Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Niekas negalėjo užginčyti, kad Fionos pastangų rezultatas — grožio viršūnė. Kreminiai Obiusono kilimai su kiek pablukusiomis puokštėmis rausvų ir raudonų rožių bei žalių lapelių nerūpestingai išdėlioti ant tviskančių kaip veidrodis grindų. Sienos ir lubos nudažytos kremine spalva, lipdiniai ir raižiniai kruopščiai paauksuoti, o didžiuliai ovalai sienų plokštėse aptraukti matiniu juodu šilku, išmargintu tokiu pat kaip ir kilimai rožių raštu, — jie atrodo tartum prašmatnūs japoniški piešiniai su kreminiais paauksuotais rėmais. Voterfordo sietynas nuleistas, apatiniai karuliai skambuliuoja per šešias su puse pėdos nuo grindų, kiekviena iš daugelio tūkstančių briaunelių nublizginta ir tvieskia visomis vaivorykštės spalvomis, didelė varinė grandinė nebesuvyniota palubėje, o prikabinta prie sienos. Ant kreminių paauksuotų stalelių ilgomis plonomis kojomis stovi to paties Voterfordo stiliaus lempos, peleninės ir vazos su kreminėmis ir rausvomis rožėmis; visi patogūs gilūs krėslai, aptraukti kreminiu muaru, jaukiai sustumti po kelis prie didelių otomanių, kvieste kviečia atsisėsti; viename saulėtame kampe stovi puikus senovinis spinetas, ant jo didžiulė vaza rausvų ir kreminių rožių. Virš židinio kabo portretas — Fionos senelė su švelniai rausvu krinolinu, o kitame kambario gale, priešais, dar didesnis portretas — Merė Karson, jauna, rudaplaukė, jaunos karalienės Viktorijos veidu, jos suknia juoda, standi, su madingu tuomet turniūru.

— Na štai, — pasakė Fija, — dabar jau galima kraustytis. Kitus kambarius sutvarkysim pamažu. Ak, argi ne puiku, kai turi pinigų ir padorius namus, kuriems galima juos skirti?

Likus trims dienoms iki persikėlimo, anksti rytą, saulei dar netekėjus, vištidėje džiugiai užgiedojo gaidžiai.

— Nenaudėliai, — pasakė Fija, vyniodama savo porcelianą į senus laikraščius. — Garsinasi, tarsi būtų ką labai nuveikę. Pusryčiams nė vieno kiaušinio, o kol persikraustysim, visi vyrai namie. Mege, teks tau pabėgėti iki vištidės, aš neturiu kada. — Ji permetė akimis pageltusį „Sidney Morning Herald” puslapį, niekinamai prunkštelėjo, pamačiusi persmaugtų korsetų reklamas. — Ir ko tas Pedis būtinai užsako visus laikraščius, juk niekas neturi laiko jų skaityti. Tiek prisikrauna, kad nespėji nė krosnyje deginti. Žiūrėk, dar iš tų laikų, kai čia negyvenom. Na, bent pakuoti pravers.

Malonu, kad mama tokia linksma, galvojo Megė, lėkdama laipteliais ir per dulkėtą kiemą. Visi, aišku savaime, laukia, kada galės apsigyventi didžiajame name, o mama tiesiog nenustygsta, tartum prisimindama, koks tas gyvenimas dideliame name. Ir kokia ji sumani, koks puikus jos skonis! Anksčiau šito niekas nenumanė, nes nebuvo nei laiko, nei pinigų jai pasireikšti. Megė džiūgaute džiūgavo; iš tų penkių tūkstančių svarų tėtė Džilyje iš juvelyro nupirko mamai tikrų perlų koljė ir tikrų perlų auskarus, dar su mažiukais deimantais. Padovanos jai per pirmuosius pietus didžiajame name. Matydama motinos veidą nebekaustomą įprastinio griežtumo, Megė tiesiog negalėjo sulaukti, kada išvys jos išraišką, gavus perlus. To momento laukė visi vaikai, pradedant Bobu ir baigiant dvyniais, nes Pedis jiems visiems buvo parodęs didelį plokščią odinį dėklą, — jame ant juodo aksomo gulėjo matiniai žėrintys karoliukai. Visus džiugino atsiskleidusi motinos laimė, tartum po sausros pratrukęs smarkus lietus. Iki tol jie net nenumanė, kokia nelaiminga ji turėjo būti visus tuos metus.

Vištidė buvo didelė — keturi gaidžiai ir apie keturiasdešimt vištų. Naktį jie tupėdavo pašiūrėje, kur kruopščiai iššluotų grindų pakraščiais stovėjo oranžinės šiaudais išklotos pintinės kiaušiniams dėti, o gilumoje įvairiame aukštyje buvo pritaisytos laktos. Bet dieną vištos kvaksėdamos vaikščiojo po didelį vielinio tinklo aptvarą. Kai Megė pradariusi vartelius įsispraudė į vidų, vištos godžiai susispietė aplink ją, tikėdamosi lesalo, bet ji tik pasijuokė iš jų kvailo subruzdimo — juk lesindavo vakarais — ir žengė per jų pulką į pašiūrę.

— Iš tikrųjų kokios jūs netikėlės! — rūsčiai barė jas, naršydama lizdus. — Jūsų keturiasdešimt, o kiaušinių tik penkiolika! Pusryčiams ir tai neužteks, o ką jau kalbėti apie pyragą. Na tai žinokit, perspėju: jei kaip reikiant nesusiimsit, teks jums guldyti galvas ant trinkos, ir tai sakau ne tik moteriškėms, bet ir ponams, taigi nepūskit man čia uodegų ir nešiauškit sprandų, tartum jūsų tai visai neliestų, džentelmenai!

Atsargiai susidėjusi kiaušinius į prijuostę, Megė dainuodama parbėgo į virtuvę.

Fiona sėdėjo ant Pedžio kėdės įsmeigusi akis į „Smiths Weekly” — jos veidas buvo perbalęs, lūpos krutėjo. Megė girdėjo, kaip po namus vaikšto vyrai, savo lovelėje juokiasi Džimsas ir Petsis; jiems nebūdavo leidžiama keltis, kol tėvas ir broliai neišėję.

— Kas atsitiko, mama? — paklausė Megė.

Fija neatsakė, tik sėdėjo žvelgdama tiesiai prieš save, prakaito lašeliai išsimušę viršum viršutinės lūpos, akyse sustingusi desperatiškai tramdoma kančia, tartum ji būtų visomis išgalėmis laikiusis, kad neimtų šaukti.

— Tėte, tėte! — išsigandusi skardžiai suriko Megė.

Jos balsas buvo toks, kad Pedis įbėgo į virtuvę dar tebesisagstydamas flanelinius apatinius marškinius, iš paskos sugužėjo Bobas, Džekas, Hiujis ir Stiuartas. Megė tylomis parodė į motiną.

Pedžiui apmirė širdis. Jis pasilenkė, suėmė glebų Fionos riešą.

— Kas atsitiko, mieloji? — paklausė daug švelniau, nei kada nors buvo girdėję vaikai; jie suprato, kad jis taip kalba, kai jie dviese.

Ji pažino tą ypatingą balsą ir atbudo iš transo, didelės pilkos akys pažvelgė vyrui į veidą, tokį gerą ir nuvargusį, jau nebejauną.

— Štai, — ištarė ji, rodydama žinutę puslapio apačioje. Stiuartas stovėjo motinai už nugaros, uždėjęs ranką ant peties; dar nepradėjęs skaityti, Pedis pažvelgė į sūnų, į tokias kaip Fionos akis ir linktelėjo. To, ko jis pavydėdavo Frenkui, visai nepavydėjo Stiuartui; meilė Fionai, užuot skyrusi, siejo juos dar tvirčiau.

Pedis ėmė skaityti balsu, iš lėto, vis liūdniau ir liūdniau. Antraštė buvo: BOKSININKAS NUTEISTAS KALĖTI IKI GYVOS GALVOS.

Frensis Armstrongas Klieris, 26 metų, boksininkas profesionalas, šiandien Goulberno apygardos teismo buvo nuteistas už Ronaldo Alberto Kamingo, 32 metų darbininko, nužudymą liepos mėnesį. Prisiekusieji tarėsi vos dešimt minučių ir pasiūlė pačią griežčiausią teismo skiriamą bausmę. Kaip pasakė teisėjas Fic Hju— Kanelis, byla paprasta ir aiški. Liepos 23 dieną „Uosto” viešbučio bare Kamingas ir Klieris smarkiai susikirto. Vėliau tą patį vakarą viešbučio savininkas ponas Džeimsas Odžilvis iškvietė Goulberno policijos seržantą Tomą Bierdsmorą ir du konsteblius. Skersgatvyje už viešbučio policininkai pamatė Klierį, spardantį į galvą sąmonės netekusį Kamingą. Jo krumpliai buvo kruvini, tarp pirštų — kuokštai Kamingo plaukų. Arešto metu Klieris buvo girtas, tačiau aiškaus proto. Jis buvo apkaltintas užpuolimu ketinant padaryti sunkų kūno sužalojimą, bet dabar, Kamingui kitą dieną mirus Goulberno apygardos ligoninėje nuo smegenų sutrenkimo, jis kaltinamas įvykdęs žmogžudystę.

Advokatas ponas Artūras Vaitas mėgino pateisinti savo ginamojo kaltę pamišimu, bet keturi kaltinimo liudytojai medikai neabejodami pareiškė, kad pagal Maknafteną Klierio negalima laikyti psichiškai nesveiku. Kreipdamasis į prisiekusiuosius, teisėjas ponas Fic Hju— Kanelis pasakė, kad dėl kaltumo ar nekaltumo klausimas nekyla, kaltė yra aiški, tačiau jis prašąs juos neskubant apgalvoti, ar siūlyti švelnesnę ar griežtesnę bausmę, kadangi jis vadovausiąsis jų nuomone. Skelbdamas Klieriui nuosprendį, teisėjas ponas Fic Hju— Kanelis pavadino kaltinamojo veiksmus „nežmonišku žiaurumu” ir apgailestavo, kad nusikaltimas, padarytas apgirtimo būklėje, iš anksto neapgalvojus ir nenaudojant jokio ginklo, neleidžia taikyti mirties bausmės pakariant, nes jis laikąs Klierio rankas tokiu pat mirtinu ginklu kaip šautuvas ar peilis. Klieris buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos Goulberno sunkiųjų darbų kalėjime, skirtame pavojingiems nusikaltėliams. Paklaustas, ar nenorėtų ką pasakyti, Klieris tarė: „Tik nesakykite mano motinai”.