Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Megė nežinojo, kad visai taip pat kunigas Ralfas būtų paguodęs bet kurią parapijietę ir jai padėjęs taip pat maloniai, tik gal mažiau imdamas į širdį jos rūpestį, likdamas nuošaly nuo jos nelaimės. Ir turbūt nieko čia keisto, kad šitokiu atveju paguoda ir pagalba būna dar tikresnė. Jis tartum pakyla aukščiau visų tų nereikšmingų dalykų, taigi jie turi susitvarkyti. Jis pats to nesuvokė. Nė vienas, atėjęs pas jį pagalbos, nejautė, kad į jį būtų žiūrima iš aukšto ar smerkiamos jo silpnybės. Yra daug kunigų, kuriems pasiguodęs žmogus pasijunta kaltas, nieko vertas, niekingas, bet kunigas Ralfas buvo ne toks. Jiems atrodydavo, kad šis kunigas irgi turi savų sielvartų, kad jį kamuoja vidinė kova; gal tie sielvartai jiems svetimi, gal kova nesuprantama, bet jie jį slegia. Pats jis nesuprato; ir niekas nebūtų jo įtikinęs, kad jis taip traukia prie savęs ne tiek išoriniu žavesiu, kiek tuo atsajumu, beveik dievišku, bet kartu ir labai žmogišku.

Su Mege jis kalbėjosi, kaip seniau kalbėdavosi su ja Frenkas — tartum lygus su lygia. Tačiau jis buvo vyresnis, protingesnis ir daug labiau už Frenkų išsilavinęs, todėl ir daug priimtinesnis kaip patikėtinis. Ir koks gražus jo balsas, skamba taip angliškai su vos pastebima airiška tartimi. Visos baimės ir sielvartai garuote išgaravo. Tačiau Megė buvo jauna ir smalsi, nekantravo sužinoti viską, ką tik galima sužinoti, ir jai nerūpėjo painūs filosofavimai kaip kad tiems, kurie nuolat save klausia ne „kas”, o „kodėl”. Jis jos draugas, jos širdies dievaitis, nauja saulė jos danguje.

— O kodėl jums nedera to man sakyti, dvasiškas tėve? Kodėl man turėjo paaiškinti mama?

— Tai grynai moteriškas dalykas, Mege. Girdint vyrams ir berniukams, menstruacijos, ar mėnesinės, niekad neminimos. Tik tarp savęs moterys apie tai pasikalba.

— O kodėl?

Kunigas Ralfas palingavo galvą ir nusijuokė.

— Teisybę sakant, iš tikro nežinau kodėl. Man net norėtųsi, kad taip nebūtų. Bet patikėk, kad taip jau yra. Niekada niekam apie tai nesisakyk, tik mamai, ir nepasakok jai, kad kalbėjaisi apie tai su manim.

— Gerai, dvasiškas tėve, nepasakosiu.

Prakeikimas, kaip sunku būti motina — neišleisti iš akių tiek visokių gyvenimiškų dalykų!

— Mege, dabar eik namo, pasakyk mamai, kad kraujuoji, ir paprašyk, tegu pamoko tave, kaip susitvarkyti.

— Ir mamai taip pat būna?

— Visoms sveikoms moterims taip būna. Tiktai kada laukiasi kūdikio, nutrūksta, kol jis gimsta. Iš to moterys ir sužino, kad turės vaiką.

— O kodėl nutrūksta, kai laukiasi?

— Nežinau, šito tikrai nežinau. Tu jau man atleisk, Mege.

— Kodėl kraujas teka iš vidurių, dvasiškas tėve?

Jis nuožmiai pasižiūrėjo į angelų, bet tas atsakė kuo giedriausiu žvilgsniu — moterų bėdos buvo jam nė motais. Kunigui Ralfui jau darėsi pikta. Tiesiog keista, kad Megė, visada tokia santūri, taip primygtinai klausinėtų! Tačiau suprasdamas, kad tapo jai šaltiniu žinių apie viską, ko nerasi knygose, ir gerai pažindamas jos būdą, jis niekuo neišsidavė esąs sutrikęs ar susierzinęs. Antraip ji užsidarys savyje ir niekada nieko nebeklausinės.

Todėl kantriai atsakė:

— Ne iš vidurių kraujuoja, Mege. Ten yra dar vienas paslėptas kelias, skirtas vaikams.

— A! Tai va pro kur jie išlenda, — pasakė ji. — O aš vis galvoju, kaip jie išlenda.

Kunigas Ralfas šyptelėjo ir nukėlė ją nuo pjedestalo.

— Tai dabar jau žinosi. O nuo ko vaikai atsiranda, ar žinai, Mege?

— Na aišku, — atsakė ji reikšmingai, nudžiugusi, kad nors ką žino. — Juos užaugina, dvasiškas tėve.

— O kodėl jie pradeda augti?

— Nuo noro turėti vaikutį.

— Kas tau sakė?

— Niekas. Aš pati supratau, — atsakė ji.

Kunigas Ralfas užsimerkė, tvirtindamas sau, kad niekas neturėtų pavadinti jo bailiu, jei toliau nebeaiškins. Jis gali Megės gailėtis, bet daugiau padėti jai nebegali. Ko gana, tai gana.

7

Merei Karson turėjo netrukus sueiti septyniasdešimt dveji, ir ji ketino surengti pokylį, kokio Drohedoje nebuvo jau penkiasdešimt metų. Jos gimtadienis būdavo lapkričio pradžioje, kai karštis dar pakenčiamas, — bent jau tiems, kurie gimę ir užaugę Džilyje.

— Įsidėmėkite, ponia Smit! — sušnibždėjo Minė. — Ar jums tai nieko nesako? Ji gimusi lapkričio trečią!

— Apie ką tu čia, Mine? — paklausė ekonomė.

Keltiškas Minės paslaptingumas gadino nervus ramiai tvirtai anglei.

— Na kaipgi, juk tai reiškia, kad ji gimusi po Skorpiono ženklu, ar ne? Ji — Skorpionas!

— Nieko nesuprantu, ką čia šneki, Mine!

— Ponia Smit, mieloji, tai pats blogiausias ženklas moteriai. O, tai šėtono išperos, šėtono išperos! — pasakė išpūtusi akis Ketė ir persižegnojo.

— Iš tikrųjų, Mine, jūs abi su Kete baigiat visai iškvaišti, — pareiškė ponia Smit; jai tai nepadarė nė menkiausio įspūdžio.

Bet namai jau buvo smarkiai sujudinti, ir sujudimas žadėjo būti dar didesnis. Senoji vorienė iš savo giliojo krėslo — paties voratinklio centro — siuntė ir siuntė įsakymus, ir jiems nebuvo galo; padarykit tą, padarykit aną, tą ir tą imkit iš atsargų, tą ir tą padėkit atsargai. Abi airės triūsė išsijuosusios, šveitė sidabrą ir plovė puikiausio porceliano indus, iš koplyčios darė vėl saloną, tvarkė gretimus valgomuosius kambarius.

Stiuartas ir keli darbininkai, padedami, o gal greičiau trukdomi mažųjų Klierių, šienapjove ir dalgiais nupjovė vejas, išravėjo gėlių lysves, šlapiomis pjuvenomis pabarstė ispaniškas verandų plyteles, kad šluojant neliktų dulkių net tarpeliuose, o salono grindis pabarstė sutrinta kreida, kad šokėjai nepaslystų. Iš paties Sidnėjaus, be austrių ir krevečių, krabų ir omarų, turėjo dar atvykti Klarenso O’Tulo orkestras; padėti tomis dienomis buvo nusamdytos kelios moterys iš Džilio. Buvo sukilusi visa apylinkė nuo Radna Hanišo iki Inišmerio, Bugelos ir Narengango.

Marmuriniuose koridoriuose aidint neįprastiems stumdomų baldų garsams ir žmonių šūksniams, Merė Karson iš giliojo krėslo persikraustė prie rašomojo stalo, išsitraukė pergamentinio popieriaus, padažė plunksnų į rašalinę ir ėmė rašyti. Rašė neabejodama, nestabteldama net pagalvoti, ar nereikia kur kablelio. Per paskutinius penkerius metus buvo iki tobulumo išdailinusi kiekvieną painią frazę, apgalvojusi aliai vieną žodį. Ilgai netruko; prireikė tik dviejų lakštų popieriaus, antrojo geras ketvirtadalis liko tuščias. Parašiusi paskutinį sakinį, valandėlę liko sėdėti kaip sėdėjusi. Jos stalas stovėjo prie vieno iš didžiųjų langų, ir tereikėdavo kiek pasukti galvą, kad pamatytum visą veją prieš namus. Kai lauke išgirdo juokiantis, ji ir pasuko galvą, pasižiūrėjo iš pradžių tingiai, paskui stingdama iš įniršio. Tebūnie jis prakeiktas su tom savo kvailystėm!

Kunigas Ralfas išmokė Megę jodinėti; nors užaugusi kaime, ji nebuvo nė karto apsižergusi arklio, ir kunigas atitaisė šį trūkumą. Net keista, bet merginos iš neturtingų kaimo šeimų dažniausiai nejodinėja. Taip gali leisti laiką tik turtingos kaimo ir miesto moterys. Tokios mergaitės kaip Megė mokėdavo vadelioti bėdą ir sunkesnį vežimą su keliais arkliais, net pavairuodavo traktorių, kartais automobilį, bet jodinėdavo retai kuri. Per brangiai kainuoja užsodinti dukterį ant žirgo.

Kunigas Ralfas atvežė iš Džilio neaukštus batus minkštais aulais ir saržos jojimo kelnes ir trinktelėjo viską ant Klierių virtuvės stalo. Pedis truputį nustebęs pakėlė akis nuo skaitomos po pietų knygos.

— Kas čia yra, dvasiškas tėve? — paklausė jis.