Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Jūs taip manot? Nesutinku, dvasiškas tėve. Mylim jus dėl to, kad esat geras ganytojas.

— Na, bent jau iki kaklo įklimpęs jūsų bėdose, — sumišęs atsakė kunigas Ralfas. — Verčiau išklotumėt, kas ant širdies guli, brolau.

Pedis žiūrėjo į židinio ugnį; kol kunigas guldė Megę, jis, graužaties kamuojamas ir nenusitverdamas ką daryti, buvo įkūręs ją kaip aukštakrosnėje. Tuščia stiklinė virpčiojo drebančioj rankoj; kunigas Ralfas atsistojęs paėmė butelį ir vėl pripylė jam viskio. Gerokai truktelėjęs Pedis atsiduso, nusišluostė ašaras — nė nepastebėjo, kaip apsiverkė.

— Nežinau aš, kas Frenko tėvas. Tai atsitiko dar prieš man susitinkant su Fija. Jos šeima Naujojoje Zelandijoje, galima sakyti, aukščiau visų, tėvas turėjo daugybę žemės už Ešbertono, Pietų saloje, kviečius augino ir avis. Su pinigais visai nesiskaitė, o Fija buvo vienturtė. Kaip supratau, gyvenimą jai buvo nuskyręs tokį: nuvažiuos į Angliją, bus pristatyta dvare, gaus tinkamą vyrą. Namie, aiškus daiktas, jokio darbelio nė pirštu neprisiliesdavo. Turėjo kambarinių, liokajų, žirgų, karietų, gyveno kaip dideli ponai.

Aš ten dirbau pieninėje ir matydavau kartais iš tolo, kaip Fija vaikštinėdavo su berniuku, gal kokių pusantrų metukų. O paskui pats Džeimsas Armstrongas atėjo pas mane. Duktė, sako, nešlovę šeimai užtraukė, netekėjusi vaiką susigavo. Viskas, aišku, buvo nuslėpta, bet kai norėjo ją kur toliau išsiųsti, senelė tokį skandalą pakėlė, jog nebeturėjo ką daryti, gavo palikt ją namie, kad ir keblu buvo. O dabar senelė miršta, sako Džeimsas, niekas nebekliudys atsikratyti Fija ir jos vaiku. Aš, girdi, viengungis, jei paimčiau ją už žmoną ir išsivežčiau iš Pietų salos, jie apmokėtų visas kelionės išlaidas ir dar duotų penkis šimtus svarų.

Ką gi, dvasiškas tėve, tokie pinigai man turtas, ir vienišas gyvenimas buvo pabodęs. Tik kad nedrąsus buvau labai, prie mergaičių iš manęs nieko doro. Na ir pamaniau, gal gerai bus, o kad vaikas yra, aš tikrai nieko prieš. Nugirdo apie tai senelė ir liepė mane pakviesti, nors ir labai silpna jau buvo. Jos būta raganos kadaise, galvą guldau, bet ir tikros damos. Papasakojo kiek apie Fiją, bet kas tas vyras buvo, nepasakė, o aš nenorėjau klausti. Na ir ką — išgavo iš manęs pažadą, kad būsiu Fijai geras; ji žinojo, kad vos tik numirs, Fija bematant bus iš namų iškraustyta, tai ir patarė Džeimsui surasti jai vyrą. Pagailėjau seneliukės, baisiai ji mylėjo Fiją.

Ar patikėsit, dvasiškas tėve, pirmąkart pamačiau ją iš arti tik tą dieną, kai tuokėmės.

— O, tikiu, tikiu, — sušnabždėjo kunigas Ralfas. Pasižiūrėjo į savo stiklinę, išgėrė, pasisiekė butelį ir vėl pripylė į abi stiklines. — Taigi gavot, Pedi, kur kas pranašesnę už save žmoną.

— Taigi. Bijojau iš pradžių mirtinai. Tokia graži ji buvo tuo metu, dvasiškas tėve, ir tokia... tolima, ar kaip čia pasakius. Tartum jos čia nė nebūtų, tartum viskas darytųsi ne jai, o kam kitam.

— Ji ir dabar tebėra graži, Pedi, — švelniai pasakė kunigas Ralfas. — Iš Megės matyti, kokia buvo jaunystėje.

— Nelengva jai buvo, dvasiškas tėve, bet nežinau, ką daugiau turėjau daryti. Bent jau niekas jai negrėsė su manim, niekas negalėjo pažeminti. Dveji metai praėjo, kol įsidrąsinau... na, kol tikrai tapau jos vyru. Turėjau išmokyti ją valgį virti, grindis šluoti, skalbti, lyginti. Nieko ji nemokėjo. Ir nė kartelio per tuos metus, kai esam vedę, dvasiškas tėve, nei pasiskundė, nei nusijuokė, nei pravirko. Ir tiktai kai būnam vienu du, suartėję, matyti, kad ji ne bejausmė, bet net tada nieko nekalba. Aš vis tikiuosi, kad dar prakalbės, o kartu ir nenoriu, nes man atrodo, kad tada ims ir ištars ano vardą. Ne, nesakau, kad ji būtų bloga man ar vaikams. Bet aš taip ją myliu, o ji, regis, jau nebeturi to jausmo. Tiktai Frenkui. Visada žinojau, kad Frenką ji myli labiau už mus visus kartu sudėjus. Matyt, mylėjo ir jo tėvą. O aš nieko apie jį nežinau, kas jis toks buvo, kodėl ji negalėjo už jo ištekėti.

Kunigas Ralfas tankiai mirksėdamas žiūrėjo galvą nuleidęs į savo rankas.

— Ak, Pedi, koks pragaras tas gyvenimas! Dėkui Dievui, kad aš teišdrįsau jo paragauti tik patį pakraštėlį.

Pedis svyruodamas atsistojo.

— Na tai prisidirbau, dvasiškas tėve, ar ne? Išvariau Frenką, ir Fija man per amžius to nedovanos.

— Nesakykit jai, Pedi. Ne, nieku gyvu jai šito negalima sakyti. Paaiškinkit, kad Frenkas pabėgo su boksininkais, ir tiek. Ji žino, kad Frenkas nenuorama, patikės jumis.

— Negaliu meluoti, dvasiškas tėve! — pasibaisėjo Pedis.

— Reikia, Pedi. Ar maža dar jai skausmo ir kančių? Neverskit ant jos vargšės galvos naujų nelaimių.

Ir pagalvojo sau: kas žino? Gal pagaliau ji išmoks tą meilę, kurią skyrė Frenkui, atiduoti tau, tau ir tai mažutei viršuje.

— Ar tikrai taip manot, dvasiškas tėve?

— Taip taip. Apie tai, kas čia vakare atsitiko, niekas daugiau neturi žinoti.

— O Megė? Juk ji viską girdėjo.

— Dėl Megės nesukit galvos, aš ja pasirūpinsiu. Nemanau, kad ji suprato ką nors daugiau, išskyrus tai, kad judu susipykot. Aš ją įtikinsiu, kad dabar, kai Frenkas išvažiavo, papasakodama apie barnį tik dar labiau nuliūdintų motiną. Be to, man atrodo, kad Megė nelabai ką jai ir pasako. — Jis atsistojo. — Eikit miegoti, Pedi. Ir žinokit, kad rytoj jums reikės atrodyti kaip niekur nieko ir dar šokinėti apie Merę.

Megė dar nemiegojo; gulėjo plačiai atmerktomis akimis blausioje naktinės lempelės šviesoje. Kunigas atsisėdo šalia ir pamatė, kad jos plaukai tebėra supinti į kasas. Atsargiai atrišo tamsiai mėlynus kaspinus ir švelniai ėmė ardyti, kol plaukai nugulė pagalvę tarytum banguotas išlydytas auksas.

— Mege, Frenkas išvažiavo, — pasakė jis.

— Žinau, dvasiškas tėve.

— O ar žinai, vaikeli, kodėl?

— Jis susipyko su tėte.

— Ir ką tu dabar darysi?

— Važiuosiu su Frenku. Jam manęs reikia.

— Negalima tau važiuoti, mano Mege.

— Galima galima. Aš norėjau šįvakar jį susirasti, bet kojos manęs nelaiko ir nemėgstu, kai tamsu. Bet iš ryto aš eisiu jo ieškoti.

— Ne, Mege, nedaryk taip. Matai, Frenkui reikia gyventi savo gyvenimą, jam jau buvo metas išeiti iš namų. Aš žinau, kad tu to nenori, bet jis jau seniai troško išvažiuoti. Nebūk savanaudė, leisk jam gyventi savo gyvenimą. — Kunigui Ralfui atrodė, kad vienodai tą patį kartodamas kaip nors įkals jai. — Kai suaugam, visai natūralu, kad norim kitokio gyvenimo nei savuose namuose, ir mes turim teisę į tą gyvenimą, o Frenkas jau suaugęs. Jam laikas turėti savo namus, žmoną ir vaikų. Ar supranti, Mege? Tavo tėtė su Frenku ir susipyko dėl to Frenko noro išeiti. Visai ne dėl to, kad nemylėtų vienas kito. Labai daug jaunuolių šitaip palieka namus, susipykimas jiems lyg ir dingstis. Tas barnis Frenkui buvo dingstis pasielgti taip, kaip jam jau seniai norėjosi pasielgti, buvo dingstis išvažiuoti. Ar supranti, mano Mege?

Jos akys įsmigo jam į veidą ir sustojo. Tokios pavargusios, pilnos kančios, visai nevaikiškos.

— Žinau, — pasakė ji. — Žinau. Frenkas norėjo išeiti, kai aš buvau maža, bet neišėjo. Tėtė jį sugrąžino ir liepė gyventi su mumis.

— Bet dabar tėtė nebesistengs jo sugrąžinti, nes nebegalės priversti pasilikti. Frenkas išėjo visam laikui, Mege. Jis nebegrįš.

— Ar aš jo daugiau nebepamatysiu?

— Nežinau, — atvirai prisipažino kunigas Ralfas. — Mielai norėčiau tau pasakyti, kad pamatysi, bet niekas negali išpranašauti ateities, Mege, net kunigai. — Jis atsikvėpė. — O mamai nesakyk, kad jie susipyko, Mege, girdi? Ją tai labai nuliūdintų, o ji ir taip blogai jaučiasi.