Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš šitaip užsidirbau pinigų! — labai tykiai ištarė jis, rodydamas į pleistrą. — Dvidešimt svarų per kelias minutes, tetulė Merė per mėnesį tiek neduoda mums abiem kartu sudėjus! Šiandien pas Džimį Šarmeną aš nokautavau tris gerus boksininkus ir atlaikiau visą susitikimą su lengvo svorio čempionu. Ir užsidirbau dvidešimt svarų. Gal, tavo supratimu, ir nedera to daryti, bet šiandien aš pelniau visų ten susirinkusių pagarbą!

— Įveikei kelis nusivariusius persenėlius kaimo mugėj ir šitaip putiesi? Dar paūgėk, Frenkai! Ūgio tu, žinoma, jau neprisidursi, bet gali pasistengti nors dėl motinos pasidaryti protingesnis!

O Frenko veido blyškumas! Kaip saulės nubalinto kaulo. Tas įžeidimas jam pats baisiausias, koks tik gali būti, ir įžeidė jį tėvas, o tuo pačiu atsilyginti negalima. Stengdamasis susitvardyti, Frenkas kvėpavo iš krūtinės gilumos, rankas spaudė prie šonų.

— Ne persenėliai, tėte. Tu taip pat puikiai žinai, kas yra Džimis Šarmenas. O Džimis Šarmenas pats man sakė, kad aš galiu tapti puikiu boksininku. Jis nori mane priimti ir treniruoti. Ir žada mokėti! Didesnis aš gal ir neužaugsiu, bet jėgos man užteks sumalti bet ką — ir tave, senas pasmirdęs eržile!

Pedis suprato, kodėl buvo šitaip pavadintas; jis išblyško kaip ir sūnus.

— Kaip tu drįsti!

— O kas gi tu, jei ne eržilas? Šlykštus, bjauresnis už rujojantį tekį! Ar negali duot jai ramybės, ko lendi prie jos?

— Ne, ne, ne! — sukliko Megė. Kunigo Ralfo pirštai tartum plėšraus paukščio nagai įsikirto jai į pečius, skaudžiai prispaudė prie savęs. Veideliu plūdo ašaros, ji pašėlusiai, bet bergždžiai stengėsi ištrūkti. — Nereikia, tėte, ne! Ak, Frenkai, būk geras! Nereikia taip, nereikia! — šaižiai šaukė ji.

Bet girdėjo ją tik kunigas Ralfas. Frenkas ir Pedis stovėjo vienas priešais kitą, pagaliau buvo išsakyta ir baimė, ir neapykanta. Užtvenkta abiejų meilė Fionai prasiveržė, ir iškilo aikštėn nuožmi konkurencija.

— Aš jos vyras. Ir per Dievo malonę mes esam palaiminti turėti vaikų, — pasakė Pedis kiek ramiau, stengdamasis susitvardyti.

— Tu ne geresnis už šlykštų šunį, kuris lipa ant kiekvienos kalės!

— O tu ne geresnis už tą šlykštų šunį, kuris tave padarė, nežinau, kas jis toks buvo! Ačiū Dievui, aš čia niekuo dėtas! — sušuko Pedis ir staiga nutilo. — O Viešpatie brangus! — Įniršis dingo tartum prašvilpęs vėjas, Pedis susmuko ir susitraukė, griebėsi rankomis už burnos, tartum būtų norėjęs išrauti liežuvį, kuris ištarė tai, ko negalima ištarti. — Aš nenorėjau to pasakyti! Aš nenorėjau to pasakyti! Aš nenorėjau to pasakyti!

Vos anie žodžiai buvo ištarti, kunigas Ralfas paleido Megę ir sugriebė Frenką. Užsuko jam dešinę ranką už nugaros, o kairiąja suėmė Frenką už kaklo. Jis buvo stiprus, jo glėbys geležinis; Frenkas pamėgino ištrūkti, paskui staiga liovėsi priešinęsis ir nusileisdamas palingavo galvą. Megė verkė parkritusi ant kelių ir bejėgiškai, maldaujamai žvelgė tai į tėvą, tai į brolį. Ji nesuprato, kas atsitiko, bet žinojo, kad vieno iš jų neteks.

— Norėjai tai pasakyti, — kimiai ištarė Frenkas. — Aš turbūt visada tai žinojau! Turbūt visada žinojau. — Jis pamėgino pasukti galvą į kunigą Ralfą. — Paleiskit mane, kunige. Aš neliesiu jo, Dieve man padėk neliesti jo.

— Dieve tau padėk? Dieve pasmerk jūsų sielas amžinoms kančioms, jūsų abiejų! Jeigu jūs pražudėt mergaitę, aš jus užmušiu! — suriaumojo kunigas, tiktai jis dabar ir niršo. — Ar suprantat, kodėl turėjau ją čia palikti ir leisti viską išklausyti? Jei būčiau išvedęs, būtumėt per tą laiką vienas kitą užmušę! Ir verčiau būtumėt nusigalabiję, avigalviai jūs pasigailėtini, be savęs, nieko daugiau nematot!

— Gerai, aš išeinu, — pasakė Frenkas keistu, bejausmiu balsu. — Einu pas Džimį Šarmeną ir namo nebegrįšiu.

— Turėsi grįžti! — sukuždėjo Pedis. — Ką aš pasakysiu tavo motinai? Tu jai brangesnis už mus visus kartu paėmus. Šito ji man nedovanos!

— Pasakysi, kad nuėjau pas Džimį Šarmeną, nes noriu ko nors pasiekti. Ir tai tiesa.

— Tai, ką aš sakiau... netiesa, Frenkai.

Juodos Frenko akys niekinamai plykstelėjo— juodos, ne tokios kaip kitų toje šeimoje; kunigas tuo nusistebėjo, kai tik susipažino su jais — kaip pilkų akių Fiona ir mėlynakis Pedis gali turėti sūnų juodomis akimis? Kunigas Ralfas žinojo Mendelio dėsnius ir suprato, kad net Fionos pilkumas čia nieko negalėjo būti lėmęs.

Frenkas pasiėmė švarką ir skrybėlę.

— O, tai tiesa! Tikriausiai visą laiką tai žinojau. Kaip dabar matau mamą skambinant spinetu kambaryje, kokio tu kaip gyvas negalėjai turėti! Ir jaučiau, kad tavęs nebuvo visą laiką, kad tu atsiradai paskui mane. Ji buvo mano pirmiau, negu atiteko tau. — Jis be garso nusijuokė. — Tik pamanyk, visus tuos metus aš kaltinau tave, kam ją nutempei žemyn, o juk aš pats tai padariau. Viskas per mane!

— Niekas dėl to nekaltas, Frenkai, niekas! — sušuko kunigas, mėgindamas jį sulaikyti. — Nežinomi Viešpaties keliai, suprask tai!

Frenkas nusipurtė jo ranką ir žengė prie durų, lengvai, nuo pirštų, bet grėsmingai kaip žvėris. Apsigimęs boksininkas, šmėstelėjo galvoje kunigui Ralfui, apsigimusiam kardinolui.

— Nežinomi Viešpaties keliai! — pašaipiai pakartojo Frenkas nuo durų. — Kai vaidinate dvasininką, jūs pasidarot tikra papūga, kunige de Brikasarai! Žinot, ką pasakysiu — Dieve padėk jums, nes jūs vienintelis iš čia esančių neturit supratimo, kas toks esat!

Pedis papilkėjusiu veidu sėdėjo įsmeigęs baimės kupinas akis į Megę, o ji susigūžusi klūpojo prie židinio ir verkė pasisiūbuodama. Atsikėlęs norėjo prie jos prieiti, bet kunigas Ralfas šiurkščiai jį nustūmė.

— Duokit jai ramybę. Jau ir taip prisidirbot užtektinai! Ten bufete yra viskio, išgerkit. Ir neišeikit. Aš paguldysiu mergaitę miegoti ir grįšiu pas jus, pasikalbėsim. Ar girdit?

— Aš pabūsiu čia, kunige Ralfai. Guldykit ją.

Viršuje gražučiame žalsvame miegamajame kunigas atsegiojo mergytei suknelę ir marškinėlius, pasodinęs ant lovos krašto nutraukė žemėn batelius ir kojines. Naktiniai marškinukai Enės buvo padėti ant pagalvės; užvilko juos per galvą, ir tik tada, kaip dera, numovė kelnaites. Ir kalbėjo jai visokius niekus — kad sagos nenori atsisagstyti, bateliai tokie užsispyrę, nesileidžia atrišami, ir kaspinukai nesutinka, kad juos išpintų iš kasų. Sunku pasakyti, ar Megė ką nors girdėjo: rūškanos jos akys žvelgė jam per petį, pilnos neišsakytų vaiko tragedijų, ne pagal metus vargų ir skausmo.

— Dabar atsigulk, brangiausias mano vaikeli, ir pamėgink užmigti. Aš netrukus vėl pas tave ateisiu, tu tik nesirūpink, girdi? Mes tada apie viską ir pasikalbėsim.

— Kaip ji? — paklausė Pedis, kai kunigas Ralfas grįžo į svetainę.

Kunigas pasiėmė butelį viskio iš bufeto ir įsipylė pusę stiklinės.

— Teisybę sakant, nežinau. Dievas mato, Pedi, norėčiau žinoti, katra rykštė airiui skaudesnė — polinkis gerti ar smarkus būdas. Kas patraukė jus už liežuvio pasakyti tokį dalyką? Ne, nesistenkit atsakyti! Tai būdas. Ir, be abejo, pasakėte tiesą. Žinojau, kad jis ne jūsų, kai tik pamačiau.

— Jūs turbūt pastebit kone viską, ar ne?

— Daug ką. Betgi ir nereikia kažin kokio pastabumo, kad pamatyčiau, kas iš mano parapijiečių turi rūpesčių ar kenčia. O kai pamatau, mano pareiga padėti kuo galiu.

— Džilyje jūs labai mylimas, dvasiškas tėve.

— Neabejoju, kad dėl to turiu būti dėkingas savo išvaizdai, — su kartėliu pasakė kunigas, nors ir stengėsi ištarti tuos žodžius nerūpestingai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x