Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Frenkas iš paskos nuėjo prie medžio, laikomo pačiu gražiausiu šioje Australijos dalyje. Vilgos lapai tankūs, šviesiai žali, o vainikas beveik tobulai apvalus. Šakos taip arti žemės, kad jas lengvai pasiekia avys, dėl to visos vilgos iš apačios tartum apkarpytos lygutėliai kaip gyvatvorė. Jei pradėtų lyti, šitas medis juos apsaugos geriau negu bet kuris kitas, nes Australijos medžių lapija retesnė negu drėgnesnių kraštų medžių.

— Tu nelaimingas, Frenkai, tiesa? — paklausė kunigas Ralfas. Guldamasis jis atsiduso ir vėl ėmė darytis suktinę.

Frenkas, gulėdamas už kokio žingsnio, įtariai pasižiūrėjo į jį.

— Kas yra „laimingas”?

— Dabar laimingi tavo tėvas ir broliai. O tu, tavo mama ir sesutė — ne. Tau nepatinka Australijoje?

— Čia nepatinka. Aš noriu į Sidnėjų. Gal ten ko nors pasiekčiau.

— Į Sidnėjų, a? Juk tai blogio lopšys, — nusišypsojo kunigas Ralfas.

— Na ir kas! Čia aš supančiotas kaip ir Naujojoj Zelandijoj, negaliu nuo jo išsivaduoti.

— Nuo jo?

Bet Frenkas prasitarė netyčia ir daugiau apie tai nenorėjo kalbėti. Jis gulėjo žvelgdamas viršun, į lapus.

— Kiek tau metų, Frenkai?

— Dvidešimt dveji.

— O, mat kaip! Ar gyvenai kada atskirai nuo šeimos?

— Ne.

— O į šokius ar eidavai, mergaitę turėjai?

— Ne.

Frenkas nenorėjo pridurti „kunige Ralfai”.

— Jis gal nebelaikys tavęs ilgai.

— Laikys iki numirsiu.

Kunigas Ralfas nusižiovavo, patogiau įsitaisė.

— Labanakt, — pasakė jis.

Rytą debesys kabojo dar žemiau, bet visą dieną išsilaikė neliję, ir jie išvarė avis ir iš antros ganyklos. Per visą Drohedos žemę iš šiaurės rytų į pietvakarius ėjo nedidelių kalvų virtinė; į tas ganyklas ir varė dabar iš visur avis, nes čia jos galės rasti aukštumėlių, jei jų upelis ir Barvonas patvins.

Lyti pradėjo beveik sutemus, kai Frenkas su kunigu greita risčia skubinosi prie brastos kiek žemėliau Klierių namų.

— Arklių dabar nėr ko gailėti! — sušuko kunigas Ralfas. — Varyk kiek įkerta, antraip paskęsi purve!

Per kelias sekundes jie buvo šlaputėliai, šlapia buvo ir sukepusi žemė. Vanduo nespėjo susigerti, ir aplinkui telkšojo purvo jūra, kurioje arkliai slydinėjo ir klimpo iki pakinklių. Per žolę jie dar galėjo pajoti greitai, bet arčiau prie upelio, kur žemė buvo ištrypta, turėjo nusėsti nuo arklių. Be raitelių arkliams pasidarė lengviau, bet Frenkas visai negalėjo paeiti. Buvo slidžiau kaip čiuožykloje. Visom keturiom jie nurepečkojo iki aukšto kranto ir akimirksniu nučiuožė žemyn. Akmenų brasta, virš kurios paprastai sruvendavo apie pėdą vandens, buvo apsemta keturių pėdų putojančios srovės; Frenkas išgirdo kunigą juokiantis. Arkliai, visaip raginami ir mušami permirkusiomis skrybėlėmis, vargais negalais užsikabarojo į krantą, o Frenkas ir kunigas Ralfas niekaip negalėjo. Kiek kartų mėgino, tiek kartų nuslydo atgal. Kunigas jau sugalvojo, kad reikia lipti į gluosnį, bet tuo metu atėjo Pedis, sunerimęs, kad arkliai grįžo vieni, ir su virve juos užtraukė.

Pedis pakvietė kunigą Ralfą pasilikti, bet tas nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Manęs laukia didžiajame name.

Merė Karson išgirdo kunigą Ralfą ateinant anksčiau nei kuris iš namiškių, nes jis ėjo aplinkui, manydamas pro priekines duris greičiau pateksiąs į savo kambarį.

— Šitoks juk neisit vidun, — pasakė ji stovėdama verandoje.

— Tai būkit gera, atneškit rankšluosčių ir mano kelionės krepšį.

Nė kiek nesivaržydama ji žiūrėjo, kaip jis nusitraukia marškinius, batus ir kelnes ir šluostosi purvą.

— Nesu mačius už jus gražesnio vyro, Ralfai de Brikasarai, — pasakė ji. — Ir kodėl tiek daug gražių kunigų? Airiška kilmė? Juk airiai gražūs žmonės. O gal gražūs vyriškiai kunigyste apsisaugo nuo pasekmių, kurias jiems užtrauktųjų išvaizda? Kertu lažybų, kad visos Džilio merginos per jus džiūsta.

— Jau seniai išmokau nekreipti dėmesio į įsimylinčias merginas, — nusijuokė jis. — Daugelis jų kimba prie bet kurio kunigo, jei tik tas ne vyresnis kaip penkiasdešimties metų, o į tuos, kurie neturi trisdešimt penkerių, taikosi visos. Bet tik protestantės atvirai mėgina mane suvilioti.

— Iš jūsų aiškaus atsakymo nesulauksi. — Ji uždėjo ranką jam ant krūtinės. — Jūs sibaritas, Ralfai, deginatės saulėje. Ar visas toks įdegęs?

Šypsodamasis jis pasilenkė, nusijuokė jai į plaukus ir atsisegė apatines kelnes; kai jos nusmuko, nuspyrė koja ir stovėjo tarsi Praksitelio statula, o ji ėjo aplinkui ir iš lėto apžiūrinėjo.

Po pastarųjų dviejų dienų ganyklose jis buvo puikiai nusiteikęs, dabar jo nuotaika dar pagerėjo staiga suvokus, kad ji gal lengviau sužeidžiama, nei buvo įsivaizdavęs; bet gerai pažino jų, todėl visai be baimės paklausė:

— Norit, kad pamylėčiau jus, Mere?

Ji pažvelgė į suglebusią varpą ir prunkštelėjo.

— Man nė į galvą neateitų jus taip varginti! O jums reikia moterų, Ralfai?

Jis niekinamai atmetė galvą.

— Ne!

— Vyrų?

— Tai dar blogiau nei moterys. Ne, nereikia.

— Tai ką, pats?

— Nė į tą pusę.

— Įdomu. — Stumtelėjusi duris ji įžengė į svetainę. — Ralfas, kardinolas de Brikasaras! — nusišaipė. Bet, nebepasiekiama jo skvarbaus žvilgsnio, susmuko savo krėsle sugniaužusi kumščius, keikdama lemties prieštaringumą.

Kunigas Ralfas nuogas išėjo iš verandos ir sustojo ant nupjautos vejos pakėlęs virš galvos rankas, užsimerkęs; šiltas lietus bėgo per pliką jo odą kutendamas ir glostydamas, ir tas pojūtis buvo nuostabus. Visai sutemo. Bet jis tebebuvo suglebęs.

Upelis išsiliejo iš krantų, vanduo kilo vis aukščiau, pasiekė polius, ant kurių stovėjo Pedžio namas, ir per pievas plūdo tolyn didžiosios sodybos link.

— Rytoj ims sekti, — nuramino Merė Karson, kai susirūpinęs Pedis atėjo jai pasakyti.

Ir, kaip visuomet, jos buvo teisybė: kitą savaitę vanduo vis slūgo ir pagaliau sugrįžo į pirmykštę vagą. Išlindo saulė, karštis šoktelėjo iki šimto penkiolikos pavėsyje, žolė sakytum norėdama pasiekti dangų staiga išaugo sulig pusiauju, švari, o jau žvilgėjo, net žilpino akis. Blizgėjo nuplauti medžių lapai, sugrįžo būriai papūgų, nežinia kur lindėjusių per lietų, tarp šakų vėl švysčiojo jų vaivorykštinės plunksnos, ir tarškėjo jos dar garsiau nei pirma.

Kunigas Ralfas grįžo ganyti savo apleistų parapijiečių visai ramiai nusiteikęs, nes žinojo pylos negausiąs — po baltutėliais marškiniais jam prie širdies gulėjo tūkstančio svarų čekis. Vyskupas netvers džiaugsmu.

Avys vėl buvo parvarytos į ankstesnes ganyklas, ir Klieriams teko priprasti prie siestos. Keldavosi jie penktą, visus darbus apeidavo sulig vidurdieniu, o paskui iki penktos popiet būdavo sutežę, apsipylę prakaitu, nervingi. Taip buvo ir moterims namie, ir vyrams ganyklose. Jei kokios ruošos nespėdavo užbaigti iki vidurdienio, atidėdavo pavakariui, vakarienę valgydavo saulei nusileidus prie stalo, išnešto į verandą. Išsinešė laukan ir visas lovas, nes ir naktį karštis neatlėgdavo. Atrodė, kad gyvsidabrio stulpelis nenusileidžia žemiau šimto jau ištisas savaites nei dieną, nei naktį. Jautienos jau ir skonį užmiršo, valgydavo tik mažėlesnes avis, kurios nespėdavo sugesti. O taip norėjosi permainos, tiek buvo įkyrėjęs tas amžinas ratas — avienos muštiniai, troškinta aviena, apkepas su aviena, aviena su prieskoniais, kepta avies kulšis, virta sūdyta aviena, avienos troškinys moliniame puode su daržovėmis.

Bet vasario pradžioje Megės ir Stiuarto gyvenimas staiga pasikeitė. Juos išleido į Džilenbouno vienuolyną, nes arčiau mokyklos nebuvo. Kai paaugs Helas, pasakė Pedis, tegul mokysis neakivaizdinėje Sidnėjaus dominikonų mokykloje; o kadangi Megė ir Stiuartas pripratę prie mokytojų, tai Merė Karson kilniaširdiškai apsiėmė užmokėti už mokslą ir maistą Šventojo Kryžiaus vienuolyne. Be to, Fiona buvo labai užsiėmusi Helu ir nebūtų galėjusi prižiūrėti, kaip jie mokosi. Be žodžių buvo iš pat pradžių nuspręsta, kad Džeko ir Hiujo mokslai jau baigti; Drohedai reikėjo žemės darbininkų, o jie to tik ir norėjo.