Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Praėjo kiek laiko, ir namiškiai nustojo kalbėti apie Helą, tik šiaip kada prabėgomis užsimindavo. Megė kentėjo viena, niekam nesiguosdama — jos sielvartas, kaip ir visų vaikų, buvo perdėtai didelis, beviltiškas ir nepaaiškinamas, tačiau kaip tik dėl jos jaunumo kasdienybė vis maldė skausmą ir mažino jo svarbą. Berniukai ne per daug liūdėjo, išskyrus Bobą, kuris buvo vyriausias ir mylėjo savo mažąjį broliuką. Pedis labai jo gailėjosi, bet niekas nežinojo, ką jaučia Fiona. Atrodė, kad ji tolsta ir tolsta nuo vyro ir vaikų, netenka bet kokių jausmų. Todėl Pedis buvo dėkingas Stiuartui, kuris rūpinosi motina su tokiu rimtu švelnumu. Pedis vienas matė Fionos veidą, kai sugrįžo tada iš Džilio be Frenko. Ramiose pilkose akyse nebuvo matyti nė kibirkštėlės susijaudinimo, nei rūstumo, nei kaltinimo, neapykantos ar skausmo. Tartum jau seniai būtų to smūgio laukusi, kaip pasmerktas šuo kad laukia kulkos — žino savo likimą, bet neturi galios jo išvengti.

— Aš žinojau, kad jis negrįš, — pasakė ji.

— Gal dar grįžtų, Fija, jeigu tuoj pat jam parašytum.

Ji papurtė galvą ir kaip paprastai nieko nepaaiškino. Tegu Frenkas susikurs naują gyvenimą toli nuo Drohedos ir nuo jos. Ji gerai pažinojo sūnų ir buvo įsitikinusi, kad užtektų vieno jos žodžio ir jis grįžtų, — vadinasi, to žodžio nevalia jai ištarti. Jei dienos ilgos ir apkartintos nesėkmės, reikia kęsti jas tylomis. Pedį ji pasirinko ne pati, bet kur rasi geresnį žmogų. Fiona buvo iš tų žmonių, kurių jausmai tokie stiprūs, kad tampa nepakeliami, nebeduoda gyventi, o pamoką ji buvo gavusi skaudžią. Beveik dvidešimt penkerius metus ji gniaužė savyje bet kokį jausmą, įsitikinusi, kad atkaklumas vis dėlto nugalės.

Gyvenimas plaukė tolygiu amžinu žemės kaitos ratu; kitą vasarą atėjo lietūs, nors ir ne musoniniai, bet jie pripildė upelį ir cisternas, pagirdė ištroškusias žolių šaknis, nuplovė pasalūnes dulkes. Kone verkdami iš džiaugsmo žmonės dirbo savo darbus pagal tai, koks buvo metų laikas, tvirtai žinodami, kad avys galės išsimaitinti ganykloje. Žolės kaip tik užteko, pasisekė išsilaikyti iki naujos, priduriant šakelių nuo sultingesniu medžių. Bet ne visuose Džilio ūkiuose taip buvo. Gyvulių skaičius ūkyje visiškai priklausė nuo žmogaus, tą ūkį tvarkančio. Pagal Drohedos ganyklų didumą avių buvo ne per daugiausia, todėl ir žolės užteko gerokai ilgiau.

Eriavimasis ir pirmosios po jo dienos buvo avininkams pačios karščiausios. Kiekvieną ėriuką reikia pagauti, uždėti žiedą ant uodegos, paženklinti ausį, o avinuką, auginamą ne veislei, ir iškastruoti. Šlykštus, pasibjaurėtinas darbas, drabužiai kiaurai permerkti krauju, nes per tam skirtą laiką yra tik vienas būdas susidoroti su tūkstančių tūkstančiais avinukų. Kiaušelius suspaudi tarp pirštų, nukandi ir išspjauni žemėn. O uodegos — visų ėriukų — apspaustos geležiniu žiedu, nebegauna kraujo, sutinsta, paskui nudžiūsta ir nukrinta pačios.

Tų avių vilna ploniausia pasaulyje, ir auginamos jos negirdėtais kitose šalyse mastais, o darbo jėgos nedaug. Viskas skirta tam, kad būtų kuo tobuliau pagaminama tobula vilna. Yra toks darbas — apkarpymas. Vilnos ant avies užpakalio sulimpa nuo mėšlo į kaltūną, pajuoduoja, ten knibždėte knibžda musių. Reikia tą vietą nuolatos trumpai apkarpyti. Darbas panašus į kirpimą, tiktai kur kas nemalonesnis, nes dirbti reikia dvoke, musių spiečiuose, na bet ir mokama už jį daugiau. Dar būna dezinfekavimas: tūkstančių tūkstančius bliaunančių, šokinėjančių avių reikia pervaryti per labirintą lovių ir kiekvieną įkišti į lovį su karboliu — šitaip avys atsikrato erkių ir visokių kitokių parazitų. Ir dar joms reikia įduoti vaistų — įgrūdi didelį švirkštą į gerklę ir suvarai vaistų nuo vidaus parazitų.

Štai šitaip ir duodiesi su tom avim be galo; tik baigei vieną darbą, jau ateina laikas kitam. Jas reikėdavo apžiūrėti, rūšiuoti, varyti iš vienos ganyklos į kitą, kergti arba nekergti, kirpti ir apkirpinėti, dezinfekuoti, švirkšti vaistus, skersti ir siųsti laivais parduoti. Be avių, Drohedoje dar buvo laikoma apie tūkstantis geriausios veislės galvijų, bet avis auginti buvo pelningiau, todėl gerais metais kiekvieniems dviem akrams žemės tekdavo viena avis, taigi iš viso būdavo apie šimtą dvidešimt penkis tūkstančius. Avys buvo merinosai, todėl mėsai jų neparduodavo; kai nusenusios nebetikdavo vilnai, jas išgabendavo laivais į lupyklas ir paversdavo odomis ir lanolinu, lajum ir klijais.

Pamažu Klieriams įgavo prasmę Australijos literatūros klasika. Jiems, atskirtiems nuo viso pasaulio, skaityti pasidarė svarbiau negu bet kada anksčiau; vienintelis saitas su pasauliu ir buvo spausdinto žodžio stebuklas. Bet arti, kaip anksčiau Vehaine, nebuvo bibliotekos, kur galėdavai kas savaitę nuvažiuoti pašto ir laikraščių, ir naujos krūvelės knygų. Šitą spragą pripildė kunigas Ralfas, nusiaubęs Džilenbouno biblioteką, vienuolyno ir savo paties lentynas; jis net apstulbo, kai nespėjęs nė apsižiūrėti įsteigė — per Viljamsą Keliauninką ir jo pašto sunkvežimį — tikrą biblioteką ant ratų. Dabar Keliauninko sunkvežimis būdavo nuolat prikrautas knygų — nuplyšusių, nučiupinėtų tomelių, keliaujančių tarp Drohedos ir Bugelos, Diben Dibeno ir Breik į Pvlo, Kanamatos ir Ič Juizdžo ir maitinančių dėkingus protus, geidžiančius paspirties, trokštančius pabėgti nuo kasdienybės. Labiausiai patikusios visada būdavo grąžinamos nenoriai, bet kunigas Ralfas ir vienuolės rūpestingai pasižymėdavo, kur kokios knygos ilgiausiai išbūna, ir tada per Džilio spaudos agentūrą kunigas Ralfas užsakydavo naujų egzempliorių Merės Karson sąskaita ir maloniai išprašydavo ją, kad laikytų tai dovana Šventojo Kryžiaus knygos mylėtojų draugijai.

Tais laikais retai kurioje knygoje pasitaikydavo net tyras bučinys, vaizduotės neerzino erotiniai aprašymai, taigi riba tarp knygų suaugusiems ir paaugliams nebuvo taip griežtai nubrėžta, ir Pedžiui nė kiek nebuvo gėda, kad mėgo tuos pačius kūrinius, kurie nepaprastai patiko ir jo vaikams: „Mažis ir kengūra”, Džimo, Noros ir Volio nuotykiai iš „Bilabongo” serijos, nemirtingas ponios Enis Gun romanas „Mes iš tolimos dykynes”. Virtuvėje vakarais jie iš eilės garsiai skaitydavo Bandžo Patersono ir K. Dž. Denio eiles, jaudindamiesi dėl lenktynių „Vyruke nuo Sniegynų upės”, juokdamiesi su „Jausmingu vaikinu” ir jo Dorina ar paslapčiom braukdami ašaras, išlietas dėl Džono O’Haros „Kvatoklės Merės”.

Parašiau aš Klensiui laišką, kur gyvena jis, neaišku, Išsiunčiau į tuos kraštus, kur mačiau jį prieš metus. Leklane avis jis kirpo, ten avikirpiu jis dirbo, Adresą ant voko užrašiau aš tokį: „Klensiui į Slėnį”. Laiko nemažai praėjo, kol atsakymas atėjo. O laiške tam parašyta lyg vinim dervoj mirkyta Nepažįstamu raštu žodžių keletas tokių: „Klensis išginė į Kvinslandą avis, mes nežinome, kur jis”. Man dažnai iškyla prieš akis Klensis, genantis avis, Jisai joja palei Kuperį, girdo bandą upėje. Tų bandų — pulkų pulkai, tų bandų — pilni laukai. Klensis linksmas joja, daineles dainuoja. Pilnos pakelės draugų, vėjai žaidžia virš bangų Ar krūmokšniuos tyliai groja, bandos jūromis banguoja, Aukso smiltys saulėj švyti, lygumos — kiek užmatyti. Naktį danguje žvaigždelės mirksi, plazda, rodo kelią.

„Klensis iš Slėnio” buvo visų mėgstamiausios eilės, Bandžas — mėgstamiausias poetas. Menkos, aišku, eilės, bet juk jos ir nebuvo skirtos rafinuotiems žinovams, o rašomos paprastiems žmonėms apie paprastus žmones, ir daugiau tų laikų australų mokėjo atmintinai jas, o ne tradicinius Tenisono ir Vordsvorto eilėraščius, privalomus mokykloje, nes ir šie ne dievažin kokie, o dar įkvėpti Anglijos. Geltoni narcizai, didžiuliai jų laukai nieko nereiškė Klieriams, gyvenantiems krašte, kur tos gėlės dėl klimato neauga.