Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Mergina papūtė lūputes; ji buvo jauna, labai graži, ir keistas abejingumas ją užgavo.

— Tikiuosi laimėti, bet tikra nesu. Su manim varžysis ir panelė Houpton, ir jaunesnioji panelė King. Bet prajodinėjimo varžybas, šiaip ar taip, laimėsiu, taigi jei ir nelaimėsiu medžiotojų lenktynių, skųstis nebus ko.

Žodžius ji tarė labai gražiai, sklandžiai ir kartu keistai nenatūraliai — šitaip kalba aukštakilmės merginos, taip rūpestingai auklėtos ir lavintos, kad jų balse nebelieka nei šilumos, nei spalvingesnio žodžio. Ir kunigo Ralfo frazės su ja kalbantis tarsi suapvalėjo, pasidarė glotnios, nušlifuotos, nebeliko nė ženklo malonaus airiško gyvumo; mergina tartum sugrąžino jį į laikus, kai jis pats buvo toks kaip ji. Megė paniuro nustebinta ir sujaudinta jų lengvo, bet atsargaus pašnekesio, nesuprasdama, kodėl kunigas Ralfas kažkoks kitoks, tik matydama jo pasikeitimą, ir nemalonų pasikeitimą. Ji paleido Frenko ranką, nes jau buvo sunku eiti visiems greta.

Kai jie priėjo prie didelės balos, Frenkas buvo kiek atsilikęs. Pažvelgus į vandenį, tikrą seklų tvenkinėlį, kunigui Ralfui sublizgo akys; jis pasigręžė į mergytę, kurią tvirtai tebelaikė už rankos, ir pasilenkė prie jos su ypatingu švelnumu — panelė Karmaikl aiškiai tai pamatė, nes kaip tik švelnumo ir trūko jų mandagiam pokalbiui.

— Aš neturiu apsiausto, mieloji Mege, todėl negaliu pakloti tau po kojų kaip seras Volteris Rolis. Jūs, be abejo, dovanosite man, brangioji panele Karmaikl, — jis atidavė jai pavadį, — aš juk negaliu leisti, kad mano numylėtinė susipurvintų batelius.

Jis lengvai kilstelėjo Megę ir nusinešė prisiglaudęs sau prie šono, palikęs panelę Karmaikl likimo valiai — toji viena ranka susiglobė sunkius žeme besivelkančius sijonus, antra — pavadį ir niekieno nepadedama nuklampojo per balą. Pavymui pasigirdęs griausmingas Frenko juokas nė kiek nepataisė jai nuotaikos; perbridusi per balą, ji iškart nuėjo šalin.

Kunigas Ralfas pastatė Megę ant žemės.

— Jei įmanytų, užmuštų jus, — pasakė Frenkas, gėrėdamasis jų konfliktu ir apskaičiuotu kunigo Ralfo žiaurumu.

Mergina Frenkui atrodė tokia graži ir išdidi, jog jis manė, kad nė vienas vyras jai neatsispirs, net ir kunigas, o vis dėlto kunigas Ralfas taip žaismingai pakirto jos pasitikėjimą savimi, savo įžūliu moteriškumu, kuriuo naudojosi kaip ginklu. Sakytum kunigas nekęstų jos ir visko, ką ji įkūnija, galvojo Frenkas, to rafinuoto ir paslaptingo moterų pasaulio, į kurį jis niekada nebuvo patekęs. Motinos žodžių įskaudintas, Frenkas troško, kad panelė Karmaikl atkreiptų dėmesį į jį, vyriausiąjį Merės Karson įpėdinio sūnų, tačiau ji net nesiteikė jo pastebėti. Visą dėmesį buvo sutelkusi į kunigą, o juk jis be lyties, iš viso ne vyras. Kas, kad aukštas, tamsiaplaukis ir gražus.

— Nesijaudinkit, ji taip lengvai nepasiduos, — ciniškai pasakė kunigas Ralfas. — Ji turtinga, taigi ateinantį sekmadienį bažnyčioje demonstratyviai padės į lėkštę dešimties svarų banknotą. — Jis nusijuokė, pamatęs Frenko veidą. — Ne kažin kiek aš vyresnis už tave, sūnau, bet esu labai praktiškas, nors ir kunigas. Nelaikyk to trūkumu, tai tiesiog gyvenimo patirtis.

Nuo lenktynių rato jie atėjo iki aikštės, skirtos pramogoms. Ir Megei, ir Frenkui tai buvo stebuklas. Kunigas Ralfas buvo davęs Megei net penkis šilingus, o Frenkas turėjo tuos penkis svarus, tai už juos galėjo patekti į šiuos viliojančius stebuklų balaganus. Čia buvo pilna žmonių, visur šmirinėjo vaikai, akis išpūtę į masinančius, nors ir negrabius užrašus ant apskurusių palapinių: „Storiausia moteris pasaulyje”; „Princesė Hurija, šokis su gyvatėmis — pamatysite, kaip ji įžiebia kobros įniršį!”; „Žmogus be kaulų iš Indijos”; „Galijotas, stipriausias žmogus pasaulyje”; „Jūrų mergelė Tetidė”. Visur jie mokėjo pensus ir žiūrėjo užkerėti, nepastebėdami nei apgailėtinai nublukusių Tetidės žvynų, nei bedančio kobros šypsnio.

Visą tolimąjį aikštės galą užėmė didžiulė palapinė su aukšta lentine pakyla priešais; už pakylos per visą jos ilgį nelyginant koks frizas buvo ištempta medžiaga su išpieštomis grėsmingomis figūromis. Vyriškis per garsintuvą, kurį laikė rankoje, šaukė susirinkusiam žmonių būriui:

— Čionai, gerbiamieji, yra garsioji Džimio Šarmeno boksininkų komanda! Aštuoni geriausi pasaulio boksininkai! Pabandykit laimę — nugalėtojo laukia stambi suma!

Moterys ir mergaitės ėmė smelktis lauk iš žiūrovų būrio, o iš visų pusių taip pat skubėdami rinkosi vyrai ir berniukai ir lipte aplipo pakylą. Iškilmingai kaip gladiatoriai, įžygiuojantys į Circus Mcvcimus, vienas paskui kitą ant pakylos suėjo aštuoni vyrai ir sustojo, rankas aprištais riešais įsisprendę į šonus, kojas pražergę, didžiuodamiesi prieš aikčiojančią iš susižavėjimo minią. Megė pamanė, kad jie apsirengę vienais apatiniais, — buvo su ilgais juodais triko, ant viršaus berankoviai marškinėliai bei pilkos aptemptos glaudės iki pusės šlaunų. Ant krūtinių didelėmis baltomis raidėmis užrašai: DŽIMIO ŠARMENO KOMANDA. Visi skirtingo ūgio, vieni aukšti, kiti žemi ir vidutiniai, bet visi itin puikiai sudėti. Nerūpestingai šnekėdamiesi, juokaudami, tartum tai jiems būtų įprasta kasdienybė, jie lankstė rankas, rodė bicepsus ir dėjosi, kad tam viskam yra abejingi.

— Nagi, vaikinai, kas stos kovon? — rėkė į garsintuvą šauklys. — Kas nori išmėginti laimę? Stosi kovon, laimėsi penkinę! — rėkė jis pakaitom su storu būgno dundenimu.

— Aš! — sušuko Frenkas. — Aš! Aš!

Kunigas Ralfas pamėgino jį sulaikyti, bet Frenkas atstūmė jo ranką; arčiau stovintys žmonės, pamatę, koks jis nedidukas, ėmė juoktis ir geraširdiškai stumti jį priekin.

Bet šauklys pasižiūrėjo į jį labai rimtai, ir, kai vienas iš jo vyrų draugiškai ištiesė Frenkui ranką padėdamas užlipti kopėtėlėmis ir pastatė greta tų aštuonių ant pakylos, jis sušuko:

— Nesijuokit, gerbiamieji! Jis nelabai didelis, užtat yra pirmasis savanoris! Juk žinot, kad ne tas narsus, kuris didelis, o tas didelis, kuris narsus! Na tai ką — štai mažasis imasi mėginti laimę, o kaip jūs, dičkiai, a? Maukitės pirštines ir laimėsit penkinę! Susiimkit su vyrais iš Džimio Šarmeno komandos!

Pamažu ėmė rastis daugiau norinčiųjų, jaunuoliai sumišę glamžė rankose skrybėles ir žvalgėsi į profesionalus, rinktinius vyrus, stovinčius greta. Kunigas Ralfas baisiausiai norėjo pamatyti, kas bus, bet nusprendė, kad pats metas išvesti Megę, tai nenorom paėmė ją už rankos ir apsisuko eiti. Megė paleido dūdas, ir kuo tolyn jie ėjo, tuo smarkyn ji rėkė; į juos sužiuro žmonės, ir buvo labai nepatogu, ką ten — net nepadoru, juk jį taip gerai visi pažinojo.

— Klausyk, Mege, aš negaliu tavęs ten vesti! Tavo tėvas man kailį nudirs, ir teisingai padarys!

— Noriu pas Frenką, noriu pas Frenką! — staugė ji visu balsu, spardėsi ir mėgino įkąsti jam į ranką.

— Kokia šiknė! — pasakė kunigas Ralfas.

Paklusęs neišvengiamybei, jis paieškojo kišenėje smulkių ir nuėjo prie palapinės angos, viena akim paslapčia dairydamasis Klierių berniukų; bet jų niekur nebuvo matyti — greičiausiai, pamanė jis, mėgina laimę mėtydami pasagas ant vinies arba šlamščia pyragėlius su mėsa ir ledus.

— Mergaitei čia negalima, dvasiškas tėve! — priblokštas pasakė šauklys.

Kunigas Ralfas pakėlė akis į dangų.

— Mielai neičiau, jei tik patartumėt, kaip ją nuo čia nuvesti, kol nesubėgo visa Džilio policija manęs areštuoti už žiaurų elgesį su vaiku. Mat jos brolis pasišovė boksuotis, ir nieku gyvu neapsieis nepamačiusi, kaip jis nušluostys nosį jūsų vyrukams.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x