Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kai Fija ir Pedis išėjo iš savo kambario, vaikinai net aiktelėjo. Dar niekada nebuvo matę tėvų taip didingai gražių, tokių nepasiekiamų. Kad Pedžiui šešiasdešimt vieneri, tai buvo matyti, tačiau jis atrodė solidžiai tartum koks valstybės veikėjas; o keturiasdešimt aštuonerių metų Fija atrodė dešimčia metų pajaunėjusi, tokia graži, gyva, kerinčiai šypsanti. Džimsas su Fetsiu paleido dūdas — jie nenorėjo nė žiūrėti į tokius pasikeitusius tėtę ir mamą; su nerimu puolus jų raminti, visas orumas dulkėte išdulkėjo, tėtė ir mama vėl liko tokie kaip visada, ir netrukus dvyniai jau švietė iš susižavėjimo.

Bet ilgiausiai visi stebeilijo į Megę. Matyt, prisiminusi savo mergystę ir dar užpykusi, kad kitos pakviestos į šventę jaunos panelės užsisakė suknias iš Sidnėjaus, Džilio siuvėja į Megės suknelę sudėjo visą širdį. Suknelė buvo be rankovių, su paraukta gilia iškirpte; Fija nelabai tokios norėjo, bet Megė tiesiog maldaute maldavo, o siuvėja patikino, kad visos merginos bus apsirengusios panašiai — negi ji nori, kad jos dukrą išjuoktų, palaikytų atsilikusia provinciale? Ir Fija maloningai nusileido. Polaisvė krepžoržeto suknelė buvo perjuosta per klubus tos pačios medžiagos juosta. Ji buvo pastelinės pilkšvai rausvos spalvos — tokia spalva tais laikais buvo vadinama peleninių rožių. Abidvi, siuvėja ir Megė, išsiuvinėjo visą suknelę mažučiais rausvais rožių pumpurais. Megė trumpai nusikirpo plaukus — toji mada jau buvo atėjusi ir iki Džilio. Aišku, plaukai neklausydami mados per daug garbanojosi, bet trumpi tiko jai geriau nei ilgi.

Pedis jau buvo besižiojąs užrikti — juk čia nebe jo mažoji dukrelė Megė, bet tuoj pat užsičiaupė, netaręs nė žodžio; jau buvo pasimokęs, kai prieš keletą metų klebonijoje kilo skandalas su Frenku. Ne, nebus ji amžinai jo maža dukrelė, ji jau mergina ir pati drovisi stulbinančio pasikeitimo, kurį jai parodė veidrodis. Kam dar viską sunkinti vargšelei?

Švelniai šypsodamas jis ištiesė jai ranką.

— O, Mege, kokia tu graži! Eime, aš pats eisiu su tavim, o Bobas su Džeku pabus kavalieriais mamai.

Po mėnesio jai sukaks septyniolika, ir pirmąkart gyvenime Pedis pasijuto iš tikrųjų pasenęs. Bet ji pats didžiausias jo turtas; niekas neturi gadinti jai pirmojo pokylio.

Lėtai jie nuėjo į didįjį namą, gerokai anksčiau iki pasirodant pirmiesiems svečiams; papietavę su Mere Karson, padės jai priiminėti svečius. Su dulkinais batais juk nebūsi, tad nuėjus mylią per Drohedos dulkes reikia užsukti į virėjos namelį, nusivalyti batus, nusipurtyti dulkes nuo klešnių ir suknių apačios.

Kunigas Ralfas kaip paprastai buvo su sutana; joks vakarinis kostiumas nebūtų jam taip tikęs kaip šis griežto kirpimo kiek platėjantis rūbas su daugybe juodų, medžiaga aptrauktų sagučių nuo apačios iki pat apykaklės ir dvasininko luomui derama juosta su violetiniais pakraštėliais.

Merė Karson buvo visa balta — baltas atlasas, balti mezginiai, baltos stručio plunksnos. Fiona suglumusi spoksojo į ją, išmušta iš įprastinio abejingumo. Kaip baisiai tai netinka, kaip nedera — ir kurių galų ji išsipuošė tartum nuotaka, sakytum iškvaišusi senmergė, vaidinanti jaunąją? Paskutiniu metu ji labai sustorėjo, ir tai jos taip pat negražino.

Bet Pedis tartum nieko netinkama nematydamas su plačia šypsena priėjo prie sesers ir paėmė ją už rankų. Koks puikus žmogus, pagalvojo kunigas Ralfas, stebėdamas juos kiek išsiblaškęs, bet ir susidomėjęs.

— Na, Mere, kaip nuostabiai tu atrodai! Tarsi jauna mergaitė!

Iš tikrųjų ji buvo beveik tokia pat kaip karalienė Viktorija visiems žinomoje nuotraukoje, padarytoje neilgai trukus prieš mirtį. Valdingumą rodanti nosis, dvi gilios raukšlės abipus jos, atkakliai suspaustos kaprizingos lūpos; kiek išverstos akys šaltai, nemirksėdamos įsmigo į Megę. Kunigo Ralfo akys — kokios gražios! — nuo dukterėčios perėjo iki tetos ir vėl sugrįžo prie dukterėčios.

Merė Karson nusišypsojo broliui, paėmė jį už parankės.

— Gali vesti mane prie stalo, Padrikai. Kunigas de Brikasaras palydės Fioną, o vaikinai eis su Megana. — Ji pažvelgė per petį į Megę. — Šoksi, Megana?

— Ji dar per jauna, Mere, dar neturi septyniolikos, — paskubėjo atsakyti Pedis, prisiminęs dar ir tą, kaip tėvo, padarytą klaidą; nė vienas iš jų vaikų nebuvo mokomas šokti.

— Kaip gaila, — tarė Merė Karson.

Pokylis buvo prašmatnus, prabangus, nuostabus, žavus; bent jau tokiais žodžiais jis buvo vėliau minimas. Rojalas O’Mara su žmona, sūnumis ir vienturte dukra atkako du šimtus mylių iš Inišmario; jis buvo iš toliausiai, nors ne ką iš toliau kaip kiti svečiai. Džilio gyventojams nieko nereiškė nukeliauti du šimtus mylių į kriketo varžybas, o į pokylį juo labiau. Iš Ič Juizdžo atvyko Dankenas Gordonas; niekam dar nepasisekė iš jo ištraukti, kodėl savo ūkį, esantį taip toli nuo jūros, jis pavadino gelų kalbos žodžiu, reiškiančiu jūros vėplį. Atvyko Martinas Kingas su žmona, sūnum Entoniu ir marčia; jis buvo seniausias Džilio ūkininkas — Merė Karson, būdama moteris, negalėjo turėti to vardo. Evanas Pju atvyko iš Breik į Pvlo, visų vadinamo Breikipulu. Buvo čia ir Dominykas O’Rokas iš Diben Dibeno, ir Horis Houptonas iš Bil Bilo, ir dar apie tuzinas kitų.

Kone visi buvo katalikai, mažai kas turėjo anglosaksiškus vardus; beveik po lygiai buvo airių, škotų ir velsiečių. Ne, tėvynėje jiems nebuvo ko tikėtis savivaldos, o katalikams Škotijoje bei Velse nebuvo ko tikėtis ir simpatijų iš vietos protestantų. Bet šičia per tūkstančius kvadratinių mylių į visas puses nuo Džilenbouno jie ponai ir šeimininkai savo valdose, jiems nusispjauti ant anglų dvarininkų. Droheda, didžiausias iš čionykščių ūkių, turi daugiau žemių nei kai kurios Europos kunigaikštystės. Saugokitės, Monako ir Lichtenšteino kunigaikštukai! Merė Karson didesnė už jus. Ir štai jie suka valsus pagal glosnią Sidnėjaus orkestro melodiją, o paskui sustoję pakraščiais atlaidžiai žiūri, kaip jų vaikai šoka čarlstoną; valgo omarų paštetą ir šviežias atšaldytas austres, užgerdami penkiolika metų išlaikytu prancūzišku šampanu ir dvylika metų išlaikytu škotišku viskiu. Po teisybei, būtų mieliau pakirtę kepto ėriuko ar sūdytos jautienos ir pagėrę pigaus stipraus Bandabergo romo ar kartaus Graftono alaus iš statinės. Bet buvo malonu žinoti, kad panorėję gali gauti visa, kas geriausia šiame pasaulyje.

Taip, pasitaikydavo ir prastų metų, ir ne vieneri. Gerais metais pajamos už vilną buvo atidedamos, kad būtų galima perkęsti prastųjų negandas, nes niekas negali žinoti, ar bus lietaus. Bet štai jau kuris laikas viskas klojosi gerai, o Džilyje beveik nebuvo kur išleisti pinigų. O tiems, kurie atsidūrė Didžiajame Šiaurės Vakarų krašte, pasaulyje nebuvo už jį geresnio. Jie nesiilgėjo senosios tėvynės ir netraukė kaip maldininkai lankyti šventų vietų; Anglija tiktai žemino ir persekiojo dėl tikybos, o Australija katalikiškas kraštas, jie čia lygūs su kitais. Didysis Šiaurės Vakarų kraštas — jų tėvynė.

Be to, šįvakar už viską moka Merė Karson. Ir jai tai nieko nereiškia. Ji galinti nupirkti ir parduoti net Anglijos karalių. Jos pinigai įdėti į plieną, šviną, cinką, į varį, sidabrą ir auksą, į šimtus kitokių verslų, daugiausia į tokius, kurie daro pinigus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Droheda jau seniai nebėra pagrindinis pajamų šaltinis; dabar tai tik naudą teikiantis malonus užsiėmimas.

Nei per pietus, nei jiems pasibaigus kunigas Ralfas Megės net nepakalbino; visą vakarą stengėsi jos išvengti. Įsižeidusi ji sekiojo jį akimis. Kunigas jautė jos žvilgsnius ir trokšte troško prieiti ir paaiškinti, kad gali pakenkti geram jos vardui (taip pat ir savo), jeigu skirs jai daugiau dėmesio nei kitoms, sakysim, panelei Karmaikl, panelei Gordon ar panelei O’Mara. Kaip ir Megė, jis nešoko, ir taip pat kaip Megė traukė į save žvilgsnius; jie abu čia buvo neabejotinai patys gražiausi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x