Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

O Australijos liaudies poetus jie suprato kaip niekas kitas, nes Slėnis buvo kone jų kieme, avių bandos, genamos DGK — jų kasdienybė. DGK — Didysis gyvulių kelias vingiavo palei Barvoną, per niekam nepriklausančią žemę, valdžios paskirtą varyti gyvoms prekėms rytinėje žemyno dalyje. Senesniais laikais avių varovai ir jų išalkusios, visą žolę ištrypiančios ar nuėdančios bandos anaiptol nebuvo maloniai sutinkamos, o galvijų varovai tiesiog nekenčiami, nes dvidešimties— aštuoniasdešimties jaučių bandos koja už kojos vilkdavosi per geriausias ganyklas. Dabar, kai avių ir galvijų varovams keliai oficialiai nustatyti, visa tai virto kone legenda, ir santykiai tarp keliauninkų ir namisėdų buvo daug draugiškesni.

Dabar varovai būdavo mielai priimami, jei kada užsukdavo alaus išgerti, pasišnekėti ar užvalgyti ko nors namie virto kepto. Kartais su jais keliaudavo moterys, jos važiuodavo kokia sena apdaužyta bėda, traukiama išbrokuoto, kiaurai pratrinta oda kuino ir tarsi kutais apkabinėta barškančiais tarškančiais puodais, katiliukais ir gertuvėmis. Šitos buvo arba pačios linksmiausios, arba pačios niūriausios šito krašto moterys, važiuojančios iš Kainunos į Paru, iš Gundivindžio į Gandagajų, iš Ketrinos į Karį. Keistos moterys: jos nežinojo, kas tai yra stogas virš galvos, jų kietos nugaros nepažino čiužinio minkštumo. Joks vyras jų nepranokdavo — buvo atkaklios ir ištvermingos kaip žemė, kuri žydėjo po nenuilstančiomis jų kojomis. Jų vaikai tartum Dievo paukšteliai saulės kepinamuose medžiuose baikščiai gūždavosi už bėdos ratų arba sprukdavo pasislėpti už malkų rietuvės, o tėvai gerdami arbatą šnekučiuodavo su šeimininkais, sekė neįtikėtinas istorijas, keitėsi knygomis, žadėdavo perduoti nelabai suprantamą pavedimą Hupironui Kolinzui ar Brambiui Votersui ir pripasakodavo nebūtų dalykų apie anglą Gnarlungos avininką. Ir kažkodėl tikrai žinojai, kad šie niekur neįleidžiantys šaknų klajūnai yra iškasę kapą ir palaidoję vaiką, žmoną, vyrą ar draugą po pakelės medžiu, kurį amžinai prisimins ir atskirs nuo kitų medžių palei DGK — medžiai atrodo vienodi tik tiems, kurie nežino, kaip širdis gali įsidėmėti tą vienintelį ypatingą tarp didelės daugybės kitų.

Megė neturėjo jokio supratimo apie lyčių dalykus, nes aplinkybės klostėsi taip, tartum kas būtų susimokę užkirsti jai visus kelius į žinojimą. Tėvas šeimoje buvo griežtai atskyręs — vyrams savo, moterims savo; apie veislinius gyvulius ir jų kergimą prie Fionos ir Megės niekada nebuvo kalbama, taip pat vyrai niekada nesirodydavo joms ne visai apsirengę. Knygos, kurios būtų atskleidusios tas paslaptis, į Drohedą nepatekdavo, neturėjo ji nė savo amžiaus draugių, galinčių suteikti kokių žinių. Megė buvo tiesiog pririšta prie namų, o lyčių veiklos aplinkui juos nebuvo matyti. Didžiosios sodybos gyvuliai beveik visi buvo kastruoti. Merė Karson arklių neaugino, pirkdavo juos Bugeloje iš Martino Kingo; kai nereikia veislei eržilų, jie tiktai kliuvinys, todėl eržilo Drohedoje nelaikė nė vieno. Bulius, tiesa, buvo, — toks pašėlęs siaubingas žvėris, bet jis visada būdavo uždarytas aptvare, ir Megė jo taip bijojo, kad iš tolo lenkdavosi. Šunys būdavo pririšti prie būdų, o jų poravimąsi, kuris buvo tvarkomas moksliniais pagrindais, prižiūrėjo Pedžio ar Bobo ereliška akis, todėl ir šitoji nematydavo. Kiaulių stebėti nebuvo kada, bet Megė jų ir nemėgo, nors turėjo šerti. Po teisybei, Megei net nebuvo kada žiūrėti kur nors daugiau, išskyrus savo mažuosius broliukus. O iš nežinojimo kyla nežinojimas; nepažadintas kūnas ir protas pramiega ir tokius reiškinius, kuriuos šiek tiek žinantis savaime priskiria ten, kur reikia.

Prieš pat penkioliktąjį gimtadienį, pačiam kvaitinančios vasaros įkaršty, Megė pastebėjo, kad kelnaitės išsitepusios rudomis dėmėmis. Per porą dienų tai praėjo, bet po šešių savaičių vėl pasikartojo, ir tuomet gėda virto siaubu. Iš pradžių ji manė, kad čia nuo vidurių, ir tai labai žemino, bet antrą kartą atsiradusios dėmės buvo neabejotinai kraujas. Ji nežinojo, iš kur jis teka, ir pamanė, kad iš išeinamosios angos. Nestiprus kraujavimas po trijų dienų liovėsi ir nebuvo daugiau kaip du mėnesius; niekas nepastebėjo, kaip ji paslapčiom skalbėsi kelnaites, nes beveik visas skalbimas buvo jos rankose. Kitą kartą jai ir skaudėjo, ir tai buvo naujas, dar nepatirtas gyvenime nemalonumas. Ir kraujavo smarkiau, daug smarkiau. Ji slapčiom pasiėmė senus dvynukų vystyklus ir mėgino pasirišti po kelnaitėmis, kad kraujas nepersisunktų per drabužius.

Helą mirtis nusinešė staiga, tartum koks atūžęs ne šio pasaulio šuoras, o jos pačios gyvybė seko pamažėliais, ir tai baisu. Argi įmanoma būtų nueiti pas Fioną ar Pedį ir pasisakyti, kad ji miršta nuo kažkokios bjaurios ir gėdingos vidurių ligos? Tik Frenkui būtų galėjusi išsakyti savo kančias, bet Frenkas taip toli, kad nežinia net kur jo ieškoti. Ji buvo prisiklausiusi, kaip moterys vaišindamosi arbata pasakoja apie auglius ir vėžius, klaikų užsitęsusį draugės, motinos ar sesers merdėjimą, ir dabar buvo tikra, kad kažkoks auglys ėda jos vidurius ir tyliai slenka prie įbūgusios širdies. O, kaip ji nenorėjo mirti!

Megės supratimas apie mirtį buvo labai miglotas. Ji neįsivaizdavo, kaip jai ten bus, tame nesuvokiamame aname pasaulyje. Religija Megei buvo greičiau visokios taisyklės ir įsakymai, bet ne dvasios reikmė, todėl niekuo negalėjo padėti. Apimtoje panikos jos sąmonėje be jokio ryšio maišėsi žodžiai ir frazės, kažkada ištarti tėvų, jų pažįstamų, vienuolių, kunigų per pamokslą, kerštu grasinančių piktadarių žodžiai knygose. Niekaip ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad mirs; naktimis gulėjo visiškai sukaustyta keistos baimės, mėgindama įsivaizduoti, ar mirtis — tai niekada nesibaigianti nakties tamsa, ar liepsnojanti bedugnė, kurią ji turės peršokti, kad patektų į auksu užlietus laukus anapus, ar rutulys tartum milžiniško baliono vidus, kuriame kyla aukštyn chorų giesmės ir pro nesuskaitomus vitražus sklinda šviesa.

Megė pasidarė labai tyli, bet visai ne taip kaip ramus, svajingas, savyje užsisklendęs Stiuartas; ji sustingo, suakmenėjo tartum žvėrelis nuo paralyžiuojančio gyvatės žvilgsnio. Netikėtai užkalbinta net krūpteldavo, o kai jos šaukdamiesi mažieji pravirkdavo, ji imdavo šokinėti apie juos, grauždamasi, kad taip ilgai jų neišgirdo. Kai retkarčiais atlikdavo laisva valandėlė, bėgdavo į kapines pas Helą, vienintelį jai pažįstamą mirusįjį.

Tą pasikeitimą pastebėjo visi, bet suprato jį kaip Megės brendimą ir net nesusimąstė, ką tas brendimas Megei reiškia, — savo nelaimę ji slėpė pernelyg gerai. Praeities pamokas buvo įsikalusi puikiai, savitvardą turėjo nepaprastą, išdidumą neįveikiamą. Niekas neprivalo žinoti, kas jai darosi, iki pat galo reikia atrodyti lyg niekur nieko; pavyzdžiai čia pat po akių — motina, Frenkas, Stiuartas, o ji vieno su jais kraujo, vienos prigimties.

Bet kunigas Ralfas, kuris dažnai būdavo Drohedoje ir matė, kaip keičiasi Megė, kaip ji, vos pražydusi moterišku grožiu, staiga prarado visą gyvybingumą, labai susirūpino ir galiausiai net išsigando. Jo akivaizdoje nyko dvasia ir kūnas. Megė tartum norėjo kažkur pasprukti nepastebėta, ir buvo sunku žiūrėti, kaip ji virsta antra Fiona. Susmailėjusiame veidelyje beliko vien akys, žvelgiančios į kažkokį artėjantį siaubą, matinė blyški oda, niekad neįdeganti, be jokios strazdanėlės, darėsi kone permatoma. Jei taip bus ir toliau, galvojo jis, vieną dieną iš jos bepaliks tik tos akys — ji pranyks jose kaip gyvatė, ryjanti savo uodegą, ir nuskries per visatą kaip vos įžiūrimas ruoželis skaidrios pilkos šviesos, pastebimas tik pačiam regos lauko pakrašty, kur glūdi šešėliai ir kur per baltą sieną šliaužia juodi padarai.