Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Gražios kunigo akys žiūrėjo maloniai.

— Ak, bet argi dera taip, Hari? Juk Merė su savo turtu galėjo pasielgti kaip tinkama.

— Aš patarsiu Pedžiui užprotestuoti testamentą.

— Manau, kad reikia taip patarti.

Ir jie išsiskyrė. Iki ryto, kai visi suvažiuos pasižiūrėti, kaip laidojama Merė Karson, visas Džilenbounas ir visa apygarda žinos, kam atiteks jos pinigai. Burtai mesti, kelio atgal nebėra.

Tiktai ketvirtą ryto kunigas Ralfas pro paskutinius vartus įvažiavo į sodybą, nes grįžti neskubėjo. Ir visą kelią galva buvo tuščia, jis stengėsi negalvoti. Nei apie Pedį, Fioną ar Megę, nei apie tą dvokiančią masę, kuri, tikėjosi, jau suversta į karstą. Bet akys ir širdis mėgavosi naktimi, pamėkliškais sidabriniais nudžiūvusiais medžiais, kurie vieniši stūksojo blyksinčioje žolėje, juodesniais už juodžiausią tamsą giraičių šešėliais, mėnulio pilnatimi, plaukiančia danguje tartum pripūstas balionėlis. Sykį sustabdęs automobilį išlipo, priėjo prie tvoros ir pastovėjo atsirėmęs į tvirtai įtemptą vielą, traukdamas eukaliptų ir kerintį lauko gėlių aromatą. Žemė tokia graži ir tyra, tokia abejinga likimams tų, kurie tariasi ją valdą. Tegu jie ir kapstosi po ją, tačiau valdo ji, žemė. Kol dar žmonės nemoka tvarkyti oro ir prisišaukti lietaus, žemė gauna viršų.

Jis pastatė automobilį tolėliau už namo ir lėtai nuėjo jo link.

Švietė visi langai; iš ekonomės kambario sklido tylūs balsai — tai ponia Smit ir abi tarnaitės kalbėjo rožinį. Juodame visterijų šešėlyje sujudėjo kažkoks pavidalas; kunigas Ralfas sustojo visas nušiurpęs. Senoji vorienė jau įsiėdusi jam į kraują. Bet čia buvo tik Megė, kantriai laukianti, kol jis grįš. Ji buvo su jojimo kelnėmis ir batais, ir gyvų gyviausia.

— Tu mane išgąsdinai, — pasakė jis šiurkštokai.

— Dovanokite, dvasiškas tėve, aš nenorėjau. Bet nebeištvėriau ten viduje su tėte ir broliais, o mama dar tebėra namie su mažaisiais. Man turbūt reikėtų melstis kartu su ponia Smit, Mine ir Kete, bet negaliu už ją melstis. Ar tai nuodėmė?

Jis nebuvo nusiteikęs gerbti Merės Karson atminimą.

— Nemanau, kad nuodėmė, Mege. Nuodėmė veidmainiauti. Aš taip pat nenoriu už ją melstis. Ji buvo... nelabai gera. — Blykstelėjo šypsena. — Jei tu taip sakydama nusidėjai, tai aš irgi nusidėjau, tik dar sunkiau. Aš turiu mylėti kiekvieną žmogų, tavęs ta našta neslegia.

— Jūs nelabai gerai jaučiatės, dvasiškas tėve?

— Ne, gerai. — Jis pažvelgė į namą ir atsiduso. — Nenoriu ten eiti, ir tiek. Nenoriu būti ten, kur yra ji, kol dienos šviesa neišvaikė tamsos demonų. Gal man pabalnoti arklius, pajodinėtume iki išauš?

Jos ranka prisilietė juodos jo rankovės, atsitraukė.

— Aš taip pat nenoriu eiti į vidų.

— Palauk valandėlę, paliksiu automobilyje sutaną.

— Aš einu į arklidę.

Pirmą kartą ji mėgino kalbėtis su juo kaip lygi, suaugusi; tą pasikeitimą jis pajuto taip pat aiškiai kaip rožių dvelksmą nuostabiame Merės Karson gėlyne. Rožės. Peleninės rožės. Rožės, visur rožės. Žiedlapiai žolėje. Vasaros rožės — raudonos, baltos, geltonos. Rožių kvapai, slogūs ir saldūs nakties tamsoje. Rausvos rožės mėnesienoje tartum pelenai. Peleninės rožės, rožės pelenai. Mege, Mege, aš atsižadėjau tavęs. Bet argi nematai, juk tu pasidarei man pavojinga. Dėl to pamyniau tave, sutrypiau po savo garbėtroškos padu: tu man tereiški tiek pat, kiek sumaigyta rožė, numesta ant žolės. Rožių kvapas. Merės Karson kvapas. Rožės ir pelenai, rožės pelenai.

— Rožės pelenai, — tarė jis sėsdamas ant arklio. — Jokim kuo toliau nuo rožių kvapo. Rytoj jo bus pilni namai.

Jis suragino bėrąją kumelę ir pasileido ristele pirma Megės upelio link, širdį draskė nebyli rauda; tas kvapas, kvapas gėlių, kurios rytoj papuoš Merės Karson karstą, apkvaitino jį, persmelkė sąmonę neišvengiamybės suvokimu. Jau labai greit jis iš čia išvažiuos. Kiek minčių, kiek jausmų, neįmanoma suvaldyti. Kai Bažnyčia sužinos to neįtikėtino testamento sąlygas, jo nepaliks Džilyje nė vienos dienos, iškart atšauks į Sidnėjų. Iškart! Jis lėkė tolyn nuo savo skausmo, niekada anksčiau nepatirto, bet skausmas nuo jo neatsiliko, be jokių pastangų lėkė kartu. Tai, kas ištiks, nėra tolima miglota ateitis, tai bus tuojau pat. Jis regėjo Pedžio veidą, nusigręžiantį su pasibjaurėjimu. Kai viskas šitaip, Drohedoje jis nebebus mielai laukiamas ir niekada nebematys Megės.

Tada, bildant kanopoms, kažkur pašėlusiai lekiant, ėmė grįžti savitvarda. Taip geriau, taip geriau, taip geriau. Šuoliuoti tolyn ir tolyn. Taip, skaudės mažiau, kai skausmas bus saugiai paslėptas kokioje vyskupo rūmų celėje, skaudės vis mažiau ir mažiau, ir pagaliau išblės iš atminties net skausmo prisiminimas. Taip, šitaip bus geriau. Geriau, nei pasilikus Džilyje žiūrėti, kaip ji keičiasi, darosi tokia, kokios jis nenori matyti, o paskui vieną gražią dieną juk dar reikėtų ją sutuokti su kokiu nors žmogumi. Dings iš akių, dings ir iš širdies.

Tai ko gi jis dabar čia su ja joja per buksmedžių giraitę toli anapus upelio? Galvoti kodėl jis ir negalvojo, tik jautė skausmą. Ne išdavystės skausmą — tam nebuvo vietos. Tik skausmą, kad reikės išsiskirti.

— Dvasiškas tėve, dvasiškas tėve, aš nespėju su jumis! Palaukit!

Balsas šaukė į realybę, pareigą. Tartum plaukdamas sapne kunigas apgręžė kumelę, sulaikė įsismaginusią, trypiančią vietoje. Palaukė Megės, kol pasivys. Čia ir yra visa bėda. Megė jį vejasi.

Netoliese glergėjo gręžinys, didelis, garuojantis, siera trenkiantis tvenkinys su kyšančiu vidury vamzdžiu, panašiu į laivo ventiliatorių, iš kurio kliokė verdantis vanduo. Visur aplink tą iškilų ežeriuką tartum rato stipinai nuo stebulės sroveno per plynę vandens latakėliai, pakraščiais apaugę nenatūraliai žalia lyg smaragdas žole. Tvenkinio krantai buvo slidaus pilko purvo, jame veisėsi gėlavandeniai vėžiai.

Kunigas Ralfas nusijuokė.

— Smarvė kaip pragare, ar ne, Mege? Siera tiesiai jos žemėse, sakytum kieme. Turėtų atpažinti tų kvapą, kai atsidurs ten išpuošta rožėmis. Ak, Mege...

Arkliai buvo pripratinti ramiai stovėti ir nepririšti — tvorų arti nebuvo, medžiai irgi tik už kokios pusės mylios. Labiausiai nutolusiame nuo vamzdžio tvenkinio pakrašty, kur vanduo jau atvėsęs, gulėjo rąstas, padėtas, kad žiemą nusimaudžius būtų kur atsistoti šluostantis ar džiovinantis kojas.

Kunigas Ralfas atsisėdo ant rąsto; Megė atsisėdo kiek atokiau ir pasisuko į jį šonu.

— Kas atsitiko, dvasiškas tėve?

Keistai jos lūpose skambėjo taip dažnai jo paties klaustas klausimas. Jis nusišypsojo.

— Aš tave pardaviau, mano Mege, pardaviau už trylika milijonų sidabrinių.

— Pardavėt mane?

— Vaizdingas posakis. Tiek to. Eikš, atsisėsk arčiau. Gal daugiau nebebus progos šitaip pasikalbėti.

— Kol bus gedulas dėl tetulės, taip? — Ji pasislinko arčiau. — O koks skirtumas, kodėl negalima susitikti, jei gedulas?

— Aš ne tai norėjau pasakyti, Mege.

— Dėl to, kad aš darausi suaugusi ir žmonės ims skleisti apie mus paskalas?

— Ne visai taip. Aš išvažiuoju.

Na štai: pasitinka nelaimę iškelta galva, užsikrauna dar vieną naštą. Nei šūktelėjimo, nei ašarų, nei audringo protesto. Tik truputėlį susigūžė, tartum našta būtų kreivai uždėta, neguli taip, kad būtų patogu nešti. Ir akimirką užgniaužtas kvapas, net ne atodūsis.

— Kada?

— Po kelių dienų.

— Ak, dvasiškas tėve! Bus dar sunkiau, negu išvažiavus Frenkui.