Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Girdėjau, neteksime jūsų, dvasiškas tėve, — kandžiai pasakė panelė Karmaikl.

Niekada jis neatrodė toks nuo visų atitolęs, neturintis žmogiškų jausmų, kaip tą rytą — su kamža be mezginių, niūriu juodu arnotu, su sidabriniu kryžium ant krūtinės. Tartum čia buvo tiktai kūnas, o siela klaidžiojo kažkokiuose toliuose. Jis išsiblaškęs pažvelgė į panelę Karmaikl, lyg ir atsitokėjo ir linksmai, nuoširdžiai nusišypsojo.

— Nežinomi Viešpaties keliai, panele Karmaikl, — atsakė jis ir nuėjo šalin, prašnekino kažką kitą.

Kas buvo jo širdyje, niekas nebūtų galėjęs atspėti; o jo širdyje buvo nerimas, kad reikės susidurti su Pedžiu dėl testamento, baimė išvysti Pedžio įniršį ir troškimas patirti tą įniršį ir panieką.

Prieš pradėdamas gedulingas mišias, kunigas Ralfas atsigręžė į savo parapijiečius; kambarys buvo kimšte prisikimšęs, dusino sunkus rožių kvapas, nors visi langai buvo atviri.

— Ilgų panegirikų neketinu sakyti, — pradėjo jis aiškia, beveik oksfordiška tartimi, kurioje airiška kilmė buvo vos vos juntama. — Visi pažinojote Merę Karson. Ji buvo parapijos ramstis, ramstis Bažnyčios, kurią mylėjo labiau negu kokį nors žmogų.

Kai kurie klausytojai vėliau prisiekinėjo tuo momentu matę patyčią jo akyse, o kiti taip pat atkakliai tvirtino, kad jo žvilgsnį temdė tikras neatlėgstantis sielvartas.

— Ramstis Bažnyčios, kurią mylėjo labiau negu kokį nors žmogų, — pakartojo jis dar aiškiau; buvo ne iš tų, kurie grįžta nuo pusiaukelės. — Paskutinę savo valandą ji buvo visai viena ir vis dėlto ne viena. Nes mūsų mirties valandą su mumis ir mumyse yra Jėzus Kristus ir jis perima mūsų kančios naštą. Nei didžiausias, nei menkiausias iš žmonių nemiršta vienas, ir mirtis dėl to saldi. Mes čia susirinkome pasimelsti už nemirtingą sielą, kad tai, kurią mylėjome šiame gyvenime, būtų teisingai atlyginta amžinybėje. Pasimelskime.

Namų darbo karstas buvo taip apdėtas rožėmis, kad jo visai nesimatė; jis stovėjo ant vežimėlio, kurį Klierių vaikinai greitosiom buvo sumeistravę iš įvairių padargų dalių. Tačiau nors langai buvo atlapoti, nors visus kvapus stelbė rožės, jos kvapas buvo juntamas. Apie tai anksčiau kalbėjo ir gydytojas.

— Kai atvažiavau į Drohedą, ji buvo jau taip sugedusi, kad negalėjau išlaikyti nesusivėmęs, — pasakojo jis telefonu Martinui Kingui. — Niekad gyvenime nieko taip neužjaučiau kaip tada Pedžio Klierio, ir ne vien todėl, kad neteko Drohedos, bet ir dėl to, kad jam reikėjo suversti tą siaubingą liulančią košę į karstą.

— Tuomet aš į nešėjus nesisiūlysiu, — atsakė Martinas taip negarsiai, nes visi rageliai linijoje buvo nukelti, kad gydytojas tris kartus prašė pakartoti, kol suprato.

Todėl ir buvo padarytas vežimėlis; niekas nenorėjo paremti savo pečiu Merės Karson palaikų, nunešti per veją iki rūsio. Ir niekas neapgailestavo, kai paskui ją užsidarė rūsio durys ir pagaliau buvo galima normaliai kvėpuoti.

Laidotuvininkams susirinkus didžiajame valgomajame, kur vieni valgė, kiti dėjosi valgą, Haris Gofas nusivedė Pedį su šeima, kunigą Ralfą, ponią Smit ir abi tarnaites į svetainę. Iš susirinkusiųjų į laidotuves dar niekas neketino važiuoti namo, dėl to ir apsimetė tebevalgą; jie norėjo savo akimis pamatyti, kaip atrodys Pedis, kai ateis po testamento perskaitymo. Reikia pripažinti, kad Pedis ir jo šeima savo elgesiu per laidotuves nė kiek neparodė jaučią savo aukštesnę padėtį. Visada geraširdis Pedis verkė sesers, o Fiona atrodė kaip paprastai, tartum jai būtų vis tiek, kas ją ištiks.

— Pedi, aš noriu, kad jūs pareikštumėt protestą, — tarė Haris Gofas, perskaitęs tą stulbinantį dokumentą šiurkščiu, pasipiktinusiu balsu.

— Bjauri sukčiuvienė, — pasakė ponia Smit; nors kunigas jai patiko, bet kur kas labiau ji mylėjo Klierius. Su jais į jos gyvenimą atėjo vaikai.

Bet Pedis papurtė galvą.

— Ne, Hari! Aš negaliu. Juk nuosavybė buvo jos, ar ne? Ji turėjo visišką teisę pasielgti su ja kaip tinkama. Jei užrašė Bažnyčiai, vadinasi, norėjo, kad atitektų Bažnyčiai. Neneigiu, tikėjausi, kad bus šiek tiek kitaip, bet aš esu paprastas žmogelis, tai šitaip gal bus ir geriau. Nelabai norėčiau atsakomybės valdyti tokį didelį turtą kaip Droheda.

— Jūs nesupratote, Pedi! — Advokatas kalbėjo lėtai, labai aiškiai tardamas žodžius, tartum įrodinėdamas vaikui. — Aš kalbu ne tik apie Drohedą. Droheda — pati mažiausia jūsų sesers palikimo dalis, patikėkit. Jūsų sesuo turėjo daugumą akcijų šimtuose patikimiausių kompanijų, jai priklausė plieno liejyklos ir aukso kasyklos, jos ir kompanija „Mitchar Limited” su dešimties aukštų kontoros pastatu Sidnėjuje. Ji buvo didžiausia turtuolė visoje Australijoje! Įdomu, mažiau kaip prieš mėnesį ji pavedė man susisiekti su „Mitchar Limited” direktoriais Sidnėjuje ir tiksliai sužinoti, kokio dydžio jos turtas. Mirdama ji turėjo daugiau kaip trylika milijonų svarų.

— Trylika milijonų svarų! — ištarė Pedis taip, kaip žmogus sako skaitmenį, reiškiantį atstumą nuo žemės iki saulės, kaip kažką visai neįsivaizduojama. — Tai viską išsprendžia, Hari. Aš nenoriu atsakomybės už tokius pinigus.

— Jokios atsakomybės nėra, Pedi! Negi jūs dar nesuprantat? Tai pinigai, kurie patys save žiūri! Nereikia jų nei sėti, nei pjauti, šimtai žmonių yra pasamdyti tik tam, kad rūpintųsi jais už jus. Užprotestuokite testamentą, Pedi, labai prašau! Aš surasiu jums geriausių advokatų Australijoje ir ginsiu jūsų teises nuo pradžios iki galo, net iki Slaptosios valstybės tarybos, jeigu reikės.

Staiga supratęs, kad tai ne tik jo, bet ir visos šeimos reikalas, Pedis atsisuko į Bobą ir Džeką; suglumę juodu sėdėjo ant Florencijos marmuro suolo.

— Kaip sakot, vyručiai? Ar norit tetos Merės trylikos milijonų? Jei norit, aš užprotestuosiu testamentą, ne kitaip.

— Bet mes ir taip galim gyventi Drohedoje, argi ne šitaip testamente pasakyta? — paklausė Bobas.

Jam atsakė Haris:

— Niekas negalės išvaryti jūsų iš Drohedos, kol bus gyvas bent vienas jūsų tėvo vaikaitis.

— Mes gyvensim čia, didžiajam name; ponia Smit ir merginos padės mums tvarkytis ir gaus geras algas, — pasakė Pedis, ir atrodė, kad jis vos gali patikėti šita savo laime, nė kiek nenusivylęs, kad neteko kitos.

— Tai ko dar mums reikia, Džekai? — paklausė brolį Bobas. — Kaip sakai?

— Man tai tinka, — atsakė Džekas.

Kunigas Ralfas neramiai sukrutėjo. Jis nebuvo nusirengęs gedulingų rūbų, nebuvo atsisėdęs. Kaip niūrus gražuolis burtininkas jis stovėjo šešėlyje, kambario gilumoj, atsiskyręs nuo visų — rankos sukištos po juodu arnotu, veidas sustingęs, į tolį žvelgiančių mėlynų akių gelmėje — siaubas, nuostaba, apmaudas. Jis negaus net trokštamos įniršio ir paniekos bausmės; Pedis nori gera valia įteikti jam viską auksinėje lėkštelėje ir dar padėkoti, kad išvaduoja Klierius nuo tokio rūpesčio.

— O kaip Fija ir Megė? — griežtai paklausė kunigas Pedį. — Ar laikot savo moteris tiek nevertas, kad jų net neatsiklausiat?

— Fija? — sunerimęs paklausė Pedis.

— Kaip nuspręsi, Pedi, taip ir bus. Man vis vien.

— Mege?

— Man nereikia jos trylikos milijonų sidabrinių, — atsakė Megė, įsmeigusi akis į kunigą Ralfą.

Pedis kreipėsi į advokatą:

— Tuomet nuspręsta, Hari. Mes nenorime užprotestuoti testamento. Tegu sau Bažnyčia turi Merės pinigus į sveikatą.

Haris trenkė kumščiu sau į delną.

— Po perkūnais, negaliu žiūrėti į tokią apgavystę!