Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Pro ašaras jis nebematė rankoje laikomų popierių ir padėjo juos į šalį, kad neaplašėtų — bus dėmės. Trylika milijonų svarų. Trylika milijonų svarų! Iš tikrųjų jis taikėsi į tuos svarus, kol dar nebuvo Megės. Kai ji atsirado, išmetė juos iš galvos, nes negalėjo šaltakraujiškai regzti pinklių, kad atimtų iš jos palikimą. O jei būtų žinojęs, kiek senoji vorienė turi? Kaip tada? Nė nemanė, kad ji turėtų nors dešimtą dalį. Trylika milijonų svarų!

Septynerius metus Pedis su šeima gyveno vyresniojo avininko namuose ir plėšėsi dirbdami Merei Karson. Už ką? Už tuos menkus skatikus, kurių jiems šykštėjo? Kiek kunigas Ralfas žinojo, Pedis niekada niekam nepasiskundė, kad su juo taip neteisingai elgiamasi, nes neabejojo, kad po sesers mirties jam bus su kaupu atlyginta už tai, jog tvarko visą ūkį, gaudamas paprasto avininko užmokestį, o jo sūnūs, dirbantys avininko darbą, apmokami kaip sezoniniai darbininkai. Pedis negailėjo jėgų ir Drohedą pamilo kaip savą, visai teisėtai tikėdamasis, kad ji ir atiteks jam.

— Bravo, Mere! — pakartojo kunigas Ralfas, ir ašaros, nelietos nuo vaikystės, lašėjo per veidą ant rankų, bet ne ant popierių.

Trylika milijonų svarų ir galimybė tapti kardinolu de Brikasaru. Apvogus Pedį Klierį, jo žmoną, sūnus ir... Megę. Kaip velniškai gerai ji perprato jį! Jei Pedžiui būtų nepalikusi visai nieko, būtų aišku, ką daryti: be jokių abejojimų nueiti į virtuvę ir įkišti tą testamentą į pakurą. Bet ji pasirūpino, kad Pedžiui nieko netrūktų, kad po jos mirties jis jaustųsi Drohedoje geriau negu jai gyvai esant, kad Droheda nebūtų atimta iš jo visiškai. Atimamas tiktai pelnas ir savininko vardas, bet ne pati žemė. Ne, tų pasakiškų trylikos milijonų jis negaus, bet bus gerbiamas ir viskuo aprūpintas. Megė nebadaus, neskurs. Bet nebus ji ir panelė Klieri, lygi su panele Karmaikl ir kitomis turtingomis panelėmis. Verta pagarbos, priimtina geroje draugijoje, bet viršūnių ji nepasieks. Niekada nepasieks.

Trylika milijonų svarų. Galimybė ištrūkti iš Džilenbouno ir amžinos užmaršties, galimybė užimti vietą tarp Bažnyčios hierarchų, įgyti sau lygių ir aukštesnių palankumą. Ir visa tai — kol jis dar jaunas ir gali atsiimti, ką buvo praradęs. Merė Karson iš keršto padarė Džilenbouną centru popiežiaus legato žemėlapyje; to atgarsiai pasieks Vatikaną. Nors ir turtinga Romos katalikų bažnyčia, trylika milijonų — tai trylika milijonų. Net Bažnyčia nuo tiek nenusuks nosies. Ir tiktai jo ranka įneš juos į Bažnyčios iždą, tai tvirtina pačios Merės Karson mėlynu rašalu parašyti žodžiai. Jis žinojo, kad Pedis nesistengs užginčyti testamento, žinojo tai ir Merė Karson, tegu ją skradžiai! Na aišku, Pedis įnirš, nebenorės daugiau jo matyti ir kalbėtis, bet nusivylimas jo nenuves iki bylinėjimosi teisme.

Ar dar reikia spręsti? Argi jis dar nežino, ar nežinojo jau tą valandėlę, kai baigė skaityti, kaip pasielgs? Ašaros nudžiūvo. Kaip visada grakščiai kunigas Ralfas atsistojo, pasitikrino, ar neišsipešę iš kelnių marškiniai, ir pasuko prie durų. Reikia nuvažiuoti į Džilį, pasiimti sutaną ir visa kita. Bet pirmiau jis norėjo dar kartą pamatyti Merę Karson.

Nors langai buvo atidaryti, dvokas kambaryje buvo nepakeliamas; ore nė menkiausio dvelktelėjimo, suglebusios karojo užuolaidos. Tvirtu žingsniu jis priėjo prie lovos ir sustojo žvelgdamas į numirėlę. Iš musių kiaušinėlių drėgnose veido vietose jau ritosi kirmėliukai, dujos žalsvomis pūslėmis buvo išpūtusios storas rankas iki pat pečių, oda sutrūkinėjusi. O Viešpatie! Šlykšti sena vorienė. Tu laimėjai, bet kokia tai pergalė. Viena pūvanti žmogaus prigimties karikatūra nugalėjo kitą tokią pat. Bet mano Megės tu nenugalėsi ir neatimsi iš jos to, ko pati niekada neturėjai. Tegu degsiu pragare šalia tavęs, bet žinau, kokios pragaro kančios tavęs laukia: degsi toje pačioje ugnyje ir matysi, kad aš per amžių amžius būsiu tau abejingas...

Pedis laukė apačioje, hole, liguistai išblyškęs ir sutrikęs.

— O, dvasiškas tėve! — prabilo jis pasitikdamas. — Kaip baisu! Koks smūgis! Niekad nemaniau, kad ji pasimirs taip, juk vakar vakare buvo visiškai sveika. Dieve brangus, ką gi man daryti?

— Ar matėt ją?

— Taip, apsaugok Viešpatie!

— Tai pats suprantat, ką reikia daryti. Nesu matęs, kad lavonas taip sparčiai irtų. Jei neuždarysit jos į kokią dėžę, tai po kelių valandų gausit supilti į benzino baką. Palaidoti reikia rytoj kuo anksčiau. Negaiškit laiko dailindami karstą, apdėkit rožėmis ar kaip. Na, imkitės darbo! Aš važiuoju į Džilį rūbų.

— Kuo greičiau grįžkite, dvasiškas tėve, — paprašė Pedis.

Bet kunigas Ralfas užtruko ilgiau, nei būtų reikėję užvažiuoti į kleboniją. Prieš pasukdamas automobilį ta kryptimi, jis nuvažiavo į vieną turtingiausių Džilenbouno gatvių ir sustojo prie gana pretenzingai atrodančio namo su gražiai suplanuotu sodeliu aplinkui.

Haris Gofas jau buvo besėdąs prie stalo, bet kai tarnaitė pasakė, kas atvažiavo, tuoj pat nuėjo į svetainę.

— Gal papietausite su mumis, kunige? Turim sūdytos jautienos su kopūstais ir virtomis bulvėmis, padažas su petražolėmis, o jautiena šį kartą tikrai nenusūdyta.

— Ne, Hari, negaliu pasilikti. Aš tik užsukau pranešti, kad šįryt mirė Merė Karson.

— O pone Jėzau! Juk aš buvau ten vakar vakare! Ji taip puikiai atrodė!

— Taip. Ir kai apie trečią valandą palydėjau į viršų, buvo visai sveika, bet mirė turbūt tuoj po to, kai atsigulė. Ponia Smit tai aptiko šįvakar šeštą valandą. Taip ilgai išgulėjo negyva karštą dieną uždaram kaip inkubatorius kambary, tai pasidarė baisi. Duok Dieve, kad pamirščiau tą vaizdą! Trūksta žodžių, Hari, siaubinga.

— Laidotuvės rytoj?

— Būtinai.

— Kiek dabar valandų? Dešimt? Kai taip karšta, turim pietauti visai vakare kaip ispanai, bet skambinti telefonu dar nė kiek nevėlu. Ar imtis man to už jus, kunige?

— Labai dėkui, gerų darbą padarysit. Aš atvažiavau į Džilį tiktai rūbų apeigoms. Išvažiuodamas iš čia nieku gyvu nemaniau, kad teks laikyti gedulingas pamaldas. Kuo greičiausiai turiu grįžti į Drohedą, jie manęs laukia. Mišios bus devintą ryto.

— Pasakykite Pedžiui, kad testamentą nusivešiu, todėl galima bus paskelbti jį iškart po laidotuvių. Jums, kunige, ji taip pat šį tą paliko, todėl būtų gerai, kad ir jūs dalyvautumėt.

— Deja, Hari, čia bus šiokių tokių keblumų. Matot, Merė parašė naują testamentą. Vakar po pokylio ji man perdavė užantspauduotą voką ir išgavo pažadą, kad atplėšiu tik tada, kai savo akimis pamatysiu ją mirusią. Kai atplėšiau, radau ten testamentą.

— Merė parašė naują testamentą? Be manęs?

— Taip išeina. Turbūt jau seniai turėjo tą sumanymą, bet kodėl slėpė — nežinau.

— Ar turit jį čia, kunige?

— Taip.

Kunigas ištraukė iš užančio sulankstytus lapus ir padavė advokatui.

Šis nedelsdamas ir nė kiek nesivaržydamas ėmė tuoj pat skaityti. Kai baigęs pakėlė akis, jose buvo tai, ko kunigas Ralfas mielai būtų nematęs. Susižavėjimas, pyktis ir panieka.

— Na, kunige, sveikinu! Vis dėlto gavot, ko norėjot.

Jis buvo ne katalikas, todėl galėjo taip pasakyti.

— Patikėkit, Hari, man tai buvo ne mažesnis netikėtumas kaip jums.

— Ar antro egzemplioriaus nėra?

— Kiek žinau, ne.

— Ir šitą padavė jums tik vakar vakare?

— Taip.

— Tai kodėl gi nesuplėšėt jo, kad vargšas Pedis gautų, kas jam teisėtai priklauso? Bažnyčia neturi jokių teisių į Merės Karson nuosavybę.