Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ar dėl to, kad mes turėsim dar vieną vaikutį?

— O ką tu apie tai žinai?

— Mamai patinka auginti vaikučius, jau daug užaugino. Ir jie tokie mieli išeina net tada, kai ji blogai jaučiasi. Ir aš užsiauginsiu tokį kaip Helas, tada ne taip pasigesiu Frenko, ar ne?

— Partenogenezė, — pasakė jis. — Linkiu sėkmės, Mege. O kas bus, jei tau nepavyks jo užsiauginti?

— Aš gi dar turiu Helą, — sumurmėjo ji mieguistai, susiriesdama į kamuoliuką. Paskui paklausė: — Dvasiškas tėve, ar ir jūs išvažiuosit? Išvažiuosit?

— Kada nors išvažiuosiu, Mege. Bet manau — dar negreit, tu nesijaudink. Jaučiu, kad įstrigau šitame Džilyje ilgam, labai ilgam, — atsakė kunigas su skausmu akyse.

6

Nebuvo kas daryti, Megė gavo grįžti namo. Fiona negalėjo be jos išsiversti, o Stiuartas, paliktas vienas Džilio vienuolyne, iškart paskelbė bado streiką, taigi ir jis grįžo į Drohedą.

Buvo rugpjūtis, baisiai šalta. Jau praėjo metai, kai jie atsikėlė į Australiją, bet ši žiema už aną pirmąją buvo šaltesnė. Nelijo, žvarbus oras gniaužė kvapą. Už trijų šimtų mylių į rytus Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio viršūnes dengė gerokai storesnis sniego sluoksnis negu kitais metais, bet į vakarus nuo Beren Džankšeno po praėjusios vasaros liūčių neiškrito nė lašelio lietaus. Žmonės Džilyje jau kalbėjo apie sausrą: taip seniai nebuvo, jau metas būti, tikriausiai jau ir bus.

Kai Megė pamatė motiną, pasijuto tartum prislėgta didžiausios sunkenybės; gal tai buvo vaikystės pabaiga, nuojauta, ką reiškia būti moterimi. Iš pažiūros Fija atrodė tokia pat, tik su dideliu pilvu, bet viduje buvo sulėtėjusi lyg senas pavargęs laikrodis, kuris eina vis atsilikdamas ir atsilikdamas, kol visai sustoja. Nebebuvo to neatsiejamo nuo Fionos judesių gyvumo. Ji dabar kilnodavo kojas lyg nebemokėdama vaikščioti, eisena pasidarė kažkokia netvirta, ir nebuvo matyti, kad džiaugtųsi atsirasiančiu kūdikiu, nebebuvo to griežtai tramdomo pasitenkinimo, kaip laukiantis Helo.

O tasai rudaplaukis mažiūkštis strapinėjo po visus namus, nuolat lįsdavo, kur nereikia, bet Fiona nesistengė mokyti jo tvarkos ar net pasižiūrėti, ką jis veikia. Ji tik mynė amžinąjį ratą tarp viryklės, stalo ir kriauklės, tartum niekas daugiau pasaulyje nė neegzistuotų. Ir Megė kitos išeities neturėjo — ji pripildė tuštumą vaiko gyvenime ir tapo jam motina. Tai nebuvo auka, nes Megė labai jį mylėjo, o jis buvo toks bejėgis ir taip noriai priėmė meilę, kurią ji jau troško atiduoti kokiai nors būtybei. Jis verkdavo, kai jos nebūdavo, jos vardą išmoko tarti anksčiau negu kitų, tiesdavo į ją rankytes, kad paimtų, ir visa tai teikė didelį pasitenkinimą. Nors ir nuobodūs buvo visi mezgimai, adymai ir siuvimai, skalbimas, lyginimas, vištų lesinimas ir visi kiti darbai, gyvenimas Megei atrodė geras.

Apie Frenką niekas neužsimindavo, bet kartą per šešias savaites, išgirdusi pašto signalą, Fija pakeldavo galvą ir trumpam atgydavo. Paskui ponia Smit atnešdavo, kas buvo jiems atėję, laiško nuo Frenko ten nebūdavo, ir skausmingas pagyvėjimas išblėsdavo.

Namuose atsirado dvi naujos būtybės. Fijai gimė dvynukai, dar du mažučiai rudaplaukiai Klieriai, ir juos pakrikštijo Džeimsu ir Patriku. Tokie meilučiai, giedro kaip tėvo būdo ir švelnios prigimties, jie nuo pat pirmųjų dienų tapo visų bendra savastim, nes Fiona visai nekreipė į juos dėmesio, tik kad žindė. Netrukus juos ėmė vadinti trumpiau — Džimsu ir Petsiu; jie pasidarė didžiojo namo moterų numylėtiniai — dvi senmergės tarnaitės ir bevaikė našlė ekonomė buvo trokšte ištroškusios to nepaprasto džiaugsmo, mažo kūdikėlio. Atsiradus trims tokioms uolioms mamytėms, Fija stebuklingai lengvai juos užmiršo, ir netrukus jai pasidarė savaime suprantama, kad berniukai, jei tik nemiega, praleidžia beveik visą laiką didžiajame name. Megei tiesiog nebuvo kada jų priglausti po sparneliu kaip Helo, kuris labai ją savinosi. Jam nepatiko nerangūs neįgudusių ponios Smit, Minės ir Ketės meilavimaisi. Helo pasaulėlio meilės centras buvo Megė; nieko jam nereikėjo, tik Megės, su niekuo jis nenorėjo būti, tik su Mege.

Viljamsas Keliauninkas išmainė savo puikiuosius arklius ir didžiuosius ratus į sunkvežimį, ir dabar paštas ateidavo jau ne kas šešios savaitės, o kartą per mėnesį, bet nuo Frenko vis nebuvo nė žodelio. Ir pamažu jis blėso iš atminties, kaip blėsta iš mūsų atminties net ir tie, kuriuos labai mylim; tartum sąmonė nejučia pati imtųsi gydytis žaizdas, kad ir kaip desperatiškai būtume pasiryžę niekada neužmiršti. Megė skausmingai jautė nebeprisimenanti, kaip Frenkas atrodo, mieli bruožai susiliejo, virto kažkokiu neaiškiu šventojo pavidalu, tiek tepanašiu į tikrąjį Frenką, kiek paveiksluose vaizduojamas Kristus gali būti panašus į tikrąjį Dievo Sūnų. O Fionai iš tų tykių gelmių, kuriose ji buvo sustingdžiusi savo sielos virpulį, atėjo naujas jausmas.

Ir atėjo taip nežymiai, kad niekas nepastebėjo. Fija visada buvo užsisklendusi, tyli ir santūri; naujai atsiradęs jausmas slypėjo giliai viduje, ir niekas neturėjo laiko jo pamatyti, išskyrus tą, kuriam jos meilė buvo skirta, o jis niekuo neišsidavė. Tarp jųdviejų buvo kažkas slapta, žodžiais neišreiškiama, kas lengvino vienatvę.

Tikriausiai kitaip ir negalėjo būti, nes iš visų vaikų tik Stiuartas buvo atsigimęs į ją. Keturiolikos metų jis atrodė tėvui ir broliams tokia pat neįmenama mįslė kaip kadaise Frenkas, bet, skirtingai negu Frenkas, nežadino nei priešiškumo, nei susierzinimo. Nesiskųsdamas dirbo ką lieptas, dirbo tiek pat daug kaip ir visi ir niekuo nedrumstė ramaus Klierių gyvenimo. Nors ir jo plaukai buvo rudi, jis buvo tamsesnis už kitus berniukus, labiau raudonmedžio spalvos, o akys tyros tartum skaidrus vanduo pavėsyje — atrodė, kad jos persismelkusios per laiko gelmes, pasiekusios pradžių pradžią ir mato viską, kaip yra iš tikrųjų. Jis vienintelis iš Pedžio sūnų teikė vilčių išaugti gražiu vyru, nors Megė sau patylom tikėjosi, kad jos Helas laikui atėjus jį užtemdys. Niekas nežinodavo, ką Stiuartas galvoja; kaip ir Fija jis kalbėdavo mažai ir niekada nesakydavo savo nuomonės. Dar jis turėjo keistą savybę visiškai apmirti — ne tik kūnu, bet ir siela, ir Megei, artimiausiai amžiumi, atrodydavo, tarsi jis nueina kažin kur, ir niekas kitas negali ten nusekti. Kunigas Ralfas tai nusakė kitaip.

— Šitas berniukas nei šioks, nei toks! — sušuko jis parvežęs Stiuartą į Drohedą po to, kai tas, paliktas vienuolyne be Megės, ėmė badauti. — Kad bent būtų pasakęs, jog nori namo! Kad bent būtų pasakęs, jog jam trūksta Megės! Kur tau! Tik nustojo valgyti ir kuo kantriausiai laukė, kol mūsų bukos galvos supras, kodėl jis taip daro. Nė karto neprasižiojo, nepasiskundė, o kai aš pripuolęs surikau: „Tai gal namo nori?”, tik nusišypsojo ir linktelėjo.

Bet laikui bėgant be žodžių buvo nutarta, kad Stiuartas neis dirbti į ganyklas su Pedžiu ir broliais, nors pagal amžių jau būtų galėjęs. Stiuartas liks namų žiūrėti, malkų skaldyti, daržo ravėti, melžti — buvo daugybė darbų namie, kurių nespėdavo apeiti moteris su trim mažais vaikais. Ir dėl saugumo buvo gerai turėti namie vyrą, kad ir ne visai suaugusį; tai tartum ženklas, kad netoliese jų yra ir daugiau. Nes žiūrėk, kas nors ir atėjęs — sutrepsi svetimi žingsniai ant lentinių kiemo verandos laiptelių, svetimas balsas šūkteli:

— Ei, šeimininke, gal duosi žmogui ko užkąsti?

Šitame krašte jų knibždėte knibždėjo — sezoninių darbininkų, keliaujančių iš ūkio į ūkį su manta ant kupros, atėjusių iš Kvinslando ir iš Viktorijos, tokių, kuriems kas nors nepasisekė, ar tokių, kurie vengė pastovaus darbo ir verčiau mynė tūkstančius mylių pėsčiomis, ieškodami patys nežinia ko. Daugiausia tai būdavo padorūs žmonės; atėję sočiai prisivalgydavo, susikamšydavo į savo nešulio klostes kiek gavę arbatos, cukraus ir miltų ir pradingdavo kelyje į Barkulą ar Narengangą, o jiems už nugarų siūbuodavo aplamdyti skardiniai katiliukai, vilkdavosi iš paskos perkarę šunys. Australijos keliauninkai retai kada jodavo raiti, jie traukdavo pėsčiomis.