Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Jūs su manim šįvakar nesikalbėjot.

— A! Taip ir maniau. Na, Mege, pasižiūrėk į mane!

Rytuose tamsa jau buvo kiek pasitraukusi ir pasklidęs žemčiūginis švytėjimas, Drohedos ankstyvieji gaidžiai skardžiais balsais sveikino aušrą. Ir jis matė — net ilgai lietos ašaros neužtemdė jos nuostabių akių spindesio.

— Mege, tame pokylyje tu buvai visų gražiausia, o visi puikiai žino, kad aš lankausi Drohedoje dažniau, negu reikia. Aš esu kunigas ir dėl to turiu būti aukščiau įtarinėjimų — panašiai kaip Cezario žmona, bet, deja, žmonių mintys nėra tokios jau tyros. Kaip kunigas, aš esu jaunas ir neblogai atrodau. — Jis pagalvojo, kaip pasižiūrėtų į tokį kuklų savęs įvertinimą Merė Karson, ir be garso nusijuokė. — Jei būčiau parodęs tau nors kruopelytę dėmesio, toji žinia žaibiškai apskrietų Džilį, nė mirktelt nespėtum. Visas bevielis apygardos telegrafas gauste gaustų. Ar supranti, ką noriu pasakyti?

Megė papurtė galvą; trumpos garbanėlės auštant švietė vis ryškiau.

— Na, tu dar per jauna, todėl nežinai, kaip būna pasaulyje, bet sužinoti reikia, ir, regis, mokyti tave vis pasitaiko man. Aš norėjau pasakyti: žmonės kalbės, kad aš domiuosi tavim ne kaip kunigas, o kaip vyriškis.

— Dvasiškas tėve!

— Siaubinga, ar ne? — nusišypsojo kunigas Ralfas. — Bet patikėk, kaip tik taip žmonės ir kalbės. Supranti, Mege, tu jau nebe mergytė, o jauna mergina. Bet dar nemoki slėpti savo jausmų, tad jei būčiau pradėjęs su tavim prie visų kalbėtis, būtum į mane žiūrėjusi tokiu žvilgsniu, kurį žmonės ne taip būtų supratę.

Megė žiūrėjo į jį kažkaip keistai, akys ūmai pasidarė neįžvelgiamos, ir ji staigiai pasuko galvų profiliu į jį.

— Taip, suprantu. Buvau kvaila, kad nesupratau to anksčiau.

— O dabar ar ne metas namo? Visi, be abejo, miega, bet jei kas nubus įprastu laiku, tu įkliūsi. Ir, Mege, net saviškiams neturi pasisakyti, kad buvai čia su manim.

Ji pakilo ir stovėdama pažvelgė žemyn į kunigą Ralfą.

— Einu, dvasiškas tėve. Gaila, kad žmonės jūsų gerai nepažįsta, antraip nieku gyvu taip apie jus nepagalvotų. Juk jūs iš tikrųjų nejaučiat man nieko kaip vyriškis?

Kažkodėl tie žodžiai įžeidė, įžeidė iki pat sielos gelmių, taip giliai nesiekė net šiurkštūs Merės Karson užgauliojimai.

— Taip, Mege, iš tikrųjų nejaučiu. — Jis pašoko, kreivai šyptelėjo. — Ar tau būtų labai keista, jei pasakyčiau, kad noriu jausti? — Jis susiėmė už galvos. — Ne, visai aš nenoriu to jausti. Eik namo, Mege, eik namo!

Jos veidas buvo liūdnas.

— Labos nakties, dvasiškas tėve.

Kunigas Ralfas paėmė jos rankas, pasilenkė ir pabučiavo.

— Labos nakties, mano mieloji.

Jis žiūrėjo, kaip ji eina tolyn pro kapus, lipa per tvorelę, su pilkšvai rausva suknele, tokia grakšti, moteriška ir truputį nereali. Rožės pelenai. Koks tinkamas pavadinimas, pasakė jis marmuriniam angelui.

Kunigui Ralfui grįžtant atgal per veją, iš Drohedos riaumodami važiavo automobiliai; pokylis pagaliau pasibaigė. Viduje muzikantai, svyruodami nuo romo ir nuovargio, dėjosi instrumentus, nusivariusios nuo kojų tarnaitės ir laikinos pagalbininkės mėgino padaryti šiokią tokią tvarką. Kunigas Ralfas, žvelgdamas į ponią Smit, palingavo galvą.

— Paleiskit visus gulti, mieloji. Daug lengviau susidoroti su tuo darbu, kai esi pailsėjęs. Aš pasirūpinsiu, kad ponia Karson nesupyktų.

— Gal ko nors užkąstumėt, dvasiškas tėve?

— O Viešpatie, kur ten! Einu miegoti.

Gerokai popiet kažkieno ranka palietė jo petį. Neįstengdamas atsimerkti, jis pasiekė tą ranką, pamėgino priglausti sau prie veido.

— Mege, — sumurmėjo.

— Dvasiškas tėve, dvasiškas tėve, ak, nubuskite gi!

Ponios Smit balsas buvo toks, kad jis iškart kuo plačiausiai atsimerkė.

— Kas atsitiko, ponia Smit?

— Ponia Karson, dvasiškas tėve. Ji mirė.

Kunigas Ralfas žvilgtelėjo į laikrodį — po šešių, vakaras; apsvaigęs, vos pastovėdamas nuo slegiančio, kvaitinančio, baisaus dienos karščio, jis šiaip taip nusimetė pižamą, apsivilko sutaną, užsidėjo ant kaklo siaurą violetinę stulą, pasiėmė aliejaus paskutiniam patepimui, švęsto vandens, didelį sidabrinį kryžių, juodmedžio rožinį. Nė akimirką nesuabejojo ponios Smit praneštos žinios tikrumu, žinojo, kad vorienė nebegyva. Gal vis dėlto nusinuodijo? Jei taip, duok Dieve, kad kambaryje nebūtų likę pėdsakų ir kad nesuprastų gydytojas. Tačiau kam reikia suteikti jai paskutinį patepimą, jis ir pats nežinojo. Bet turės suteikti, ir tiek. Jei atsisakytų, būtų daromas skrodimas, prasidėtų visokios komplikacijos, įtarimas, kad ji gal nusižudė, čia neturėjo reikšmės: jam tiesiog atrodė nepadoru atlikti šventą ritualą prie Merės Karson kūno.

Ji buvo nebegyva, iš tikrųjų nebegyva, mirė turbūt netrukus po to, kai parėjo į savo kambarį, prieš gerų penkiolika valandų. Langai buvo aklinai uždaryti, kambaryje drėgna — visuos kampuos, kur nematyti, ji liepdavo laikyti plačius dubenis su vandeniu, kad nesentų veido oda. Kambary kažkas ūžė; valandėlę jis klausėsi nesusigaudydamas, paskui suprato, kad tai musės: spiečiai musių zyzė, burzgė kaip pamišusios, puotavo ją aptūpusios, poravosi ant jos ir dėjo kiaušinėlius.

— Dėl Dievo, ponia Smit, atidarykite langus! — dusdamas ištarė jis ir visas perbalęs priėjo prie lovos.

Laikas, kada lavonas sustingęs, jau buvo praėjęs, ir ji gulėjo vėl suglebusi, pasibjaurėtina. Plačiai atmerktos akys dėmėtos, plonos lūpos pajuodusios, ir visa nutūpta musių. Jis paprašė ponią Smit jas vaikyti, kol atliko apeigas, murmėdamas senovinius lotyniškus žodžius. Koks farsas, juk ji prakeikta! O kaip dvokia! O Dieve! Šlykščiau negu padvėsęs arklys ganykloje grynam ore. Jis bjaurėjosi paliesti ją mirusią kaip ir gyvą, ypač musių nutupėtas lūpas. Po kelių valandų joje knibždėte knibždės kirminų.

Pagaliau baigta. Jis atsitiesė.

— Tuoj pat nueikite pas poną Klierį, ponia Smit, ir, dėl Dievo, pasakykit, kad vaikinai nedelsdami imtųsi daryti karstą. Iš Džilio parsiųsdinti nebėra kada, ji pūna akyse. Dieve šventas, mane pykina! Eisiu išsimaudysiu, visus drabužius paliksiu už durų. Sudeginkit juos. Jie prisigėrę jos kvapo, ir jis niekad nepranyks.

Savo kambaryje persirengęs jojimo kelnėmis ir marškiniais — antros sutanos nebuvo įsidėjęs, — jis prisiminė laišką ir savo pažadą. Išmušė septynias; buvo girdėti prislopinti sąmyšio garsai — tarnaitės ir samdytos pagalbininkės tvarkė pokylio paliktą suirutę, vėl darė iš salono koplyčią, ruošėsi rytdienos laidotuvėms. Nieko nepadarysi, teks šįvakar nuvažiuot į Džilį sutanos ir kitų daiktų gedulingoms mišioms. Kai važiuodavo kur į tolimesnę vietą, jis visada pasiimdavo kai kuriuos daiktus, rūpestingai sudėtus į atskirus skyrelius nedideliame juodame kelionės krepšyje: visa, kas reikalinga krikštui, paskutiniam patepimui, palaiminimui, mišioms, taip pat sezonui tinkamus bažnytinius rūbus. Tačiau buvo airis, tad vežtis į pokylį juodus atributus gedulingoms mišioms jam atrodė tolygu erzinti lemtį. Kažkur iš tolo ataidėjo Pedžio balsas, bet su Pedžiu kalbėtis tą valandėlę būtų neįstengęs; žinojo, kad visa, kas reikia, padarys ponia Smit.

Atsisėdęs prie lango, už kurio plytėjo gęstančios saulės nušviesta Droheda, nuauksinti blyškieji eukaliptai, purpuru užlietos raudonos, baltos ir rausvos rožės, jis išsiėmė iš kelionės krepšio Merės Karson laišką ir nesiryždamas atplėšti laikė rankose. Bet ji reikalavo, kad perskaitytų dar jos nepalaidojęs, ir kažkur sąmonės kertelėje silpnas balsas šnabždėjo, kad perskaityti reikia dabar, ne vakare, ne po to, kai pasimatys su Pedžiu ir Mege, o dabar, kol dar nematė nieko daugiau, tiktai Merę Karson.