Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kažkas sudžeržgė, sužvangėjo, ir jis pažvelgęs pamatė, kad sulankstė varinį lovos skersinį kaip raidę S.

— Ir kodėl tu ne tėtė? — paklausė jis.

— Frenkai, — pasakė motina. Ji stovėjo tarpduryje.

Jis pažvelgė į ją, juodos akys drėgnai blizgėjo tartum aplytos anglys.

— Kada nors aš jį užmušiu.

— Ir kartu užmuši mane, — pasakė Fija sėsdamasi ant lovos.

— Ne, aš tave išvaduosiu! — pasipriešino jis karštai, viltingai.

— Frenkai, aš niekada nebusiu laisva, ir nenoriu aš tos laisvės. Ak, kad žinočiau, kodėl tu toks aklas, bet nežinau. Ne iš manęs tai eina ir ne iš tėvo. Žinau, tu nelaimingas, bet kodėl turi išlieti pagiežą ant manęs ir ant tėtės? Kodėl tu būtinai nori viską apsunkinti? Kodėl? — Ji pasižiūrėjo į savo rankas, paskui vėl į jį. — Nenorėjau aš to sakyti, bet turbūt reikia pasakyti. Laikas jau tau susirasti mergaitę, Frenkai, vesti, kurti savo šeimą; Drohedoje vietos gana. Aš niekada šiuo atžvilgiu nesirūpinau dėl kitų berniukų, jie, matyt, visai kitokios prigimties. Bet tau, Frenkai, reikia žmonos. Kai vesi, nebeturėsi kada galvoti apie mane.

Jis gulėjo atsukęs jai nugarą ir neatsigręžė. Bent penkias minutes ji sėdėjo ant lovos laukdama, gal jis ką nors pasakys, paskui atsiduso, pakilo ir išėjo.

5

Kai avikirpiai išvažiavo ir apylinkėje nusistovėjo ramybė prieš žiemą, atėjo kasmetinės Džilenbouno parodos ir žirgų lenktynių metas. Tai buvo didžiausi vietos įvykiai ir trukdavo jie dvi dienas. Fija nekaip jautėsi, taigi Pedžiui vežant Merę Karson į miestą jos „Rols Roisu” greta nesėdėjo žmona, kuri būdavo jam parama bei priturėdavo Merės liežuvį. Jis jau seniai pastebėjo, kad nežinia kodėl jo sesuo prie Fionos nutyksta ir jaučiasi nepatogiai.

Visi kiti važiavo. Mirtinai prigrasinti gražiai elgtis, berniukai sėdėjo sunkvežimyje kartu su Pitu Alaus Boseliu, Džimu, Tomu, ponia Smit ir tarnaitėmis, tik Frenkas buvo anksti rytą pats vienas išdūmęs „Fordu”. Suaugusieji iš tos kompanijos ketino likti ir antrai dienai, lenktynėms. Merė Karson tik jai vienai žinomais sumetimais atsisakė apsistoti klebonijoje, kai kunigas Ralfas pakvietė, bet ji primygtinai siūlė ten nakvoti Pedžiui ir Frenkui. Niekas nežinojo, kur praleis naktį abu avininkai ir sodininkas Tomas, o ponią Smit, Minę ir Ketę priėmė draugės.

Dešimtą ryto Pedis paliko seserį geriausiame „Imperijos” viešbučio numeryje; nulipęs žemyn į barą, pamatė Frenką, stovintį su dideliu bokalu alaus.

— Dabar aš vaišinu, berneli, — geraširdiškai tarė Pedis sūnui. — Turėsiu nuvežti tetulę Merę į iškilnius pusryčius, taigi reikia pasistiprinti, nes be mamos neištversiu tos kankynės.

Įprotį ir baimę sunkiau įveikti, negu gali pasirodyti; tai paaiškėja, kai pamėgini išrauti metų metais įsigalėjusias šaknis. Frenkas nepajėgė padaryti to, ką troško — šliūkštelti alų tėvui į veidą bare, prie žmonių. Jis tik niuktelėjo, kiek buvo likę bokale, gaižiai nusišiepė ir pasakė:

— Dovanok, tėte, esu susitaręs su draugais susitikti parodoje.

— Na ką gi, eik, jeigu jau taip. Še, paimk išlaidoms. Pasilinksmink kaip reikiant, tik jeigu pasigersi, žiūrėk, kad mama nepamatytų.

Frenkas spoksojo į traškantį melsvą penkių svarų banknotą savo rankoje, trokšdamas suplėšyti jį į skutelius ir tėkšti Pedžiui į veidą, bet vėl nugalėjo įprotis; jis perlenkė pinigą, įsikišo į laikrodžio kišenėlę ir padėkojo tėvui. Ir pasistengė kuo greičiau išsprukti iš baro.

Pedis su išeiginiu mėlynu kostiumu — liemenė užsagstyta, auksinis laikrodis prisegtas auksine grandinėle su breloku, padarytu iš aukso grynuolio, rasto Lorenso kasyklose, — pasitaisė celiulioidinę apykaklę ir apsidairė, ar nepamatys bare pažįstamo veido. Per tuos devynis mėnesius, kuriuos jau gyveno Drohedoje, jie nedažnai apsilankydavo Džilyje, bet kaip Merės Karson brolį ir neabejotiną paveldėtoją jį visur miestelyje sutikdavo labai palankiai ir visi pažinojo iš matymo. Vyrai ėmė jam šypsotis, keli balsai šūktelėjo kviesdami alaus, ir netrukus jis atsidūrė nedidelėj jaukioj kompanijoj; apie Frenką nebegalvojo.

Megės plaukai dabar buvo pinami, nes nė viena vienuolė (nepaisant Merės Karson mokamų pinigų) nesiėmė jų sukti, ir kasos gulė jai ant pečių kaip dvi storos kietos virvės, perrištos tamsiai mėlynais kaspinais. Apsirengusią kuklia tamsiai mėlyna Šventojo Kryžiaus auklėtinės uniforma, vienuolė palydėdavo ją per veją į kleboniją ir perduodavo į rankas kunigo Ralfo šeimininkei, kuri mergaitę tiesiog dievino.

— Ak, mažytės tokie gražūs plaukai, visai kaip kokios mūsų kalnietės, — paaiškino ji su škotišku akcentu kunigui, kai tas juokais priminė Enei, kad ji juk nemėgstanti mergaičių ir padejuojanti, kam klebonija taip arti prie mokyklos.

— Na ką jūs, Ene! Plaukai negyvas daiktas, negalima žmogaus mylėti vien dėl plaukų spalvos, — paerzino ją.

— Taigi kad ji tokia mergelė vargalė, pats žinot.

Jis visai nežinojo, bet daugiau neklausinėjo ir nieko nepasakė dėl to, kad ji taip surimavo. Kartais geriau nežinoti, ką Enė turi galvoje, ir neskatinti jos kalbų, atkreipiant į jas dėmesį: ji pati sakosi esanti lėmėja, ir jeigu jau ji gaili mergaitės, tai geriau neišgirsti, kad gaili ne dėl praeities, o dėl ateities.

Atvažiavo Frenkas, vis dar drebėdamas po susidūrimo bare su tėvu ir nežinantis, ką veikti.

— Eime, Mege, nuvesiu tave į parodą, — pakvietė jis tiesdamas ranką.

— O gal aš nuvesiu jus abu? — tarė kunigas, taip pat tiesdamas jai ranką.

Įsiterpusi tarp dviejų labiausiai mylimų žmonių, kuo tvirčiausiai įsikibusi jų rankų, Megė jautėsi kaip devintam danguj.

Džilenbouno parodos aikštė buvo ant Barvono kranto, greta hipodromo. Nors nuo potvynio jau buvo praėjęs pusmetis, žemė dar buvo ne visai išdžiūvusi ir ankstyvų nekantrių lankytojų kojos jau buvo sumynusios ją į košę. Už gardų su avimis, karvėmis, kiaulėmis ir ožkomis, puikiausiomis, rinktinėmis, pretenduojančiomis į prizus, stovėjo pavėnės su visokiais namų darbo daiktais ir valgymais. Jie žiūrėjo ir žiūrėjo į veislinius gyvulius, pyragus, vąšeliu nertus šalius, megztus vaikiškus drabužėlius, siuvinėtas staltieses, kates, šunis ir kanarėles.

O toliau, už viso šito, buvo lenktynių ratas, kur jauni jojikai ir jojikės prajodinėjo arklius pakirptomis uodegomis priešais teisėjus, kurie Megei, — ji net prajuko, — patys atrodė panašūs į arklius. Damos puikiomis saržos amazonėmis, su cilindrais, koketiškai apsuptais plonyčiu vualiu, sėdėjo ant aukštų žirgų šonu. Kaip įmanoma šitaip netvirtai sėdint ir su tokia skrybėle išsilaikyti ramiai ant arklio, jei jis pasileistų greičiau nei eidine, Megė niekaip negalėjo įsivaizduoti, kol pamatė vieną nuostabią damą šuoliuojant su žirgu per visokias sudėtingas kliūtis, — ir pabaigoje ji atrodė taip pat nepriekaištingai kaip iš pradžių. Paskui toji dama staigiai pentinais sulaikė arklį, ristele pajojo per šlapią aikštę ir sustojo tiesiai priešais Megę, Frenką ir kunigą Ralfą, užtverdama jiems kelią. Nuleido nuo balno koją su juodu lakuotu batu ir, sėdėdama visai ant balno kraštelio, įsakmiai ištiesė pirštinėtas rankas.

— Kunige! Būkite malonus, padėkite man nulipti!

Kunigas apkabino ją per liemenį, ji atsirėmė rankomis į pečius, ir jis lengvai nukėlė ją žemėn; kai tik batai pasiekė žemę, iškart ją paleido, paėmė už pavadžio jos arklį ir nuėjo, o ji ėjo greta, lengvai prisitaikiusi prie jo žingsnio.

— Ar laimėsit medžiotojų lenktynes, panele Karmaikl? — paklausė kunigas Ralfas, nerodydamas nė mažiausio susidomėjimo.