Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Atsitokėjęs iš susimąstymo jis pamatė, kad į jį nemirksėdamas žiūri arkivyskupas di Kontinis— Verčezė, ir didelės juodos akys buvo kur kas įžvalgesnės ir pavojingesnės nei gyvos, apvalios dabartinio viršininko akys. Kunigas Ralfas, būdamas per daug protingas, kad apsimestų lyg nesą priežasčių susimąstyti, atsakė būsimajam viršininkui tokiu pat įdėmiu žvilgsniu, vos šyptelėjo ir truktelėjo pečiais, tartum sakydamas: kiekvienas žmogus turi savo sielvartą, ir prisiminti liūdnus dalykus nėra nuodėmė.

— Sakykite, kunige, ar staigus ekonomikos smukimas neatsiliepė jums patikėtam turtui? — ramiai paklausė italų dvasininkas.

— Tuo tarpu nėra ko rūpintis, monsinjore. „Mitchar Limited” ne taip lengvai pasiduoda rinkos svyravimams. Manyčiau, jog daugiausia praras tie, kurių turtas investuotas ne taip apdairiai kaip ponios Karson. Žinoma, Drohedos ūkis pajus, vilnos kainos krinta. Vis dėlto ponia Karson buvo labai gudri ir neinvestavo pinigų į žemės ūkį, ji pasirinko metalą — tai daug patikimiau. Nors, mano supratimu, dabar pats metas nusipirkti žemės, ne tiktai ūkių, bet ir namų, pastatų didžiuosiuose miestuose. Kainos juokingai mažos, bet visada tokios nebus. Neįsivaizduoju, kad ateityje būtų galima turėti nuostolių, šiuo metu įsigijus nekilnojamojo turto. Krizė kada nors pasibaigs. — Visiškai teisingai, — atsakė arkivyskupas popiežiaus legatas. Vadinasi, kunigas de Brikasaras ne tiktai diplomatas, jis ir komersantas! Iš tikrųjų Romai negalima išleisti jo iš akių!

9

Bet atėjo 1930 metai, ir Droheda sužinojo, kas tai yra krizė. Visoje Australijoje buvo daugybė bedarbių. Kas tiktai galėjo, liovėsi mokėjęs buto nuomų ir bergždžiai ieškojęs darbo, nes darbo nebuvo. Paliktos verstis vienos žmonos su vaikais gyveno lūšnose, valdiškoje žemėje ir stovėdavo eilėse pašalpų; tėvai ir vyrai klajojo po visą kraštą. Žmogus susivyniodavo būtiniausius daiktus į mėlyną vilnonę antklodę, perrišdavo diržais ir užsimetęs ant nugaros leisdavosi į kelią, tikėdamasis, kad užtiktuose ūkiuose bent gaus pavalgyti, jeigu darbo ir neras. Geriau klajoti su visa manta po šalį nuo ūkio iki ūkio, negu nakvoti kur nors Sidnėjaus gatvėje.

Maisto kainos buvo nedidelės, ir Pedis grūste prigrūdo visus podėlius ir sandėlius. Žmogus, atėjęs į Drohedą, galėjo būti tikras, kad tuščias neišeis. Keista, kad klajūnai ilgai neužsibūdavo; sočiai pavalgę karšto maisto ir gavę įsidėti kelionei, jie nemėgino pasilikti, bet ėjo toliau, ieškodami to, kas gal tik jiems vieniems buvo žinoma. Anaiptol ne visur juos priimdavo taip svetingai ir vaišingai kaip Drohedoje, ir dėl to buvo dar didesnis galvosūkis, kodėl žmonės nenori pasilikti. Matyt, priveikti nuovargio ir betikslio egzistavimo be namų, neturėdami kur eiti, jie tiesiog plaukė pasroviui. Dauguma jų išsilaikydavo, kai kurie žūdavo, ir jei kas aptikdavo, palaidodavo, kol varnai ir laukinės kiaulės nenutaisė švariai kaulelių. Australijos plotai didžiuliai ir dyki.

Stiuartas vėl nuolatos gyveno namie, ir prie virtuvės durų visada stovėjo šautuvas. Nesunku buvo rasti gerų avininkų, ir Pedis turėjo priėmęs devynis viengungius, kuriuos apgyvendino senuose barakuose, taigi ganyklose buvo galima apsieiti be Stiuarto. Fija nebelaikė pinigų kur pakliuvę, o paprašė Stiuartą už koplyčios altoriaus padaryti slaptą spintą, kaip ir kokį seifą. Tarp klajūnų nedaug pasitaikydavo blogų žmonių. Blogiems žmonėms geriau buvo pasilikti didmiesčiuose ir šiaip miestuose, nes gyvenimas keliaujant buvo per daug tyras, per daug vienišas, ir mažai ką galėjai čia nugvelbti. Tačiau niekas nesmerkė Pedžio už tai, kad saugojo savo moteris nuo pavojaus; Droheda buvo labai gerai visiems žinoma ir, suprantama, galėjo privilioti ir kokį nepageidautiną svečią.

Tą žiemą buvo stiprių audrų, ir sausų, ir su lietumis, o po to pavasarį ir vasarą taip gausiai lijo, kad žolė Drohedoje užaugo aukštesnė ir vešlesnė negu kada nors anksčiau.

Džimsas ir Petsis spaudė neakivaizdinius mokslus prie ponios Smit virtuvės stalo, plepėdami, kaip bus tada, kai jie išvažiuos mokytis į Rivervju. Bet ponia Smit nuo tokių kalbų taip surūgdavo ir suirzdavo, jog jai girdint jie išmoko nebeminėti išvykimo iš Drohedos.

Vėl nusistovėjo oras be lietaus; aukšta, siekianti klubus žolė visiškai išdžiūvo nuo sausros, pasidarė sidabrinė, traškanti. Per dešimt metų pripratę prie juodžemio lygumų nuolatinės sausrų ir potvynių kaitos, vyrai tik gūžčiojo pečiais ir dirbo savo kasdieninį darbą, tartum svarbiausia ir buvo nugyventi tik tą vieną vienintelę dieną. Ir iš tikro — svarbiausia buvo išgyventi nuo vienų gerų metų iki kitų, kad ir kada jie ateitų. Lietaus numatyti niekas negalėjo. Brisbane buvo toks žmogus, Inigas Džonsas, neblogai spėjantis orą ilgesniam laikotarpiui pagal naują saulės dėmių teoriją, bet čia, juodžemio lygumose, nelabai kas juo tikėjo. Tegu jis buria ateitį Sidnėjaus ir Melburno nuotakoms, o juodžemio lygumų gyventojai verčiau po senovei pasikliaus savo nuojauta.

1932 metų žiemų vėl užėjo sausos audros, atsinešdamos šalčius, bet vešli žolė sulaikė didumų dulkių, ir musių buvo ne tiek daug kaip paprastai. Tik nukirptoms avims nieko iš to nebuvo gero, jos drebėjo nuo šalčio. Ponia O’Rok, gyvenanti niekuo neišsiskiriančiame mediniame name, nepaprastai mėgo priiminėti svečius iš Sidnėjaus; vienas svarbiausių jos programos punktų buvo tų svečių vežimasis į Drohedą parodyti, kad net čia, tolimam juodžemio lygumų užkampy, kai kas gyvena tiesiog poniškai. Ir kalba visuomet nukrypdavo į perkarusias, panašias į ištrauktą iš vandens žiurkę avis, paliktas žiemoti be penkių šešių colių ilgio vilnų, kurios ataugs prieš pat vasaros karščius. Bet, kaip Pedis rimtai pasakė vienam tokiam svečiui, viskas daroma, kad būtų geresnė vilna. Juk svarbiausia vilna, ne avys. Neilgai trukus „Sidney Morning Herald” išspausdino laišką, reikalaujantį, kad parlamentas kuo greičiau išleistų įstatymą, kuris padarytų galą „gyvulių augintojų žiaurumui”. Vargšė ponia O’Rok persigando, bet Pedis kvatojo šonus susiėmęs.

— Gerai dar, kad tas neišmanėlis nematė, kaip koks nors avikirpis netyčia praduria aviai pilvą, o paskui susiuva maišine adata, — guodė jis sumišusią moteriškę. — Nėra ko jaudintis, ponia O’Rok. Miestiečiai visai nežino, kaip gyvena kiti žmonės, jie gali sau leisti tupinėti apie savo šuniukus ar kačiukus lyg apie vaikus. O juk čia kas kita. Čia nepamatysi, kad vyras, moteris ar vaikas, papuolęs į bėdą, būtų paliktas be pagalbos, o mieste tie patys žmonės, kurie taip myli savo naminius gyvūnėlius, visai nekreips dėmesio į žmogaus nelaimės šauksmą.

Fiona pakėlė galvą.

— Teisingai jis sako, ponia O’Rok, — tarė ji. — Niekas nevertina to, ko yra per daug. Čia daugybė avių, na, o mieste — žmonių.

Tą rugpjūčio dieną, kai prasidėjo baisioji audra, laukuose buvo vien tiktai Pedis. Jis nulipo nuo arklio, tvirtai pririšo jį prie medžio ir atsisėdo po vilga palaukti, kol audra praeis. Netoliese virpėdami iš baimės glaudėsi vienas prie kito penki jo šunys, o avys, kurias buvo ketinęs nuvaryti į kitą ganyklą, iškriko nedideliais nenustygstančiais būreliais ir be tikslo bėginėjo į visas puses. Audra buvo baisi, visas jos įniršis pratrūko kaip tik tada, kai uragano šerdis atsidūrė Pedžiui virš galvos. Jis užsikimšo pirštais ausis, užsimerkė ir ėmė melstis.

Netoli nuo tos vietos, kur jis sėdėjo po nukarusiais vilgos lapais, neramiai čežančiais vis smarkesniame vėjyje, aukštoje žolėje buvo privirtę sausų medžių. Viduryje tos baltos tarsi kaulai krūvos stovėjo didžiulis nudžiūvęs eukaliptas, jo nuogas bent keturiasdešimties pėdų kamienas buvo iškilęs į juodus kaip naktis debesis ir tarsi įsmigęs į juos dantyta aštria viršūne.