Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Mergina papūtė lūputes; ji buvo jauna, labai graži, ir keistas abejingumas ją užgavo.

— Tikiuosi laimėti, bet tikra nesu. Su manim varžysis ir panelė Houpton, ir jaunesnioji panelė King. Bet prajodinėjimo varžybas, šiaip ar taip, laimėsiu, taigi jei ir nelaimėsiu medžiotojų lenktynių, skųstis nebus ko.

Žodžius ji tarė labai gražiai, sklandžiai ir kartu keistai nenatūraliai — šitaip kalba aukštakilmės merginos, taip rūpestingai auklėtos ir lavintos, kad jų balse nebelieka nei šilumos, nei spalvingesnio žodžio. Ir kunigo Ralfo frazės su ja kalbantis tarsi suapvalėjo, pasidarė glotnios, nušlifuotos, nebeliko nė ženklo malonaus airiško gyvumo; mergina tartum sugrąžino jį į laikus, kai jis pats buvo toks kaip ji. Megė paniuro nustebinta ir sujaudinta jų lengvo, bet atsargaus pašnekesio, nesuprasdama, kodėl kunigas Ralfas kažkoks kitoks, tik matydama jo pasikeitimą, ir nemalonų pasikeitimą. Ji paleido Frenko ranką, nes jau buvo sunku eiti visiems greta.

Kai jie priėjo prie didelės balos, Frenkas buvo kiek atsilikęs. Pažvelgus į vandenį, tikrą seklų tvenkinėlį, kunigui Ralfui sublizgo akys; jis pasigręžė į mergytę, kurią tvirtai tebelaikė už rankos, ir pasilenkė prie jos su ypatingu švelnumu — panelė Karmaikl aiškiai tai pamatė, nes kaip tik švelnumo ir trūko jų mandagiam pokalbiui.

— Aš neturiu apsiausto, mieloji Mege, todėl negaliu pakloti tau po kojų kaip seras Volteris Rolis. Jūs, be abejo, dovanosite man, brangioji panele Karmaikl, — jis atidavė jai pavadį, — aš juk negaliu leisti, kad mano numylėtinė susipurvintų batelius.

Jis lengvai kilstelėjo Megę ir nusinešė prisiglaudęs sau prie šono, palikęs panelę Karmaikl likimo valiai — toji viena ranka susiglobė sunkius žeme besivelkančius sijonus, antra — pavadį ir niekieno nepadedama nuklampojo per balą. Pavymui pasigirdęs griausmingas Frenko juokas nė kiek nepataisė jai nuotaikos; perbridusi per balą, ji iškart nuėjo šalin.

Kunigas Ralfas pastatė Megę ant žemės.

— Jei įmanytų, užmuštų jus, — pasakė Frenkas, gėrėdamasis jų konfliktu ir apskaičiuotu kunigo Ralfo žiaurumu.

Mergina Frenkui atrodė tokia graži ir išdidi, jog jis manė, kad nė vienas vyras jai neatsispirs, net ir kunigas, o vis dėlto kunigas Ralfas taip žaismingai pakirto jos pasitikėjimą savimi, savo įžūliu moteriškumu, kuriuo naudojosi kaip ginklu. Sakytum kunigas nekęstų jos ir visko, ką ji įkūnija, galvojo Frenkas, to rafinuoto ir paslaptingo moterų pasaulio, į kurį jis niekada nebuvo patekęs. Motinos žodžių įskaudintas, Frenkas troško, kad panelė Karmaikl atkreiptų dėmesį į jį, vyriausiąjį Merės Karson įpėdinio sūnų, tačiau ji net nesiteikė jo pastebėti. Visą dėmesį buvo sutelkusi į kunigą, o juk jis be lyties, iš viso ne vyras. Kas, kad aukštas, tamsiaplaukis ir gražus.

— Nesijaudinkit, ji taip lengvai nepasiduos, — ciniškai pasakė kunigas Ralfas. — Ji turtinga, taigi ateinantį sekmadienį bažnyčioje demonstratyviai padės į lėkštę dešimties svarų banknotą. — Jis nusijuokė, pamatęs Frenko veidą. — Ne kažin kiek aš vyresnis už tave, sūnau, bet esu labai praktiškas, nors ir kunigas. Nelaikyk to trūkumu, tai tiesiog gyvenimo patirtis.

Nuo lenktynių rato jie atėjo iki aikštės, skirtos pramogoms. Ir Megei, ir Frenkui tai buvo stebuklas. Kunigas Ralfas buvo davęs Megei net penkis šilingus, o Frenkas turėjo tuos penkis svarus, tai už juos galėjo patekti į šiuos viliojančius stebuklų balaganus. Čia buvo pilna žmonių, visur šmirinėjo vaikai, akis išpūtę į masinančius, nors ir negrabius užrašus ant apskurusių palapinių: „Storiausia moteris pasaulyje”; „Princesė Hurija, šokis su gyvatėmis — pamatysite, kaip ji įžiebia kobros įniršį!”; „Žmogus be kaulų iš Indijos”; „Galijotas, stipriausias žmogus pasaulyje”; „Jūrų mergelė Tetidė”. Visur jie mokėjo pensus ir žiūrėjo užkerėti, nepastebėdami nei apgailėtinai nublukusių Tetidės žvynų, nei bedančio kobros šypsnio.

Visą tolimąjį aikštės galą užėmė didžiulė palapinė su aukšta lentine pakyla priešais; už pakylos per visą jos ilgį nelyginant koks frizas buvo ištempta medžiaga su išpieštomis grėsmingomis figūromis. Vyriškis per garsintuvą, kurį laikė rankoje, šaukė susirinkusiam žmonių būriui:

— Čionai, gerbiamieji, yra garsioji Džimio Šarmeno boksininkų komanda! Aštuoni geriausi pasaulio boksininkai! Pabandykit laimę — nugalėtojo laukia stambi suma!

Moterys ir mergaitės ėmė smelktis lauk iš žiūrovų būrio, o iš visų pusių taip pat skubėdami rinkosi vyrai ir berniukai ir lipte aplipo pakylą. Iškilmingai kaip gladiatoriai, įžygiuojantys į Circus Mcvcimus, vienas paskui kitą ant pakylos suėjo aštuoni vyrai ir sustojo, rankas aprištais riešais įsisprendę į šonus, kojas pražergę, didžiuodamiesi prieš aikčiojančią iš susižavėjimo minią. Megė pamanė, kad jie apsirengę vienais apatiniais, — buvo su ilgais juodais triko, ant viršaus berankoviai marškinėliai bei pilkos aptemptos glaudės iki pusės šlaunų. Ant krūtinių didelėmis baltomis raidėmis užrašai: DŽIMIO ŠARMENO KOMANDA. Visi skirtingo ūgio, vieni aukšti, kiti žemi ir vidutiniai, bet visi itin puikiai sudėti. Nerūpestingai šnekėdamiesi, juokaudami, tartum tai jiems būtų įprasta kasdienybė, jie lankstė rankas, rodė bicepsus ir dėjosi, kad tam viskam yra abejingi.

— Nagi, vaikinai, kas stos kovon? — rėkė į garsintuvą šauklys. — Kas nori išmėginti laimę? Stosi kovon, laimėsi penkinę! — rėkė jis pakaitom su storu būgno dundenimu.

— Aš! — sušuko Frenkas. — Aš! Aš!

Kunigas Ralfas pamėgino jį sulaikyti, bet Frenkas atstūmė jo ranką; arčiau stovintys žmonės, pamatę, koks jis nedidukas, ėmė juoktis ir geraširdiškai stumti jį priekin.

Bet šauklys pasižiūrėjo į jį labai rimtai, ir, kai vienas iš jo vyrų draugiškai ištiesė Frenkui ranką padėdamas užlipti kopėtėlėmis ir pastatė greta tų aštuonių ant pakylos, jis sušuko:

— Nesijuokit, gerbiamieji! Jis nelabai didelis, užtat yra pirmasis savanoris! Juk žinot, kad ne tas narsus, kuris didelis, o tas didelis, kuris narsus! Na tai ką — štai mažasis imasi mėginti laimę, o kaip jūs, dičkiai, a? Maukitės pirštines ir laimėsit penkinę! Susiimkit su vyrais iš Džimio Šarmeno komandos!

Pamažu ėmė rastis daugiau norinčiųjų, jaunuoliai sumišę glamžė rankose skrybėles ir žvalgėsi į profesionalus, rinktinius vyrus, stovinčius greta. Kunigas Ralfas baisiausiai norėjo pamatyti, kas bus, bet nusprendė, kad pats metas išvesti Megę, tai nenorom paėmė ją už rankos ir apsisuko eiti. Megė paleido dūdas, ir kuo tolyn jie ėjo, tuo smarkyn ji rėkė; į juos sužiuro žmonės, ir buvo labai nepatogu, ką ten — net nepadoru, juk jį taip gerai visi pažinojo.

— Klausyk, Mege, aš negaliu tavęs ten vesti! Tavo tėvas man kailį nudirs, ir teisingai padarys!

— Noriu pas Frenką, noriu pas Frenką! — staugė ji visu balsu, spardėsi ir mėgino įkąsti jam į ranką.

— Kokia šiknė! — pasakė kunigas Ralfas.

Paklusęs neišvengiamybei, jis paieškojo kišenėje smulkių ir nuėjo prie palapinės angos, viena akim paslapčia dairydamasis Klierių berniukų; bet jų niekur nebuvo matyti — greičiausiai, pamanė jis, mėgina laimę mėtydami pasagas ant vinies arba šlamščia pyragėlius su mėsa ir ledus.

— Mergaitei čia negalima, dvasiškas tėve! — priblokštas pasakė šauklys.

Kunigas Ralfas pakėlė akis į dangų.

— Mielai neičiau, jei tik patartumėt, kaip ją nuo čia nuvesti, kol nesubėgo visa Džilio policija manęs areštuoti už žiaurų elgesį su vaiku. Mat jos brolis pasišovė boksuotis, ir nieku gyvu neapsieis nepamačiusi, kaip jis nušluostys nosį jūsų vyrukams.