Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Malonus netikėtumas, — ištarė Pedis, paleidęs žingine savo seną keršą kumelę greta dukters taip pat nebejaunos bėrosios.

— Taip, — atsakė Megė. — Ar ten toliau labai sausa?

— Man regis, gerokai prasčiau negu čia. O kengūrų kengūrų — gyvenime tiek nebuvau matęs! Milparinkos pusėj turbūt viskas kiaurai perdžiūvę. Martinas Kingas sakė, esą teksią gerokai pašaudyt, bet aš manau, kai tiek kengūrų, tai nors iš patrankų pyškink — skirtumo nebus.

Tėvas toks malonus, atidus, toks atlaidus ir taip ją myli; o pabūti su juo dviese, kad aplinkui nesisukiotų vienas ar kitas brolis, pasitaiko taip retai. Ir daug negalvojusi Megė paklausė apie dalyką, kuris kėlė abejonių, kankino ir slėgė ją, kad ir kaip ji save ramino.

— Tėte, o kodėl kunigas de Brikasaras pas mus neatvažiuoja?

— Jis labai užsiėmęs, Mege, — atsakė Pedis, bet dabar jau su nerimu balse.

— Bet juk ir kunigai gauna atostogų, ar ne? Jis taip mėgo Drohedą, tikriausiai norėtų čia pabūti.

— Kunigai gauna atostogų, Mege, bet, antra vertus, jie niekad nebūna laisvi nuo savo pareigų. Pavyzdžiui, kas mielą dienelę turi aukoti mišias, nors būtų patys vieni. Man regis, kunigas de Brikasaras labai protingas žmogus, jis žino, kad negalima gyvenime sugrįžti prie to, kas jau praėjo. Droheda jam — tik atkarpėlė praeities. Jei čia grįžtų, jau nepatirtų ankstesnio džiaugsmo.

— Tu nori pasakyti, kad jis mus užmiršo, — prislėgta ištarė Megė.

— Ne, neužmiršo. Jei būtų užmiršęs, taip dažnai nerašytų, nesiteirautų apie kiekvieną iš mūsų. — Pedis pasisuko balne, jo mėlynose akyse buvo gailestis. — Man atrodo, kad jam geriau čia neatvažiuoti, Mege, todėl aš ir nekviečiu jo, kad apie tai net negalvotų.

— Tėte!

Ir Pedis stačia galva nėrė į tą drumstą vandenį:

— Paklausyk, Mege, negerai, kad tu galvoji apie kunigą, metas tai suprasti. Savo paslaptį tu laikai kaip reikiant, tavo jausmų tikriausiai daugiau niekas net nežino, bet tavo klausimai tenka man, tiesa? Nedaug klausimų, tačiau ir to gana. Todėl aš ir sakau, užteks jau, — ar girdi? Kunigas de Brikasaras yra davęs šventus įžadus, ir žinau, kad nieku gyvu neketina jų laužyti, tu ne taip supratai jo draugystę. Kai tave sutiko, buvo jau suaugęs vyras, o tu maža mergytė. Na, tokia, Mege, tu jam esi ir po šiai dienai.

Ji neatsakė, ir veidas nepersimainė. Taip, pagalvojo jis, tikra Fijos duktė, taigi.

Po valandėlės ji prabilo pernelyg ramiu balsu:

— Bet jis gali nebebūti kunigas. Tiktai man nebuvo progos apie tai su juo pasikalbėti.

Pedis taip apstulbo, jog negalėjai manyti jį apsimetant, ir ta išraiška įtikino Megę geriau nei jo kalba, kad ir labai karšta.

— Mege! O Viešpatie Dieve, čia ir yra visas užkampio gyvenimo blogumas! Tau, mergyt, reikėjo mokytis, ir jei teta Merė būtų pasimirusi anksčiau, būčiau išsiuntęs tave į Sidnėjų, kol laikas, kad nugriebtum bent porą metelių savo naudai. O dabar tu jau per didelė mokytis, ar ne, Mege? Nenoriu, kad iš tavęs šaipytųsi, vargšyte tu mano. — Dabar jis kalbėjo švelniau, atskirdamas žodžius vieną nuo kito, ir tai suteikė kalbai aiškaus žiaurumo, nors žiaurus jis nenorėjo būti, norėjo tik visiems laikams išsklaidyti jos iliuzijas. — Ralfas de Brikasaras — kunigas, Mege, kunigas. Jis niekada niekada neatsisakys kunigystės, suprask tai. Jo duoti įžadai šventi ir tokių šventų sulaužyti neįmanoma. Jei žmogus jau kunigas, kelio atgal jam nebėra; įžadus leidžiama duoti tik tada, kai seminarijos vyresnieji būna absoliučiai garantuoti, kad jaunuolis žino, ką daro. Tas, kuris duoda tuos įžadus, tvirtų tvirčiausiai žino, kad jau niekada negalės jų sulaužyti. Kunigas de Brikasaras davė tokius įžadus ir niekada jų nesulaužys. — Pedis atsiduso. — Dabar supranti, Mege? Ir nuo šiol liaukis svajojusi apie kunigą de Brikasarą.

Jie parjojo nuo fasado pusės, taigi į arklides buvo arčiau negu į avides; netarusi nė žodžio Megė pasuko su bėrąja kumele į arklides, tėvą palikdama joti toliau vieną. Iš pradžių jis vis atsisukdavo, žvelgdamas Megei iš paskos, bet kai ji dingo už arklidžių tvoros, spustelėjo keršajai šonus ir nujojo ristele, nekęsdamas savęs, kad turėjo pasakyti tai, ką pasakė. Prakeikimas tie vyro ir moters santykiai! Čia, matyt, yra tam tikros taisyklės, su jokiomis kitomis nepalyginamos.

Kunigo de Brikasaro balsas, tariant rūsčius, gerai apgalvotus žodžius, buvo šaltas kaip ledas, bet dar šaltesnis buvo žvilgsnis, įsmeigtas į išblyškusį jauno kunigėlio veidą.

— Jūs pasielgėte ne taip, kaip reikalauja elgtis iš savo kunigų mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Manau, kad žinote tai geriau negu mes, kurie jus smerkiame, bet aš vis dėlto turiu pasmerkti jus ir vardu jūsų arkivyskupo, kuris ne tik dvasininkas kaip jūs, bet ir už jus viršesnis. Jam privalote absoliučiai paklusti, ir ne jums ginčyti jo nusistatymų bei sprendimus.

Ar bent suvokiate, kokią gėdą užsitraukėte sau ir užtraukėte savo parapijai, o svarbiausia Bažnyčiai, kurią pamilti privalėjote labiau už bet kokį žmogų? Jūsų duotas skaistybės įžadas šventas ir nelaužytinas kaip ir visos kitos priesaikos, todėl sulaužydamas jį sunkiai nusidėjote. Aišku savaime, jūs daugiau niekad nepamatysite tos moters, bet mes privalome padėti jums įveikti pagundą. Dėl to sutvarkėme taip, kad tuoj pat persikeltumėte tarnauti į Darvino parapiją Šiaurės teritorijoje. Šįvakar ekspresu išvažiuosite į Brisbaną, o iš ten, taip pat traukiniu, iki Longričo. Longriče sėsite į lėktuvą, skrendantį iki Darvino. Jūsų daiktai šiuo momentu pakuojami ir bus nugabenti į ekspresą, taigi nėra reikalo jums grįžti į senąją parapiją. Dabar eikite su kunigu Džonu į koplyčią ir melskitės. Koplyčioje išbusite iki reikės sėsti į traukinį. Kunigas Džonas keliaus kartu su jumis iki Darvino — jis jus paguos ir nuramins. Eikite.

Kunigai, stovintys prie Bažnyčios vairo, išmintingi ir sumanūs, jie neduos progos nusidėjėliui susisiekti su mergina, jo meiluže. Dabartinėje jo parapijoje iš to išėjo tikras skandalas, labai nemalonu. O mergina tegu sau laukia, spėlioja, stebisi. Nuo šios valandėlės, kol nuvyks į Darviną, nusidėjęs kunigas bus prižiūrimas uolaus kunigo Džono, kuriam duoti atitinkami nurodymai; vėliau kiekvienas kunigo laiškas iš Darvino bus atplėšiamas, jam nebus leidžiama kalbėtis tarpmiestiniais telefonais. Mergina taip ir nesužinos, kur jis pasidėjo, o kunigas niekada negalės jai to pranešti. Nebus jam leista ir užmegzti ryšį su kita moterimi. Darvinas pačiam pakrašty, moterų ten beveik nėra. Jo įžadai amžini, niekas nuo jų neatleis; jei jis pats per silpnas susivaldyti, tai padaryti už jį turi Bažnyčia.

Nusekęs akimis kunigėlį ir priskirtų jam sargą, kunigas Ralfas atsistojo nuo rašomojo stalo ir nuėjo į vieną iš atokesnių kambarių. Arkivyskupas Klunis Darkas sėdėjo savo krėsle, šonu į jį tylom sėdėjo kitas vyras su violetine juosta ir apskrita kepuraite. Arkivyskupas buvo stambus vyras su gera kupeta gražių baltų plaukų, skaisčiai mėlynomis akimis; energingas, mėgstantis pasijuokti ir gerai pavalgyti. Jo svečias buvo visiška priešingybė: nedidukas, liesas, retomis apie kepuraitę pasklidusiomis plaukų sruogomis, kaulėto, asketiško veido, išgeltusią oda; ten, kur nuskusta barzda, oda buvo tamsi, akys didelės, juodos. Amžiaus jam galėjai duoti ir trisdešimt, ir penkiasdešimt, o iš tikrųjų jis buvo trisdešimt devynerių, trejais metais vyresnis už kunigą Ralfą de Brikasarą.

— Sėskitės, kunige, išgerkit arbatos, — iš širdies pakvietė arkivyskupas. — Jau maniau, kad gausim prašyti šviežios. Ar išleisdamas tą jaunikaitį kaip reikiant įspėjot, kad pasitaisytų?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x