Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Klystat. Aš jus mylėjau. Dieve mano, kaip aš jus mylėjau! Ar manot, kad jei esu sena, jau savaime tai neįmanoma? Tai va, kunige de Brikasarai, aš jums šį tą pasakysiu, Šiame absurdiškame savo kūne aš tebesu jauna — tebeturiu jausmus ir geismus, ir svajones, aš priešinuosi tokiems varžtams kaip kūnas ir nirštu ant jų. Senatvė — tai žiauriausias kerštas, kurį mums siunčia mūsų kerštingasis Dievas. Kodėl gi Jis kartu nepasendina ir proto? — ji atsilošė krėsle užmerktomis akimis, gaižiai šyptelėjo. — Aš, aišku, nueisiu tiesiai į pragarą. Bet prieš tai, tikiuosi, man pavyks išrėžti Dievui, koks Jis niekšiškas, klastingas, pasigailėtinas ir menkas!

— Per ilgai našlavot, Mere. Dievas davė jums laisvę pasirinkti. Galėjot ištekėti antrąkart. Jei nebetekėjot ir dėl to buvot neapsakomai vieniša, tai tokią dalią pasiskyrėt sau pati, o ne Dievas.

Valandėlę Merė Karson sėdėjo tylėdama, rankos stipriai gniaužė ranktūrius; paskui ji kiek atsipalaidavo, atsimerkė. Akys lempos šviesoje sublizgo raudonai, bet ne nuo ašarų — sublizgo žiauriai, veriamai. Kunigui Ralfui užėmė kvapą, jis pasijuto nejaukiai. Ji tikrai buvo panaši į vorą.

— Ralfai, ant mano rašomojo stalo padėtas vokas. Gal malonėtumėt atnešti?

Maudžiančia širdim, kažko būgštaudamas, jis atsistojo ir nuėjo prie stalo, paėmė laišką, smalsiai pažvelgė. Užrašo jokio, bet antroji pusė gražiai užantspauduota raudona smalka, įspaustas jos antspaudas — avino galva ir D. Kunigas Ralfas atnešė voką, bet ji nepaėmė, tik mostelėjo, kad jis vėl atsisėstų.

— Čia jums, — pasakė ji ir sukikeno. — Tai jūsų likimo įrankis, Ralfai, štai kas čia yra. Mano paskutinis ir svarbiausias smūgis mūsų ilgoje dvikovoje. Kaip gaila, kad manęs nebebus ir aš nepamatysiu, kuo viskas baigsis. Bet žinau, kuo baigsis, nes pažįstu jus, pažįstu geriau, nei manot. Nepakenčiamas pasipūtėlis! Šitame voke — jūsų ir jūsų sielos likimas. Esu priversta prarasti jus per Megę, bet pasirūpinau, kad ir ji jūsų negautų.

— Kodėl gi taip nekenčiat Megės?

— Esu sakiusi anksčiau. Todėl, kad jūs ją mylit.

— Myliu, bet visai kitaip! Ji man kaip vaikas, kurių aš niekada neturėsiu, ji visas mano džiaugsmas. Megė tiktai paveikslas, Mere, tiktai svajonė.

Tačiau senė tik piktai nusišaipė.

— Nenoriu kalbėtis apie jūsų brangiausiąją Megę! Daugiau jūsų nepamatysiu, todėl nenoriu gaišti laiko kalboms apie ją. Šitas laiškas. Prisiekit man savo kunigystės įžadais, jog neatplėšit jo, kol savo akimis nepamatysit mano lavono, o kai pamatysit, tuoj pat atplėšit ir perskaitysit, kol dar nebūsit palaidojęs. Prisiekit!

— Kam tos priesaikos, Mere. Aš padarysiu viską, kaip sakot.

— Prisiekit, arba atsiimu laišką atgal.

Jis truktelėjo pečiais.

— Ką gi, gerai. Prisiekiu savo kunigystės įžadais: neatplėšiu laiško, kol nepamatysiu jūsų lavono, o tada atplėšiu dar prieš jus palaidojant.

— Gerai, gerai!

— Mere, labai prašau — nesijaudinkit. Viską sukūrė jūsų vaizduotė. Rytoj rytą pati iš to pasijuoksit.

— Rytą manęs nebebus. Šiąnakt aš mirsiu, — nesu tokia silpna, kad laukčiau malonumo vėl jus pamatyti. Koks palengvėjimas! Dabar jau eisiu gulti. Ar padėsit man užlipti laiptais?

Jis netikėjo ja, bet matė, kad ginčytis neverta, ir jos nuotaika buvo ne tokia, kad galėtum išblaškyti juokais. Tiktai Dievas sprendžia, kada žmogui mirti, nebent žmogus savo laisva valia, taip pat Dievo duota, atima sau gyvybę. Bet ji sakė, kad to nepadarys. Kunigas Ralfas užvedė ją, dūstančią, laiptais ir viršuje paėmė abi jos rankas, pasilenkė pabučiuoti.

Ji ištraukė rankas.

— Ne, šįvakar ne. Į lūpas, Ralfai! Pabučiuok į lūpas lyg būtumei mano mylimasis!

Skaisčioje sietyno šviesoje — šventės proga jame degė keturi šimtai vaškinių žvakių — jam nejučia atšlijus, ji pamatė pasibjaurėjimą jo veide ir labai panoro numirti — čia pat, šią minutę.

— Mere, aš kunigas! Aš negaliu!

Ji nusijuokė klaikiai, šaižiai.

— O Ralfai, koks tu netikras! Netikras vyras, netikras kunigas! O kadaise dar turėjai įžūlumo pasiūlyt man pasimylėti! Buvai toks garantuotas, kad aš atsisakysiu? Kaip dabar gailiuosi, kad atsisakiau! Viską atiduočiau, kad galėčiau sugrąžinti atgal tą vakarą ir pamatyti, kaip tu išsisuksi! Tu netikras, netikras! Štai koks tu, Ralfai! Niekam netikęs, impotentas! Impotentas ir kaip vyriškis, ir kaip kunigas! Manau, kad net su Švenčiausiąja Mergele tu nieko negalėtum! Ar esi kada paėmęs moterį, kunige de Brikasarai? Impotentas!

Dar netekėjo saulė, net nešvito. Drohedą buvo apklėtusi minkšta karšta neperregima tamsa. Svečiai buvo gerokai įsitriukšmavę; jei greta būtų gyvenę kaimynai, jau seniai būtų iškvietę policiją.

Verandoje kažkas smarkiai ir bjauriai vėmė, o po retais kazuarinos krūmais buvo lyg suaugusios dvi žmogystos. Kunigas Ralfas aplenkė vemiantįjį ir besimylinčiuosius ir tyliai nužingsniavo per stangrią, neseniai nupjautą veją taip susigraužęs, kad nežinojo nei kur, nei ko eina. Tiktai norėjo atsidurti kuo toliau nuo jos, nuo bjaurios senos vorienės, įsikalbėjusios, jog šią nuostabią naktį išsiaus tinklą savo įkapėms. Tokį ankstyvą metą karštis dar nekamavo; orą vos judino apsunkęs vėjelis, slopiai kvepėjo boronijos ir rožės, visur buvo taip nuostabiai tyku, kaip būna tiktai tropikuose ir subtropikuose. O Dieve — kaip norisi gyventi, iš tikrųjų gyventi! Susilieti su naktim, jausti, kad gyveni ir esi laisvas!

Jis sustojo vejos pakrašty ir stovėjo pakėlęs akis į dangų, — gyva antena, gaudanti Dievą. Kas gi ten, nakties danguje, tarp tų mirksinčių skaisčios nežemiškos šviesos taškelių? Gal dabar, kai nukeltas žydras dienos dangtis, žmogui leidžiama pažvelgt į amžinybę? Tiktai tie išbarstyti žvaigždžių spiečiai, vien tik jie žmogui įrodymas, kad yra Dievas ir kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Žinoma, teisybę ji sakė. Netikras jis, netikras. Ne kunigas ir ne vyriškis. Tik būtybė, trokštanti suprasti, kaip būti kunigu ir vyriškiu. Ne! Ne abiem kartu! Kunigas ir vyriškis negali egzistuoti viename asmenyje — jei tu vyriškis, tai kunigas nebūsi. Ir kodėl aš įsipainiojau į jos voratinklį? Vorienė nuodinga, jos nuodai gal net stipresni, nei man atrodo. Kas tame laiške? Merei tai būdinga — pakišt man masalą! Ką ji žino, ką tiktai spėja? O ką čia žinoti ir ką spėlioti? Vien tuštuma ir vienatvė. Abejonės, kančia. Nuolatinė kančia. Bet tu klysti, Mere. Aš galiu paimti moterį. Tiktai pats atsisakiau to, daugelį metų įtikinėjau save, kad geismą galima sutramdyti, įveikti, užgniaužti. Paimti moterį — vyriškio darbas, o aš kunigas.

Kapinėse kažkas verkė. Aišku, Megė. Kam daugiau tai ateitų į galvą. Pasikėlęs sutaną, jis perlipo per kaltinės geležies tvorelę — Megės šitaip palikti negalima. Jei išsiaiškino santykius su viena moterim, įėjusia į jo gyvenimą, reikia išsiaiškinti ir su kita. Vėl grįžo žaismingas atsajumas — neilgam jį tebuvo išsklaidžiusi senoji vorienė. Bjauri sena vorienė. Kad ji kur prasmegtų, kad ji kur prasmegtų!

— Mege, mieloji, neverk, — pasakė jis, sėsdamasis greta ant rasotos žolės. — Va, paimk, garantuotai neturi žmoniškos nosinės. Moterys niekad neturi. Imk mano ir nusišluostyk ašaras, būk gerutė.

Ji paėmė nosinę ir nusišluostė akis.

— Net nepersirengei, su ta pačia gražiąja suknele. Ar sėdi čia nuo vidurnakčio?

— Taip.

— O Bobas su Džeku žino, kur esi?

— Pasakiau, kad einu gulti.

— Ko tu verkei, Mege?