Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kai Fija ir Pedis išėjo iš savo kambario, vaikinai net aiktelėjo. Dar niekada nebuvo matę tėvų taip didingai gražių, tokių nepasiekiamų. Kad Pedžiui šešiasdešimt vieneri, tai buvo matyti, tačiau jis atrodė solidžiai tartum koks valstybės veikėjas; o keturiasdešimt aštuonerių metų Fija atrodė dešimčia metų pajaunėjusi, tokia graži, gyva, kerinčiai šypsanti. Džimsas su Fetsiu paleido dūdas — jie nenorėjo nė žiūrėti į tokius pasikeitusius tėtę ir mamą; su nerimu puolus jų raminti, visas orumas dulkėte išdulkėjo, tėtė ir mama vėl liko tokie kaip visada, ir netrukus dvyniai jau švietė iš susižavėjimo.

Bet ilgiausiai visi stebeilijo į Megę. Matyt, prisiminusi savo mergystę ir dar užpykusi, kad kitos pakviestos į šventę jaunos panelės užsisakė suknias iš Sidnėjaus, Džilio siuvėja į Megės suknelę sudėjo visą širdį. Suknelė buvo be rankovių, su paraukta gilia iškirpte; Fija nelabai tokios norėjo, bet Megė tiesiog maldaute maldavo, o siuvėja patikino, kad visos merginos bus apsirengusios panašiai — negi ji nori, kad jos dukrą išjuoktų, palaikytų atsilikusia provinciale? Ir Fija maloningai nusileido. Polaisvė krepžoržeto suknelė buvo perjuosta per klubus tos pačios medžiagos juosta. Ji buvo pastelinės pilkšvai rausvos spalvos — tokia spalva tais laikais buvo vadinama peleninių rožių. Abidvi, siuvėja ir Megė, išsiuvinėjo visą suknelę mažučiais rausvais rožių pumpurais. Megė trumpai nusikirpo plaukus — toji mada jau buvo atėjusi ir iki Džilio. Aišku, plaukai neklausydami mados per daug garbanojosi, bet trumpi tiko jai geriau nei ilgi.

Pedis jau buvo besižiojąs užrikti — juk čia nebe jo mažoji dukrelė Megė, bet tuoj pat užsičiaupė, netaręs nė žodžio; jau buvo pasimokęs, kai prieš keletą metų klebonijoje kilo skandalas su Frenku. Ne, nebus ji amžinai jo maža dukrelė, ji jau mergina ir pati drovisi stulbinančio pasikeitimo, kurį jai parodė veidrodis. Kam dar viską sunkinti vargšelei?

Švelniai šypsodamas jis ištiesė jai ranką.

— O, Mege, kokia tu graži! Eime, aš pats eisiu su tavim, o Bobas su Džeku pabus kavalieriais mamai.

Po mėnesio jai sukaks septyniolika, ir pirmąkart gyvenime Pedis pasijuto iš tikrųjų pasenęs. Bet ji pats didžiausias jo turtas; niekas neturi gadinti jai pirmojo pokylio.

Lėtai jie nuėjo į didįjį namą, gerokai anksčiau iki pasirodant pirmiesiems svečiams; papietavę su Mere Karson, padės jai priiminėti svečius. Su dulkinais batais juk nebūsi, tad nuėjus mylią per Drohedos dulkes reikia užsukti į virėjos namelį, nusivalyti batus, nusipurtyti dulkes nuo klešnių ir suknių apačios.

Kunigas Ralfas kaip paprastai buvo su sutana; joks vakarinis kostiumas nebūtų jam taip tikęs kaip šis griežto kirpimo kiek platėjantis rūbas su daugybe juodų, medžiaga aptrauktų sagučių nuo apačios iki pat apykaklės ir dvasininko luomui derama juosta su violetiniais pakraštėliais.

Merė Karson buvo visa balta — baltas atlasas, balti mezginiai, baltos stručio plunksnos. Fiona suglumusi spoksojo į ją, išmušta iš įprastinio abejingumo. Kaip baisiai tai netinka, kaip nedera — ir kurių galų ji išsipuošė tartum nuotaka, sakytum iškvaišusi senmergė, vaidinanti jaunąją? Paskutiniu metu ji labai sustorėjo, ir tai jos taip pat negražino.

Bet Pedis tartum nieko netinkama nematydamas su plačia šypsena priėjo prie sesers ir paėmė ją už rankų. Koks puikus žmogus, pagalvojo kunigas Ralfas, stebėdamas juos kiek išsiblaškęs, bet ir susidomėjęs.

— Na, Mere, kaip nuostabiai tu atrodai! Tarsi jauna mergaitė!

Iš tikrųjų ji buvo beveik tokia pat kaip karalienė Viktorija visiems žinomoje nuotraukoje, padarytoje neilgai trukus prieš mirtį. Valdingumą rodanti nosis, dvi gilios raukšlės abipus jos, atkakliai suspaustos kaprizingos lūpos; kiek išverstos akys šaltai, nemirksėdamos įsmigo į Megę. Kunigo Ralfo akys — kokios gražios! — nuo dukterėčios perėjo iki tetos ir vėl sugrįžo prie dukterėčios.

Merė Karson nusišypsojo broliui, paėmė jį už parankės.

— Gali vesti mane prie stalo, Padrikai. Kunigas de Brikasaras palydės Fioną, o vaikinai eis su Megana. — Ji pažvelgė per petį į Megę. — Šoksi, Megana?

— Ji dar per jauna, Mere, dar neturi septyniolikos, — paskubėjo atsakyti Pedis, prisiminęs dar ir tą, kaip tėvo, padarytą klaidą; nė vienas iš jų vaikų nebuvo mokomas šokti.

— Kaip gaila, — tarė Merė Karson.

Pokylis buvo prašmatnus, prabangus, nuostabus, žavus; bent jau tokiais žodžiais jis buvo vėliau minimas. Rojalas O’Mara su žmona, sūnumis ir vienturte dukra atkako du šimtus mylių iš Inišmario; jis buvo iš toliausiai, nors ne ką iš toliau kaip kiti svečiai. Džilio gyventojams nieko nereiškė nukeliauti du šimtus mylių į kriketo varžybas, o į pokylį juo labiau. Iš Ič Juizdžo atvyko Dankenas Gordonas; niekam dar nepasisekė iš jo ištraukti, kodėl savo ūkį, esantį taip toli nuo jūros, jis pavadino gelų kalbos žodžiu, reiškiančiu jūros vėplį. Atvyko Martinas Kingas su žmona, sūnum Entoniu ir marčia; jis buvo seniausias Džilio ūkininkas — Merė Karson, būdama moteris, negalėjo turėti to vardo. Evanas Pju atvyko iš Breik į Pvlo, visų vadinamo Breikipulu. Buvo čia ir Dominykas O’Rokas iš Diben Dibeno, ir Horis Houptonas iš Bil Bilo, ir dar apie tuzinas kitų.

Kone visi buvo katalikai, mažai kas turėjo anglosaksiškus vardus; beveik po lygiai buvo airių, škotų ir velsiečių. Ne, tėvynėje jiems nebuvo ko tikėtis savivaldos, o katalikams Škotijoje bei Velse nebuvo ko tikėtis ir simpatijų iš vietos protestantų. Bet šičia per tūkstančius kvadratinių mylių į visas puses nuo Džilenbouno jie ponai ir šeimininkai savo valdose, jiems nusispjauti ant anglų dvarininkų. Droheda, didžiausias iš čionykščių ūkių, turi daugiau žemių nei kai kurios Europos kunigaikštystės. Saugokitės, Monako ir Lichtenšteino kunigaikštukai! Merė Karson didesnė už jus. Ir štai jie suka valsus pagal glosnią Sidnėjaus orkestro melodiją, o paskui sustoję pakraščiais atlaidžiai žiūri, kaip jų vaikai šoka čarlstoną; valgo omarų paštetą ir šviežias atšaldytas austres, užgerdami penkiolika metų išlaikytu prancūzišku šampanu ir dvylika metų išlaikytu škotišku viskiu. Po teisybei, būtų mieliau pakirtę kepto ėriuko ar sūdytos jautienos ir pagėrę pigaus stipraus Bandabergo romo ar kartaus Graftono alaus iš statinės. Bet buvo malonu žinoti, kad panorėję gali gauti visa, kas geriausia šiame pasaulyje.

Taip, pasitaikydavo ir prastų metų, ir ne vieneri. Gerais metais pajamos už vilną buvo atidedamos, kad būtų galima perkęsti prastųjų negandas, nes niekas negali žinoti, ar bus lietaus. Bet štai jau kuris laikas viskas klojosi gerai, o Džilyje beveik nebuvo kur išleisti pinigų. O tiems, kurie atsidūrė Didžiajame Šiaurės Vakarų krašte, pasaulyje nebuvo už jį geresnio. Jie nesiilgėjo senosios tėvynės ir netraukė kaip maldininkai lankyti šventų vietų; Anglija tiktai žemino ir persekiojo dėl tikybos, o Australija katalikiškas kraštas, jie čia lygūs su kitais. Didysis Šiaurės Vakarų kraštas — jų tėvynė.

Be to, šįvakar už viską moka Merė Karson. Ir jai tai nieko nereiškia. Ji galinti nupirkti ir parduoti net Anglijos karalių. Jos pinigai įdėti į plieną, šviną, cinką, į varį, sidabrą ir auksą, į šimtus kitokių verslų, daugiausia į tokius, kurie daro pinigus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Droheda jau seniai nebėra pagrindinis pajamų šaltinis; dabar tai tik naudą teikiantis malonus užsiėmimas.

Nei per pietus, nei jiems pasibaigus kunigas Ralfas Megės net nepakalbino; visą vakarą stengėsi jos išvengti. Įsižeidusi ji sekiojo jį akimis. Kunigas jautė jos žvilgsnius ir trokšte troško prieiti ir paaiškinti, kad gali pakenkti geram jos vardui (taip pat ir savo), jeigu skirs jai daugiau dėmesio nei kitoms, sakysim, panelei Karmaikl, panelei Gordon ar panelei O’Mara. Kaip ir Megė, jis nešoko, ir taip pat kaip Megė traukė į save žvilgsnius; jie abu čia buvo neabejotinai patys gražiausi.