Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Šauklys truktelėjo pečiais.

— Na ką, dvasiškas tėve, negi aš su jumis ginčysiuos? Eikit jau, tiktai... o... dėl Dievo, žiūrėkit, kad nesipainiotų po kojom. Ne, ne, dvasiškas tėve, pinigus dėkitės atgal į kišenę. Džimiui tas nepatiks.

Palapinė buvo pilnutėlė vyrų ir berniukų, besigrumdančių apie ringą centre. Kunigas Ralfas, laikydamas už rankos Megę, susirado vietą visiems už nugarų, prie brezentinės sienos. Oras buvo padūmavęs nuo tabako ir kvepėjo pjuvenomis, išbarstytomis, kad nebūtų purvo. Frenkas, jau su pirštinėmis, turėjo boksuotis pirmas.

Nors ir nedažnai, bet pasitaikydavo, kad savanoris iš minios atsilaikydavo prieš profesionalius boksininkus. Aišku, jie nebuvo pasaulinio masto, bet keletas iš jų buvo geriausi Australijoje. Dėl mažo ūgio Frenkas gavo kovoti su lengviausio svorio boksininku, paklojo jį trečiu smūgiu ir pasisiūlė boksuotis dar su kuo nors. Kai jis tvarkė jau trečią profesionalą, žinia apie tai pasklido aplinkui, ir palapinė prisigrūdo sausakimša.

Priešininkų kumščiai Frenko beveik nė nepalietė, keli gauti smūgiai tiktai sukurstė jo niekad negęstantį įniršį. Akys jo buvo paklaikusios, iš įkarščio jis kone spragėjo, visų priešininkų veidai atrodė kaip Pedžio, minios šauksmai ir sveikinimai ūžčiojo galvoje kaip vienas galingas balsas, skanduojantis: „Duok! Duok! Duok!” O, kaip jis troško muštis, kovoti, o Drohedoje to neturėjo! Tik per muštynes išliedavo pyktį ir skausmą, ir, kai smogdavo taip, jog priešininkas krisdavo, jam atrodydavo, kad galingas balsas gaudžia kitą dainą: „Užmušk! Užmušk! Užmušk!”

Tada jį pastatė priešais tikrą čempioną, lengvasvorį, kuriam buvo pasakyta laikyti Frenką atokiau ir išsiaiškinti, ar jis moka tik smogti, ar kaip reikiant boksuotis. Džimio Šarmeno akys blizgėjo. Jis nuolat ieškodavo naujų kovotojų ir buvo kelis radęs per tokius pat pasirodymus nuošaliose vietovėse. Lengvasvoris darė, kaip įsakyta, bet jam buvo riesta, nors ir turėjo ilgesnes rankas, nes Frenkas, apsėstas troškimo užmušti, nieko daugiau nematė, tiktai tą šokinėjančią žmogystą, ir persekiojo ją. Iš kiekvieno klinčo, iš kiekvienos smūgių krušos jis mokėsi — buvo iš tos keistos padermės žmonių, kurie net baisiausio įsiūčio pagauti sugeba galvoti. Ir jis ištvėrė visą susitikimą, nors čempiono kumščiai atseikėjo už tai bausmę: užtino akis, buvo perskelta lūpa ir antakis. Bet jis laimėjo dvidešimt svarų ir dar visų susirinkusiųjų pagarbą.

Megė ištrūko iš kunigo Ralfo, kuris laikė nebe taip stipriai, ir išpuolė iš palapinės, — jis nespėjo jos nutverti. Suradęs lauke pamatė, kad jos vemta, dabar maža nosinaite ji šluostėsi aptaškytus batelius. Nieko nesakydamas padavėjai savo nosinę, paglostė ryškią, nuo raudos krūpčiojančią galvelę. Jį ir patį pykino nuo tvankumo palapinėje, tiktai luomas neleido to parodyti prie žmonių.

— Ar nori palaukti Frenko, ar jau eisim?

— Lauksiu Frenko, — sušnibždėjo ji, glausdamasi jam prie šono, dėkinga už santūrumą ir užuojautą.

— Ir kodėl tu taip kamuoji mano nebuvėlę širdį? — kalbėjo jis susimąstęs, manydamas, kad ji, tokia išsikankinusi ir nelaiminga, nė nesiklauso; kaip daugeliui vienatvėje gyvenančių žmonių, jam reikėjo išsakyti mintis balsu. — Į mano motiną tu nė kiek nepanaši, sesers aš niekad neturėjau, ir kas yra tavyje ir tavo nelaimingoje šeimoje... Ar tau labai sunku, mano mažoji Mege?

Iš palapinės išėjo Frenkas, šlapia nosine baksnodamas prakirstą lūpą, antakis buvo užklijuotas pleistru. Pirmą kartą kunigas Ralfas pamatė jį laimingą; šitaip atrodo dauguma vyrų po to, kas vadinama „smagiai praleisti naktį su moterim”, pagalvojo kunigas.

— Ką čia veikia Megė? — suurzgė Frenkas, dar neatvėsęs nuo ringo.

— Sulaikyti ją būtų buvę galima tik surišus rankas ir kojas ir dar užkišus gerklę, — kandžiai atsakė kunigas Ralfas; jam buvo nemalonu teisintis prieš Frenką, o Frenkas, ko gero, galėjo ir ant jo pulti su kumščiais. To jis nė kiek nebijojo, bijojo tik viešo skandalo. — Ji baiminosi dėl tavęs, Frenkai, norėjo būti kuo arčiau ir savo akimis matyti, kad tau neatsitiks nieko bloga. Nepyk ant jos, ir taip jau ji susijaudinusi.

— Tik pamėgink pasakyti tėtei, kad čia buvai, — perspėjo Frenkas Megę.

— Ar jūs nieko prieš, jei tuo ir baigsim? — paklausė kunigas. — Manau, kad mums visiems ne pro šalį pailsėti ir išgerti po puoduką arbatos klebonijoje. O tau, panele, nepakenks ir kaip reikiant nusiprausti, — žnybtelėjo jis Megei į nosies galiuką.

Per visą dieną išbuvęs priklausomas nuo sesers, Pedis tiesiog išsikankino — Fija niekad nereikalaudavo nieko panašaus; jis turėjo padėti Merei, kai ta kaprizingai niurzgėdama ėjo per Džilenbouno purvyną prancūziškomis gipiūrinėmis kurpaitėmis, turėjo šypsotis ir šnekėti su žmonėmis, kuriems ji tik iš aukšto linkteldavo, stovėti greta, kai ji įteikė smaragdų apyrankę, „Džilenbouno prizą”, pagrindinių lenktynių nugalėtojui. Pedis niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikėjo išleisti visus prizui skirtus pinigus tam moteriškam blizgučiui, užuot įteikus paauksuotą taurę ir gerą pluoštą banknotų, nes nesuprato grynai mėgėjiško tų lenktynių pobūdžio: buvo manoma, kad žmonėms, kurie lenktyniauja žirgais, nerūpi vulgarūs pinigai, jie gali abejingai pakloti laimikį po kojų moteriai. Horis Houptonas, laimėjęs smaragdų apyrankę su savo bėriu Karalium Edvardu, jau turėjo rubinų, deimantų ir safyrų apyrankes iš kitų metų; jis sakė, kad nenusiramins, kol nelaimės šešių, mat turėjo žmoną ir penkias dukteris.

Krakmolyti marškiniai ir celiulioidinė apykaklė Pedžiui graužė, su mėlynuoju kostiumu buvo per šilta, o egzotiška užkanda iš Sidnėjaus, moliuskai ir krabai, paduoti prie šampano per priešpiečius, netiko jo skrandžiui, pripratusiam prie avienos. Ir jautėsi jis kvailai, buvo įsitikinęs, kad ir kvailai atrodo. Geriausias jo kostiumas pasiūtas prastai, nuo jo tiesiog atsiduoda provincialiu senamadiškumu. O žmonės jam svetimi — stačiokiški išsipustę ūkių savininkai, solidžios, pasipūtusios jų žmonos, dantingos, kažkuo panašios į kumeles dukterys — visuomenės grietinėlė, vietos „Biuletenio” tituluojama „skvatokratija” [* Sudaryta iš žodžių „skvateris” — Australijos kolonistas ir „aristokratija”]. Jie stengiasi užmiršti tas dienas, kai praėjusį šimtmetį apsigyvenę šiose žemėse užsigrobė didžiulius plotus, kuriuos vėliau įsikūrusi Federacija ir savivaldybė tylom pripažino jų nuosavybe. Jų padėtis šalyje labiausiai pavydėtina, jie turi savo politinę partiją, jų vaikai mokosi privilegijuotose Sidnėjaus mokyklose, jie ploja per petį atvykusiam pasisvečiuoti Velso princui. O jis, paprastas žmogelis Pedis Klieris, tėra darbininkas. Visiškai nieko bendra neturi su šiais kolonijų aristokratais, taip nemaloniai panašiais į jo žmonos šeimyną.

Ir kada vakare atėjęs į kleboniją rado svetainėje prie židinio Frenką, Megę ir kunigą Ralfą ramius ir patenkintus, aiškiai praleidusius dieną puikiai ir nerūpestingai, jį pagavo apmaudas. Jam neapsakomai trūko neįkyraus žmonos palaikymo, o sesers jis neapkentė taip pat, kaip ir būdamas mažas Airijoje. Ir staiga jis pastebėjo pleistrą Frenkui virš akies, sutinusį veidą; dingstis pratrūkti buvo tartum paties dangaus atsiųsta.

— Ir kaip tu šitoks motinai pasirodysi? — suriko jis. — Tik išleisk tave iš akių, ir vėl darai savo; jei tik kas kreiviau pažvelgė, iškart ir lendi muštis.

Kunigas Ralfas išsigandęs šoko raminti, bet vos spėjo prasižioti, Frenkas jį aplenkė.