Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Voke buvo keturi lapai; išskleidęs juos iškart pamatė, kad du apatiniai — jos testamentas. Du pirmieji adresuoti jam, tai laiškas.

Brangiausias mano Ralfai,

jau matei, kad antrasis dokumentas šiame voke yra mano testamentas. Vienas testamentas, deramai surašytas ir užantspauduotas, yra Hario Gojo kontoroje Džilyje; šis, parašytas vėliau, savaime panaikina aną, kuris laikomas pas Harį.

Tiesų pasakius, aš parašiau jį tik vakar, ir liudytojais buvo Tomas ir tvorų meistras, kadangi, kiek žinau, pasirašyti testamento negali tie, kurie ką nors pagal jį gaus. Jis galioja, nors sudarytas ir ne Hario. Garantuoju, kad nė vienas Australijos teismas nepaneigs jo teisėtumo.

Bet kodėl gi aš nepavedžiau šio testamento sudaryti Hariui, jei panorau kitaip paskirstyti savo turtą? Dėl labai paprastos priežasties, brangusis Ralfai. Norėjau, kad apie šį testamentą nežinotų absoliučiai niekas, tik tu ir aš. Tai vienintelis egzempliorius, ir jis tavo rankose. Niekas nežino, kad jis pas tave. Tai labai svarbu mano planui.

Prisimeni tų vietų Evangelijoje, kur šėtonas, užvedęs mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ant aukšto kalno, gundo jį visomis pasaulio karalystėmis? Man labai malonu, kad ir aš turiu dalelę šėtono galios ir galiu gundyti tą, kurį myliu (gal abejoji, kad šėtonas mylėjo Kristų? Aš neabejoju), visomis pasaulio gėrybėmis. Per keletą paskutinių metų aš daug mąsčiau apie tai, ką dabar tau teks išspręsti; ir tai teikė man smagumą, o mirčiai artėjant įsivaizduoju viską su vis didesniu malonumu.

Ką noriu tuo pasakyti, suprasi perskaitęs testamentą. Kai aš degsiu pragaro ugny jau nebe šiame pasaulyje, kurį pažįstu dabar, tu tebebusi šiame, bet taip pat degsi pragaro ugny tik dar žiauresnėje, nei gali užkurti pats Dievas. Ak, mano Ralfai, aš puikiai tave perpratau! Ir ką jau ką, o kankinti tuos, kuriuos myliu, visada mokėjau. O tu kur kas geresnis laimikis, nei buvo mano brangusis Maiklas.

Kai susipažinom, tu norėjai Drohedos ir mano pinigų, argi ne, Ralfai? Laikei juos priemone gauti galimybę grįžti į tau skirtą gyvenimo kelią. Bet paskui atsirado Megė, ir tu išmetei iš galvos savo pirmykštį planą pasinaudoti manimi, tiesa? Aš tapau tik pretekstu, kad galėtum lankytis Drohedoje ir būti su Mege. Kažin ar būtum taip lengvai sulaužęs ištikimybę, jei būtum žinojęs, kokia aš turtinga. Ar žinai, Ralfai? Esu tikra, kad net nenumanai. Turbūt nedera damai nurodyti testamente tikslią savo turto sumą, todėl aš geriau pasakysiu tau čia, kad kai prireiks apsispręsti, žinotum visa, kas būtina tokiu atveju žinoti. Su kelių šimtų tūkstančių skirtumu į vieną ar į kitą pusę, mano turtas yra trylika milijonų svarų.

Jau baigiu antrą lapą, ir neverta daryti iš to rašinio disertaciją. Perskaityk mano testamentą, Ralfai, o tada spręsk, kaip su juo pasielgsi. Ar įteiksi Hariui Gofui, kad oficialiai pavirtintų, ar sudeginsi ir niekam niekada apie jį neprasitarsi. Štai ką tau reikia nuspręsti. Turiu pridurti, kad testamentą, kuris yra Hario kontoroje, aš sudariau tais metais, kai atvyko Pedis, ir ten viską palieku jam. Tai tiek, kad žinotum, kokia padėtis.

Ralfai, aš myliu tave, ir taip labai, jog būčiau galėjusi nužudyti už tai, kad esu tau nereikalinga, bet šita priemonė, kurios griebiuosi, kur kas veiksmingesnė. Aš nesu iš kilniųjų; myliu tave, bet noriu, kad staugtumei iš skausmo. Nes, matai, aš žinau, koks bus tavo sprendimas. Žinau, tartum būčiau čia pat šalia. Tu staugsi, Ralfai, sužinosi, kas tai yra kančia. Taigi, skaityk, mano gražuoli garbėtroška kunige! Skaityk mano testamentą ir nulemk savo likimą.

Laiškas buvo be parašo, net be inicialų. Kunigas Ralfas pajuto, kaip išrasojo kakta, kaip prakaito lašeliai iš po plaukų teka per sprandą. Panoro tą pat akimirką pašokti ir sudeginti abu popierius, net neskaitęs testamento. Bet ji iš tikrųjų gerai pažino savo auką, toji bjauri sena vorienė. Aišku, jis perskaitys — per daug yra smalsus, kad atsispirtų. Viešpatie! Ir kuo gi jis nusikalto, kad ji trokšta jo kančių? Kodėl jis tiek kenčia nuo moterų? Kodėl negalėjo gimti mažiukas, susisukęs, tikra baidyklė? Toks gal būtų laimingas?

Kiti du lapai buvo parašyti ta pačia aiškia, smulkia rašysena. Tokia pat šlykščia ir pikta kaip ir jos siela.

Aš, Merė Elizabeta Karson, būdama sveiko proto ir geros atminties, šiuo pareiškiu, kad šis dokumentas yra mano paskutinė valia ir testamentas ir kartu netenka galios bet koks anksčiau sudarytas mano testamentas.

Išskyrus tai, kas paliekama pagal atskirus žemiau išvardytus punktus, visą savo turtą, pinigus ir nuosavybę aš palieku Šventajai Romos katalikų bažnyčiai šiomis sąlygomis:

Pirma: tebūnie Šventajai Romos katalikų bažnyčiai, toliau vadinamai Bažnyčia, žinoma, kaip labai aš gerbiu ir vertinu jos tarną, kunigą Ralfą de Brikasarą. Savo turtą šitokiu būdu paskirstau paveikta vien tik jo gerumo, dvasinio vadovavimo ir ištikimos paramos.

Antra: palikimas Bažnyčios žinioje bus tik tol, kol Bažnyčia vertins minėtojo kunigo Ralfo de Brikasaro pašaukimą ir sugebėjimus.

Trečia: minėtasis kunigas Ralfas de Brikasaras, kaip mano nuosavybės valdytojas, yra atsakingas už viso mano turto ir pinigų tvarkymą ir paskirstymą.

Ketvirta: po minėtojo kunigo Ralfo de Brikasaro mirties tolesnis mano turto valdymas savaime priklausys nuo jo valios ir testamento. Tai yra turtas ir toliau bus visiška Bažnyčios nuosavybė, bet kunigas Ralfas de Brikasaras turi teisę paskirti savo įpėdinį turtui valdyti; jis nėra įpareigojamas paskirti įpėdiniu asmenį, kuris būtinai būtų dvasininkas ar pasaulietis, išpažįstantis katalikų tikėjimą.

Penkta: Drohedos valdos neturi būti nei parduotos, nei padalytos.

Šešta: mano brolis Padrikas Klieris pasilieka Drohedos ūkio prižiūrėtoju su teise gyventi mano namuose ir gauti atlyginimą, kurį savo nuožiūra paskirs kunigas Ralfas de Brikasaras ir niekas kitas.

Septinta: mirus mano broliui, minėtajam Padrikui Klieriui, jo našlei ir vaikams leidžiama pasilikti Drohedoje, o prižiūrėtojo vietą turi perimti iš eilės jo sūnūs Robertas, Džonas, Hju, Stiuartas, Džeimsas ir Patrikas, išskyrus Frensį.

Aštunta: mirus Patrikui ar bet kuriam likusiam paskutiniam sūnui, išskyrus Frensį, tos pačios teisės pereina minėtojo Padriko Klierio vaikaičiams.

Papildomi punktai:

Padrikui Klieriui palieku viską, kas yra visuose mano pastatuose Drohedos ūkyje.

Junisė Smit, mano ekonomė, gali pasilikti savo vietoje, kol pati norės, be to, jai turi būti išmokėta penkių tūkstančių svarų suma, o pasitraukus iš tarnybos dėl senatvės mokama atitinkama pensija.

Minerva O’Brajen ir Ketrina Doneli gali pasilikti savo vietose, kol pačios norės, ir gauti gerą atlyginimą, be to, kiekvienai jų turi būti išmokėta po tūkstantį svarų, o pasitraukus iš tarnybos dėl senatvės mokama atitinkama pensija.

Kunigui Ralfui de Brikasarui kasmet iki gyvos galvos turi būti išmokama dešimt tūkstančių svarų grynai jo asmeniniams reikalams.

Viskas buvo kaip reikiant: jos parašas, data, liudytojų parašai. Kunigo Ralfo kambarys buvo į vakarus. Saulė leidosi. Takiame ore kaip visada vasarą kybojo dulkių skraistės, pro jas išlindę saulės pirštai dažė viską aplinkui auksu ir purpuru. Nudrikę ruožais debesėliai skaisčiais ugniniais pakraščiais tartum sidabriniai kaspinai buvo pervėrę didžiulį kruviną rutulį, kybantį virš medžių toli ganykloje.

— Bravo! — sušuko jis. — Prisipažįstu, Mere, tu priveikei mane. Meistriškas smūgis. Kvailas buvau aš, ne tu.