Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tai buvo didžiausia kritika, Pedžio kada nors pareikšta apie jo sesers ūkininkavimą.

Jie net neįsivaizdavo, kad galima turėti tiek pinigų; sėdėjo nutilę, mėgindami suvokti, kokia jiems teko laimė.

— Nė pusės to neišleisim, Pedi. Juk jis nepaliko net kur mums tuos pinigus leisti, — pasakė Fija.

Pedis švelniai pažvelgė į ją.

— Teisybė, mama. Bet argi ne malonu, kad nebereikės galvot, kaip išsiversti? — Jis atsikrenkštė. — Dabar man jau atrodo, kad mama ir ypač Megė nelabai turės ką veikti, — kalbėjo toliau. — Man su skaičiais visada ne kažin kaip sekėsi, bet mama moka sudėti, atimti, dalyti ir dauginti kaip aritmetikos mokytoja. Taigi mama bus Drohedos sąskaitininkė, nebereikės Hario Gofo kontoros žmogaus. Aš net nežinojau, pasirodo, Haris samdė vieną vyruką specialiai Drohedos sąskaitoms tvarkyti, o dabar jam vieno tarnautojo trūksta, taigi jis nieko prieš perleisti šitą darbą mums. Iš tikrųjų tai jis ir sumanė, kad iš mamos galėtų išeiti puiki sąskaitininkė. Jis atsiųs žmogų iš Džilio, kad kaip reikiant tave išmokytų, mama. Matyt, viskas ganėtinai sudėtinga. Reikės tau tvarkyti buhalterijos knygas, kasos knygas, žurnalus, viską registruoti ir taip toliau. Darbo užteks, tiktai gal nenustekens taip kaip virimas ir skalbimas, ką?

Megė vos ištvėrė nesušukusi: „O kaipgi aš? Ir aš tiek pat viriau ir skalbiau kaip mama!”

Fija šypsojosi, iš tikrųjų šypsojosi, pirmą kartą po to, kai jie sužinojo apie Frenką.

— Tas darbas man patiks, Pedi, tikrai. Tada aš nebesijausiu esanti kažkur atskirai nuo Drohedos.

— Bobas išmokys tave vairuoti naująjį „Rolsą”, tau juk reikės važinėti į Džilį, į banką ir pas Harį. Be to, tau bus geriau, kai žinosi, kad gali kur nori nuvažiuoti ir be mūsų. Mes taip atskirti nuo pasaulio. Aš seniai norėjau išmokyti jus abi vairuoti, bet kad vis laiko nebūdavo. Sutarta, Fija?

— Sutarta, Pedi, — atsakė ji linksmai.

— Na, o dabar, Mege, kalbėsim su tavim.

Megė pasidėjo kojinę su adata šalia ir pažvelgė į tėvą kartu ir klausiamai, ir apmaudžiai, nes buvo įsitikinusi, kad jis pasakys: mama turės darbo su sąskaitomis, tad tau teks prižiūrėti namus ir apie namus.

— Nenorėčiau matyti, kaip tu daraisi baltarankė panelė, kaip kai kurios mūsų pažįstamų dukros, — tarė Pedis su šypsena, todėl jo žodžiai nenuskambėjo niekinamai. — Taigi aš ir tave pristatysiu prie darbo kaip reikiant, mažyle Mege. Tu prižiūrėsi artimesnes ganyklas — Gręžinio, Upelio, Karsono, Vinemuros ir Šiaurinės cisternos. Taip pat pievas prie sodybos. Tavo žinioje bus arkliai — kuriuos siųsti į darbą, kuriems duot atsipūsti. Per didžiuosius darbymečius — rūšiavimo, ėriavimosi — mes visi suėję kas reikia darysim, bet šiaip aš manau, kad tu susidorosi pati. Džekas galės pamokyti tave tvarkytis su šunimis ir darbuotis botagu. Tu gi dar baisi nutrūktgalvė, tai aš ir pamaniau, kad ganyklose tau patiks labiau, negu trintis apie namus, — užbaigė jis kuo plačiausiai šypsodamas.

Jam kalbant, Megės apmaudas ir nepasitenkinimas garuote išgaravo; jis vėl tas pats tėtė, kuris myli ją ir galvoja apie ją, kaip ir anksčiau. Kaip ji galėjo tuo suabejoti? Megė taip susigėdo, kad būtų galėjusi tą didelę adatą į koją įsivaryti, bet kai esi tokia laiminga, tai kaip skaudinsi save, ir apskritai kvaila šitaip atgailauti.

Ji visa švytėte švytėjo.

— Ak, tėte, kaip man bus puiku!

— O aš, tėte? — paklausė Stiuartas.

— Moterims tavęs namie nebereikės, tai vėl eisi į ganyklas, Stju.

— Gerai, tėte.

Jis ilgesingai pažvelgė į motiną, bet nieko nebesakė.

Fiona ir Megė išmoko vairuoti naująjį „Rols Roisą”, kurį Merė Karson buvo užsisakiusi savaitę prieš mirtį; Megė dar išmoko tramdyti šunis, o Fiona — tvarkyti sąskaitybos knygas.

Jei nebūtų trūkę kunigo Ralfo, Megė būtų jautusis visai laiminga. Juk visada šito troško: duotis ant arklio po ganyklas, dirbti avininko darbą. Tačiau visur ją lydėjo skausmingas ilgesys, kunigo Ralfo pabučiavimas, brangus, nepamirštamas — apie tai tik ir svajojo, tūkstančius kartų pajusdavo iš naujo. Bet vis dėlto prisiminimas visai ne tas, kas tikrovė, kad ir kaip stengsies, to pojūčio neatgaivinsi, yra likęs tik jo šešėlis tartum liūdno debesies draiskana.

Kai kunigas Ralfas atsiuntė jiems žinią apie Frenką, visos Megės viltys, kad pats atvažiuos į Drohedą, iškart sugriuvo. Savo apsilankymą Goulberno kalėjime kunigas Ralfas aprašė labai santūriai, neišsiduodamas, koks kankinamas buvo jų susitikimas, nė žodžiu neužsiminė apie vis blogėjančią Frenko psichinę būklę, apie nesėkmingas savo pastangas perkelti jį į Moriseto pamišėlių namus kriminaliniams nusikaltėliams. Laiške Pedžiui jis viską pavaizdavo labai gražiai, esą Frenkas nuolankiai atperkąs savo nuodėmes visuomenei ir net neįtariąs, jog namiškiai ką žino — tos eilutės buvo storai pabrauktos. Frenką jis įtikinęs, kad pats sužinojęs iš Sidnėjaus laikraščių ir pasistengsiąs, jog šeimos ta žinia nepasiektų. Tas pažadas Frenką nuraminęs, užbaigė laišką kunigas Ralfas.

Pedis vis pašnekėdavo, kad reikia parduoti kunigo Ralfo bėrąją kumelę; Megė jodinėdavo ant ilgakojo juodžio, kurį anksčiau turėjo pramogai, nes buvo linksmesnis ir klusnesnis už kaprizingas kumeles ar piktus darbinius išdarus. Tie gyvuliai buvo protingi, bet retai kada romūs. Nors ūkyje nebuvo nė vieno eržilo, jie nesidarė geresnio būdo.

— Oi, tėte, neparduok, — maldavo Megė. — Aš galiu ir bėrąja jodinėti. Pagalvok, kaip bus negražu, kai kunigas Ralfas, kuris mums tiek gero padarė, atvažiuos ir pamatys, kad pardavėm jo arklį!

Pedis susimąstęs žiūrėjo į Megę.

— Aš nemanau, Mege, kad kunigas Ralfas kada nors čia dar atvažiuos.

— O gal atvažiuos! Ką gali žinoti!

Sunku jam buvo atsispirti toms akims, visai tokioms kaip Fionos; negalima skaudinti jos dar labiau, jau ir taip kenčia, vargšelė.

— Na tiek to, Mege, paliksim tą bėrąją, tik žiūrėk, kad nuolatos jodinėtum abiem, nes nusipenėjusių arklių Drohedoje aš nepakęsiu, supratai?

Anksčiau ji nenorėdavo sėsti ant arklio, priklausančio kunigui Ralfui, bet dabar čia vienam, čia kitam gyvuliui ėmė duoti progą užsidirbti sau avižų.

Ir buvo taip gerai, kad ponia Smit, Minė ir Ketė nepaprastai mylėjo dvynukus; Megė nuolatos išjodavo į ganyklas, Fiona valandų valandas praleisdavo svetainėje prie savo sekretero, bet mažieji berniukai gyveno kuo puikiausiai. Visur jie maišėsi, visur jų buvo pilna, tačiau buvo tokie linksmučiai ir visad gerai nusiteikę, kad pykti ant jų ilgai niekas negalėjo. Ir kai ponia Smit, jau seniai perėjusi į katalikų tikėjimą, vakarais savo mažajame namelyje atsiklaupdavo kalbėti poterių, jos širdis buvo kupina dėkingumo. Juodu su Robu neturėjo laimės susilaukti savo vaikų, taip pat ir didžiajame name daugelį metų vaikų nebuvo, nes tarnaitėms buvo draudžiama bendrauti su darbininkų šeimomis nuo upelio. Bet atsikėlė Klieriai, Merės Karson giminės, ir pagaliau čia atsirado vaikų. O dabar Džimsas ir Petsis visam laikui apsigyveno didžiajame name.

Žiema buvo sausa, o vasarą irgi nelijo. Vešli, aukšta iki kelių žolė pagelto, nurudavo, taip išdžiūvo negailestingai kepinančioje saulėje, jog visa traškėjo ir lūžinėjo. Norėdamas apžvelgti ganyklą, turėjai prisimerkti kiek gali ir ant pat akių užsitraukti skrybėlę; žolė tvieskė it veidrodžio sidabras, tarp mirgančių melsvų miražų siautė spiraliniai sūkurėliai — tai vėjas nešiojo sausus lapus ir žolių trupinėlius, suversdamas į krūveles ir vėl jas išsklaidydamas.