Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Į vakarus nuo Džilio buvo tik du stambūs ūkiai: arčiau Droheda ir toliau Bugela; už Bugelos plytėjo vietovės, kur paštas patekdavo tik dukart per metus. Keliauninko vežimas duodavosi zigzagais dideliu puslankiu po pietvakarius, vakarus ir šiaurės vakarus, sugrįždavo į Džilį, o paskui leisdavosi į rytus, į nebe tokią ilgą kelionę, nes už šešiasdešimties mylių jau buvo Buru miestas ir jo paštas. Kartais Viljamsas atveždavo kokį žmogų, pasisodinęs greta ant oda aptrauktos pasostės, be jokio uždangalo virš galvos, — svečią ar turintį viltį rasti čia darbo; kartais ir išveždavo ką nors — svečius ar nepatenkintą turėta vieta avininką arba kambarinę, ūkio darbininką, o labai retai ir guvernantę. Žemvaldžiai sau važinėti turėjo automobilius, o tuos, kurie pas juos dirbo, transportu, kaip ir paštu bei prekėmis, aprūpindavo Viljamsas Keliauninkas.

Kai atkeliavo Fionos užsakyti medžiagos rietimai, ji sėdo prie gautos siuvamosios mašinos ir pradėjo siūti: laisvas lengvos medvilnės sukneles sau ir Megei, plonas kelnes ir kombinezonus vyrams, marškinėlius Helui, langų užuolaidas. Ką ir sakyti, kai nebereikėjo vilktis kelių sluoksnių apatinių ir prigulusių viršutinių drabužių, pasidarė gerokai vėsiau.

Megės gyvenimas buvo vienišas, nes tik Stiuartas iš berniukų pasilikdavo namie. Džekas ir Hiujis išjodavo su tėvu — mokėsi avininkystės. Stiuartas nebuvo toks geras draugas kaip anksčiau Džekas ar Hiujis. Jis gyveno savame pasaulyje, buvo ramus berniukas, ir jam būdavo maloniau sėdėti valandų valandas stebint skruzdėlyną, negu laipioti po medžius, o Megė nepaprastai mėgo laipioti po medžius. Australijos eukaliptai jai atrodė nuostabūs, kiekvienas vis kitoks, į vieną įsikarti lengviau, į kitą sunkiau. Tiktai laiko karstytis po medžius ir skruzdėms stebėti buvo ne per daugiausia. Ir Megė, ir Stiuartas daug dirbo. Jie kapojo ir nešė vidun malkas, kasė duobes atliekoms, ravėjo ir laistė daržą ir prižiūrėjo paukščius bei kiaules. Išmoko užmušti gyvates, vorus, nors taip ir nesiliovė jų bijoję.

Keletą metų lietaus beveik užteko; upelis sroveno vos vos, bet cisternos buvo netuščios. Ir žolė buvo dar nebloga, tik, matyt, toli gražu ne tokia vešli kaip geraisiais laikais.

— Tikriausiai bus dar blogiau, — niūriai pasakė Merė Karson.

Tačiau pirma tikros sausros Klieriai patyrė potvynį. Sausio vidury tą kraštą pasiekė šiaurės vakarų musonų pietinis sparnas. Tie stiprūs vėjai ypač klastingi ir pučia kaip susimanę. Kartais jų atneštos vasaros liūtys užkliudo tik šiaurinį žemyno pakraštį, o kartais jie nuklysta toliausiai, net iki Sidnėjaus, ir vargšams jo gyventojams atneša šlapią vasarą. Tą sausį dangų apniaukė juodi audros debesys, vėjas suplėšė juos į primirkusius skutus, ir ėmė lyti — ne mandagiai merkti, o be perstojo pliaupte pliaupti.

Droheda buvo apie tai įspėta; atvažiavo Viljamsas Keliauninkas su aukštai prikrautu vežimu ir dvylika atsarginių arklių, nes skubinosi visus aplėkti, kol lietūs neužkirto kelio.

— Ateina musonai, — pasakė jis sukdamasis cigaretę ir botagu parodė į prekes, kurių buvo daugiau negu kitais kartais. — Kuperis, Barku ir Dajamantina pakilę, o užliejami slėniai jau visi užtvinę. Kvinslandas apsemtas per dvi pėdas, ir tie bėdžiai ieško nors kokios pakilumėlės avims suvaryti.

Staiga prasidėjo tramdoma panika; Pedis su sūnumis ėmė suktis kaip patrakę, varė avis iš žemutinių ganyklų kuo toliau nuo savo upelio ir Barvono. Atvažiavo kunigas Ralfas, pasibalnojo savo arklį ir su Frenku bei geriausiais šunimis nušuoliavo link dviejų ganyklų palei Barvoną, o Pedis ir dar du avininkai, pasiėmę po berniuką, leidosi kiekvienas kitur.

Kunigas Ralfas buvo puikiausias avininkas. Jis jojo ant grynakraujės bėros kumelės, kurią buvo padovanojusi Merė Karson, su tamsiai geltonomis, nepriekaištingai pasiūtomis jojimo kelnėmis, auliniais gelsvai rudais išblizgintais batais ir baltutėliais, be dėmelės marškiniais atraitotomis rankovėmis ir prasegtu kaklu, todėl buvo matyti tvirtos raumeningos rankos ir lygi įdegusi krūtinė. Greta jo Frenkas su senomis, plačiomis kaip maišas pilkos saržos kelnėmis, po keliais sujuostomis diržiukais, ir pilkais apatiniais flanelės marškiniais jautėsi tartum vargšas giminaitis. O juk toks aš ir esu, kreivai šyptelėjęs pagalvojo jis, jodamas per buksmedžių ir pušų giraitę už upelio paskui grakštųjį raitelį ant dailios kumelaitės. Pats jis jojo ant keršo arklio, užsispyrusio, nirtaus gyvulio, kuris baisiai nekentė kitų arklių. Įsijušinę šunys šokinėjo ir lojo, urzgė vienas ant kito, kandžiojosi, kol kunigas Ralfas juos pagaliau išskyrė, negailestingai užtvojęs botagu. Atrodė, nėra pasaulyje darbo, kurio šis žmogus nemokėtų; jis žinojo net kaip kada sušvilpti šunims, o botagu šmaukšėjo kur kas geriau už Frenkų, kuris dar tik mokėsi šito nepaprasto australiško meno.

Didžiulis nuožmus kvinslandiškas šuo, gaujos vedlys, lipte prilipo prie kunigo, nuolankiai sekė paskui jį, parodydamas, kad Frenkas ne šeimininkas. Frenkui buvo beveik vis tiek; jis vienintelis iš Pedžio sūnų nepamėgo gyvenimo Drohedoje. Anksčiau jis nieko taip netroško, kaip ištrūkti iš Naujosios Zelandijos, bet tik ne į tokią vietą kaip čia. Jis nekentė amžino ganyklų saugojimo, kietos žemės, ant kurios dažniausiai tekdavo miegoti, piktų šunų, kurių nepaglostysi ir kurie būdavo nušaunami, jei blogai tarnaudavo.

Bet šitaip joti niaukiantis dangui — jau šioks toks nuotykis; net girgždantys, vėjo lenkiami medžiai tartum šoko apimti neįprasto džiaugsmo. Kunigas Ralfas darbavosi kaip apsėstas, siundė šunis ant būreliais iškrikusių, nieko nenumanančių avių, vaikė tuos kvailus gauruotus padarus, stryksinčius iš baimės, kol pagaliau šmėžuojantys po žolę šunys suginė į krūvą ir ėmė varyti iš ganyklos. Tik su šunimis ir buvo galima saujelei žmonių tvarkytis tokiame dideliame ūkyje kaip Droheda; išmokyti ganyti avis ar galvijus, šunys buvo nuostabiai protingi ir beveik viską darė patys.

Iki nakties kunigas Ralfas su šunimis, padedamas Frenko, kuris kiek įmanydamas stengėsi neatsilikti, išvarė iš vienos ganyklos visas avis — normaliomis aplinkybėmis tai būtų užtrukę kelias dienas. Jis nubalnojo kumelę po medžiais prie antrosios ganyklos vartų, optimistiškai kalbėdamas, kad ir iš čia bus galima išvaryti avis dar prieš prasidedant lietui. Šunys tysojo ant žolės iškorę liežuvius, didysis kvinslandiškasis siaubūnas vergiškai gulėjo prie kunigo Ralfo kojų. Frenkas išėmė iš balnamaišio bjaurių kengūrienos mėsgalių ir numetė šunims, o tie godžiai puolė prie jų, urgzdami ir kandžiodami vienas kitą.

— Šlykštynės, — pasakė jis. — Jie visai ne kaip šunys, tiesiog šakalai kažkokie.

— Man atrodo, kad Dievas kaip tik ir norėjo, kad šunys tokie būtų, — maloniai atsakė kunigas Ralfas. — Budrūs, protingi, agresyvūs ir beveik neprijaukinti. Tokie man patinka labiau už išlepintus kambarinius. — Jis nusišypsojo. — Ir katės. Ar pastebėjai jas prie tvartų? Laukinės ir piktos kaip panteros, žmogaus artyn neprisileis. Bet medžioja puikiai, ir nereikia joms šeimininko, kad šertų.

Iš balnamaišio jis ištraukė gabalą šaltos avienos, duonos ir sviesto, atsipjovė avienos, o kas liko, padavė Frenkui. Padėjęs duoną ir sviestą ant rąstigalio tarp savęs ir Frenko, su akivaizdžiu pasigardžiavimu suleido baltus dantis į mėsą. Troškulį jie numalšino iš brezentu aptrauktos gertuvės, paskui užsidegė suktines.

Netoliese augo vieniša vilga; kunigas Ralfas parodė į ją suktine.

— Čia kaip tik galėsim permiegoti, — pasakė jis, atsirišo antklodę ir pasiėmė balną.