Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ką gi, jis sužinos, kas jai yra, nors ir per jėgą. Merė Karson tomis dienomis reiškė į jį didžiausias pretenzijas, pavydėjo kiekvienos minutės, jo praleidžiamos Klierių namuose; tiktai begalinė kantrybė ir subtilus apsukrumas padėjo kunigui Ralfui nuslėpti, kaip jis maištauja prieš tokį savinimąsi. Tačiau netgi nederantis jo luomui atsidavimas Megei ne visada įveikdavo diplomato suktumą ir neužslopindavo širdį glostančio pasitenkinimo matant, kaip jo žavesys veikia Merę Karson, tokią valdingą ir kaprizingą moterį. Ilgai snaudusi jo širdis nesitvėrė troškimu ką nors globoti, ką nors vieną vienintelį, bet kartu jis jautė turįs ir kitą norą — šaltą, žvėrišką, žiaurų: nugalėti, apkvailinti tą valdingą pasipūtėlę. O, kaip jis to troško! Senoji vorienė nieku gyvu jo nenugalės!

Pagaliau kunigui Ralfui pavyko atsikratyti Merės Karson, ir jis užklupo Megę kapinaitėse blyškaus, nė kiek nekaringo angelo keršytojo šešėlyje. Megė žvelgė aukštyn į jo ramų ir sentimentalų veidą, o jos pačios veide atsispindėjo baimė; koks ryškus kontrastas — jausmo ir nejautrumo, — pagalvojo jis. Bet ką gi jis pats čia veikia, ko sekioja paskui ją kaip sena perekšlė, kai iš tikrųjų čia ne jo reikalas, o motina ar tėvas turi išsiaiškinti, kas atsitiko. Bet kad jie nieko nepastebi, ji nerūpi jiems taip, kaip rūpi jam. Be to, jis kunigas ir privalo suteikti paguodą vienišoms ir puolusioms į neviltį sieloms. Jis tiesiog negalėjo žiūrėti, kokia ji nelaiminga, bet jam buvo ir baisu, kad dėl visokių nutikimų vis labiau prisiriša prie jos. Su ja jį siejo tiek įvykių ir prisiminimų, kad jį net ėmė baimė. Meilė Megei ir būdinga kunigui paskata bet ką ir bet kada palaikyti dvasiškai grūmėsi su neįveikiamu siaubu: ar neatsitiks taip, kad kitas žmogus nebegalės be tavęs gyventi ir tu nebegalėsi gyventi be kito žmogaus?

Išgirdusi ateinant jį per žolę, Megė atsisuko susidėjusi rankas ant kelių, akis nuleidusi į žemę. Jis atsisėdo greta, apsikabino kelius, sutanos klostės dailiai apglėbė grakštų kūną. Aplinkui sukti neverta, nusprendė jis; ji ir taip stengsis išsisukinėti.

— Kas nutiko, Mege?

— Nieko, dvasiškas tėve.

— Netikiu.

— Neklauskite, dvasiškas tėve, būkit geras! Aš negaliu pasakyti!

— Ak, Mege! Silpnas tavo tikėjimas! Man gali sakyti viską, absoliučiai viską. Dėl to aš čia ir esu, dėl to aš esu kunigas. Aš mūsų Viešpaties vietininkas šioje žemėje, išklausau Jo vardu ir Jo vardu atleidžiu. Ir, mažute mano Mege, nėra nieko šiam pasauly, ko Viešpats ir aš nedrįstume atleisti. Privalai pasakyti, kas atsitiko, mieloji mano, nes jei kas gali tau padėti, tai tik aš. Kol gyvas visada stengsiuosi tau padėti, saugoti tave. Jei nori, būsiu kaip angelas sargas, daug geresnis nei tas marmuro luitas tau virš galvos? — Jis atsikvėpė ir palinko į priekį. — Mege, jei myli mane, pasakyk, kas tau yra!

Ji gniaužė rankas.

— Dvasiškas tėve, aš mirštu! Man vėžys!

Pirmiausia užėjo pašėlęs noras juoktis, siautulingo atoslūgio banga; paskui jis pažvelgė į plonytę pamėlusią odą, sunykusias rankas, ir užplūdo troškimas verkti, raudoti, išrėkti dangui, koks jis neteisingas. Ne, Megė negali prasimanyti be niekur nieko, turi būti rimta priežastis.

— Iš kurgi žinai, vaikeli?

Negreit ji įstengė pasakyti ir, kai prabilo, jis turėjo palenkti galvą prie pat jos lūpų, nesąmoningai, tartum klausydamas išpažinties, ranka užsidengęs veidą nuo jos akių ir atkišęs gražią ausį, kurią teršdavo nešvarūs prisipažinimai.

— Prasidėjo prieš pusmetį, dvasiškas tėve. Baisiai skauda pilvą, bet ne dėl to, kad nevirškintų, ir — ak, dvasiškas tėve! — bėga kraujas!

Kunigas Ralfas staigiai atmetė galvą — klausykloje šito dar nebuvo pasitaikę; jis žiūrėjo į gėdingai nuleistą galvutę, apimtas tokių prieštaringų jausmų, kad negalėjo surikiuoti minčių. Kvailas džiugus palengvėjimas; toks pyktis ant Fionos, jog būtų galėjęs ją užmušti; pagarbus susižavėjimas, kad tokia mergytė taip puikiai laikosi; ir baisus pribloškiantis sumišimas.

Kaip ir Megė, jis buvo tų laikų žmogus. Kiekviename mieste, kur jis gyveno, nuo Dublino iki Džilenbouno, mergšės tyčia ateidavo prie klausyklos ir šnibždėdavo jam savo pramanus kaip tikrus dalykus, nes domėjosi juo tik kaip vyriškiu ir nenorėjo pripažinti, kad nepajėgia jo sužadinti. Murmėjo apie ištvirkėlius, prievartaujančius kaip tik įmanoma, apie neleistinus žaidimus su kitomis merginomis, apie geismą ir svetimavimą, o viena ar dvi, pasižyminčios itin lakia vaizduote, smulkiai nupasakojo, kaip santykiavo su kunigu. O jis išklausydavo absoliučiai ramus, tik kiek šlykštėdamasis, nes buvo perėjęs griežtus seminarijos mokslus, ir jo būdo žmogui tokias pamokas įsiminti buvo nesunku. Tik nė viena mergšė niekad niekad neprasitarė apie slaptąjį kūno gyvenimą, žeminantį moterį ir darantį ją kitos rūšies būtybe.

Kad ir kaip stengėsi, kunigas Ralfas de Brikasaras nesugebėjo sulaikyti deginančios bangos, plūstelėjusios po oda; jis sėdėjo nusisukęs, prisidengęs veidą ranka, pirmąkart gyvenime nuraudęs ir dėl to nežmoniškai susigėdęs.

Bet Megei šitaip nepagelbėsi. Kai nusprendė, kad išraudimas praėjo, jis atsistojo, pakėlė Megę ir pasodino ant plokščio marmurinio pjedestalo, kad jų akys būtų lygiai.

— Mege, pasižiūrėk į mane. Nagi, pasižiūrėk!

Ji pakėlė baikščias akis ir pamatė, kad jis šypsosi; jos širdį bematant pripildė neapsakomas džiugesys. Jis taip nesišypsotų, jei ji turėtų greitai mirti; labai gerai žinojo, kad yra jam brangi, nes jis to neslėpė.

— Mege, tu nemiršti, ir nėra tau jokio vėžio. Ne man derėtų tau paaiškinti, kas čia yra, bet verčiau paaiškinsiu. Mama turėjo tau seniai pasakyti, paruošti tave iš anksto, ir niekaip nesuprantu, kodėl ji to nepadarė.

Jis pakėlė akis į paslaptingą marmurinio angelo veidą ir savotiškai, prislopintai susijuokė.

— Viešpatie Jėzau! Kokius tu man užduodi darbus! — Paskui atsisuko į laukiančią paaiškinimo Megę. — Po metų kitų, kai būsi suaugesnė ir žinosi daugiau apie gyvenimą, šitą dieną prisiminti gal bus nesmagu, netgi gėda. Bet nereikia šios dienos taip prisiminti, Mege. Čia visiškai nėra ko jaustis nesmagiai ar gėdytis. Šiuo atveju, kaip ir visuomet, aš esu tik įrankis Dievo valioje. Tai vienintelė mano paskirtis šioje žemėje; nepripažįstu jokios kitos. Tu buvai labai išsigandusi, tau reikėjo pagalbos, ir Viešpats Dievas pasiuntė tau tą pagalbą per mane. Prisimink tai, Mege, vien tik tai. Aš esu Viešpaties tarnas ir kalbu Jo vardu. Tau dabar darosi tai, kas ir visoms moterims, Mege. Kiekvieną mėnesį keletą dienų tu kraujuosi. Tai atsiranda dvyliktais tryliktais metais — kiek tau dabar, ar jau turi tiek?

— Man penkiolika, dvasiškas tėve.

— Penkiolika? Tau? — Jis nepatikliai palingavo galvą. — Na ką gi, jei taip sakai, turiu tikėti tavo žodžiu. Vadinasi, tau atsirado vėliau nei daugumai mergaičių. Bet dabar tai bus kiekvieną mėnesį bent iki penkiasdešimties metų; kai kurioms moterims tai kartojasi tiksliai kaip mėnulio fazės, kitoms tas dienas ne taip lengva numatyti. Kai kurioms visai neskauda, o kai kurios labai kankinasi. Niekas nežino, kodėl kiekvienai vis kitaip. Bet mėnesinis kraujavimas — tai ženklas, kad esi subrendusi. Ar žinai, ką tas žodis reiškia?

— Aišku, dvasiškas tėve! Aš juk skaitau knygas. Tai reiškia suaugusi.

— Na taip, maždaug taip. Kol kraujavimas neišnyks, tu galėsi turėti vaikų. Kraujavimas yra gyvybės perdavimo ciklo dalis. Sakoma, kad iki nupuolimo Ievai menstruacijų nebuvo. Tas dalykas taip vadinamas — menstruacijos. Bet kai Adomas su Ieva nupuolė, Dievas nubaudė moterį griežčiau negu vyrą, nes juodu iš tikrųjų nupuolė per ją. Ji sugundė vyrą. Ar prisimeni, kaip pasakyta Biblijoje? „Ir skausme gimdysi vaikus.” Tie žodžiai reiškia, kad visa, kas susiję su vaikų gimdymu, moteriai teikia skausmą. Tai didelis džiaugsmas, bet kartu ir didelis skausmas. Tokia tavo dalia, Mege, ir turi su ja susitaikyti.