Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

O retkarčiais pasitaikydavo ir negeras žmogus; nusižiūrėdavo namus, kur vien moterys, be vyrų, ir ateidavo — ne prievartauti, o apiplėšti. Dėl to Fiona virtuvės kampe, mažiesiems vaikams nepasiekiamoje vietoje, turėjo užtaisytą medžioklinį šautuvą ir laikydavosi prie jo arčiau už savo svečią, kol įgudusia akim permatydavo, kas jis per vienas. Kai Stiuartui oficialiai buvo priskirta žiūrėti namus, Fija mielai jam tą šautuvą perleido.

Ne visi svečiai buvo klajūnai, nors tokių buvo dauguma; bet, pavyzdžiui, dar atvažiuodavo savo senu „Fordu” žmogus iš Votkinso parduotuvės. Jis atveždavo visko, pradedant arklių tepalu ir baigiant kvepiančiu muilu, visai nepanašiu į tą kietą kaip akmuo muilą, kurį Fiona virdavo skalbyklos katile iš riebalų ir kaustinės sodos; turėdavo jis ir levandų vandens, ir odekolono, pudrų ir kremų saulės džiovinamiems veidams. Buvo ten tokių daiktų, kurių niekas nė nemanė pirkti iš ko nors kito, tik iš Votkinso pardavėjo, sakysim, balzamo, daug geresnio už visus vaistinės ar gydytojo išrašytus tepalus, kuris užgydydavo bet ką — ir perdrėkstą aviganio šuns kailį, ir žmogaus opą. Bet kurioje virtuvėje, kur tik jis užeidavo, jį stote apstodavo moterys, nekantriai laukdamos, kada bus atidarytas didelis lagaminas su prekėmis.

Užsukdavo ir kiti prekiautojai, ne taip reguliariai lankantys tą pasaulio pakraštį kaip Votkinso pardavėjas, bet ir jie buvo vienodai mielai sutinkami, nes atgabendavo visokiausių daiktų: ir fabrikinių cigarečių, ir įmantrių pypkių, ir audeklo rietimų, o kartais net velniškai gundančių baltinukų ir išpuoštų kaspinais korsetų. Jos buvo taip ištroškusios šito viso, tos užkampio moterys, tiktai kartą ar du per metus galinčios nuvažiuoti į artimiausią miestuką, toli nuo spindinčių Sidnėjaus parduotuvių, toli nuo madų ir moteriškų daikčiukų.

Visas gyvenimas čia, atrodė, — tik musės ir dulkės. Jau seniai nelijo, nė nepakrapino, kad bent kiek nusėstų dulkės ir nurimtų musės; kuo mažiau lietaus, tuo daugiau musių ir dulkių.

Nuo visų lubų karojo ilgos, tingiai besisukiojančios lipnaus popieriaus spiralės, net juodos nuo prilipusių per dieną musių. Jokio maisto nė akimirką nebuvo galima palikti neapdengto, nes jis iš karto pavirsdavo arba musių puotos stalu, arba jų kapinėmis, musių nutupėti buvo visi baldai, sienos, kalendorius, reklamuojantis didžiąją Džilenbouno parduotuvę.

O jau dulkės, dulkės! Nebuvo kur nuo jų dingti, nuo smulkių rudų dulkelių, kurios skverbėsi ir pro sandariausiai uždengtus dangčius, blankino ką tik išplautų plaukų žvilgesį, gurgždėjo ant odos, kaupėsi drabužių ir užuolaidų klostėse, sėdo ant poliruotų stalų, tik spėdavai jas nubraukti, ir vėl būdavo viską nugulusios. Ant grindų jų storai prisinešdavo su batais, karštas sausas vėjas pripūsdavo pro atvirus langus ir duris; Fiona gavo suvynioti savo persiškuosius kilimus, ir svetainėje Stiuartas prikalė linoleumą, kurį užsisakė nė nematę Džilio parduotuvėje.

Virtuvės grindys, daugiausia minamos iš lauko, buvo tiko lentų ir baltos tartum senas kaulas nuo begalinio šveitimo metaliniu šepečiu su šarminiu muilu. Fija arba Megė pabarstydavo jas pjuvenomis, Stiuarto rūpestingai surinktomis prie malkinės, pašlakstydavo brangiais vandens lašeliais ir iššluodavo drėgną, aitriai kvepiančią mutę už durų, žemyn verandos laipteliais ir į daržą, kad ten pamažu supūtų ir virstų juodžemiu.

Bet dulkių antplūdžio niekaip nebuvo galima sulaikyti, o netrukus išdžiūvo ir upelis, iš jo liko tiktai balučių eilė, ir nebebuvo iš kur pumpuoti vandens į virtuvę ir vonią. Stiuartas nuvažiavo automobiliu prie artezinio gręžinio, parvežė pilną cisterną, supylė į tuščią lietaus vandens baką, ir moterims teko priprasti prie kitokio bjaurumo vandens, dar labiau netinkamo indams plauti, skalbti ir praustis negu drumstas upelio vanduo. Jis buvo kietas, dvokė siera, ir indus reikėdavo rūpestingai iššluostyti, o juo išplauti plaukai pasidarydavo blausūs ir šiurkštūs kaip šiaudai. Lietaus vandens likučius jos dabar taupė tiktai atsigerti ir valgiui virti.

Kunigas Ralfas su meile žiūrėjo į Megę. Ji šukavo šepečiu rudą garbanotą Petsio galvutę. Džimsas, dar kiek netvirtai stovintis ant kojų, klusniai laukė savo eilės, abiejų skaisčiai mėlynos akutės susižavėjusios žvelgė į seserį. Tartum ji butų maža mamytė. Moterims, matyt, tai įgimta, galvojo kunigas Ralfas, tas ypatingas potraukis į vaikus, antraip jos metų mergaitei toks užsiėmimas būtų veikiau pareiga, o ne malonumas, ji kuo greičiau skubėtų prie kito, labiau viliojančio darbo. O ji tyčia stengiasi šukuoti kuo ilgiau, suka Petsio plaukelius ant pirštų, kad nebūtų bet kaip susigarbanoję, o gultų bangomis. Kurį laiką kunigas gėrėjosi ja, paskui taukštelėjo botkočiu per savo dulkiną bato aulą ir niūriai pažvelgė nuo verandos ten link, kur, užstotas blyškiųjų eukaliptų ir visterijų, daugybės ūkinių trobesių ir pipirmedžių ir visu tuo atsitvėręs nuo vyresniojo avininko namų — ūkio šerdies, stovėjo didysis namas. Kokias pinkles rezga toji senė vorienė, tupėdama savo didžiulio voratinklio vidury?

— Dvasiškas tėve, jūs visai nežiūrit! — apkaltino jį Megė.

— Atsiprašau, Mege. Aš užsigalvojau.

Jis atsigręžė, ji buvo sušukavusi jau ir Džimsą, ir visi trys dabar stovėjo ir kažko laukdami žiūrėjo į jį; jis pasilenkė, čiupo dvynukus, vieną kaire ranka, kitą dešine, ir pasikišo po pažastimis.

— Tai eisim pas tetulę Merę, ką?

Megė ėjo iš paskos su jo botagu, vesdama bėrąją kumelę; kunigas Ralfas lyg niekur nieko nešė vaikus, ir atrodė, kad jam net nesunku, nors nuo upelio iki didžiojo namo buvo beveik mylia. Virėjos namelyje jis perleido dvynius nudžiugusiai poniai Smit ir nuėjo su Mege takeliu prie namo.

Merė Karson sėdėjo savo giliajame krėsle. Tuo laiku iš jo beveik ir nepasikeldavo, nebebuvo reikalo, nes Pedis jau puikiai viską tvarkė. Kai įėjo kunigas Ralfas, laikydamas Megę už rankos, ji įsmeigė į mergaitę tokį tulžingą žvilgsnį, kad toji nuleido akis; kunigas Ralfas pajuto, kaip pagreitėjo jos pulsas, ir užjausdamas suspaudė jai riešą. Mergaitė nevikriai tūptelėjo priešais tetą, pasisveikindama sumurmėjo kažką nesuprantama.

— Eik, vaike, į virtuvę, išgersi arbatos su ponia Smit, — trumpai drūtai paliepė Merė Karson.

— Ir kodėl jos taip nemylit? — paklausė kunigas Ralfas, atsisėdęs į krėslą, kurį jau laikė savu.

— Todėl, kad jūs mylit, — atsakė ji.

— Na ką čia dabar! — Šį kartą jis pasijuto nepatogiai. — Ji tiesiog niekam nereikalinga, Mere, kaip benamis šunelis.

— Ne dėl to su ja prasidedat ir puikiai tai žinot.

Gražios mėlynos akys įsmigo į ją su pašaipa; kunigas Ralfas pasijuto laisviau.

— Tai gal manot, kad aš tvirkinu nepilnametę? Juk, šiaip ar taip, esu kunigas!

— Visų pirma jūs vyriškis, Ralfai de Brikasarai! Būdamas kunigas tik saugiau jaučiatės, ir tiek.

Apstulbintas jis nusijuokė. Šiandien kažkodėl nesisekė atmušinėti jos smūgius, tartum būtų aptikusi plyšelį jo šarvuose ir įlindusi pro jį su savo voriškais nuodais. O jis, matyt, irgi keičiasi, sensta, susitaiko su Džilenbouno patamsiais. Liepsna gęsta; o gal jo širdis dabar liepsnoja dėl ko kito?

— Aš ne vyriškis, — atsakė jis. — Aš kunigas... Galbūt kaltas karštis ir musės, ir dulkės... Bet aš ne vyriškis, Mere. Aš kunigas.

— Ak, Ralfai, kaip jūs pasikeitėt! — nusišaipė ji. — Argi šitaip kalba kardinolas de Brikasaras?

— Tai neįmanoma, — ištarė jis, akyse šmėstelėjo liūdesys. — Turbūt jau ir nebenoriu.