikos sienos ir siauros lovos tyčiojosi iš jo, tyčiojosi tuščios ir beveidės, — nėra kam jų sušildyti, nėra tikslo, kuris jas palaimintų. O jos veidas, gražus išvargęs veidas su tvarkinga auksinių plaukų aureole, visas švyti nuo to, ką ji ir tas šlykštus apžėlęs eržilas darė per nepakeliamą vasaros karštį.

Nėra kur dingti nuo to, nėra kur dingti nuo jos, nuo užslėptų pasąmonėje minčių, nuo troškimų, visai natūralių tokio amžiaus vyrui. Dažniausiai pasiseka nustumti jas tolyn, bet kai ji taip puikuojasi akivaizdžiu savo aistros įrodymu, kai šitaip teškia jam į akis tai, ką slapta daro su tuo šlykščių gašliu gyvuliu... Kaip jam galvoti apie tai, kaip su tuo sutikti, kaip pakelti? O, kad galėtų galvoti apie ją kaip apie visiškai šventą, tyrą ir nesuteptą kaip Dievo Motina, kaip apie būtybę, esančią virš tokių dalykų, kuriais nusideda tegu ir visos moterys pasaulyje. Iš proto varo jos kaltės patvirtinimas. Kad neišeitų iš proto, jam buvo būtina įsivaizduoti, jog ji guli greta to bjauraus senio visiškoje skaistybėje, — juk reikia jai kur nors miegoti, — jog naktį jie nė nepasigręžia vienas į kitą, nė nesusiliečia. O Viešpatie!