Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Prie didžiojo namo buvo pilna automobilių, kelyje nuo Džilio šokčiojo dar atvažiuojančių žibintai; kai Bobas pasuko į arklides, rado laukiantį nemažų būrį vyrų.

— Ar labai didelis gaisras, Bobai? — paklausė Martinas Kingas.

— Labai, tokio neužgesinsim, — beviltiškai atsakė Bobas. — Kokių penkių mylių platumo, o vėjas lekia beveik kaip šuoliuojantis arklys. Nežinau, ar išgelbėsim sodybų, manau, Horiui jau reikėtų ruoštis ginti savo namus. Po mūsų jam klius, nes neišmanau, kaip galėtume sustabdyti ugnį.

— Na ką, jau seniai laikas dideliam gaisrui. Tokio nuo devynioliktų metų nebuvo. Aš surinksiu būrį nusiųsti į Bil Bilą, mūsų čia daug ir dar atvažiuoja. Džilis gali duoti kone penkis šimtus vyrų gaisrui gesinti. Dalis pasiliks čia padėti. Dėkui Dievui, mano namai į vakarus nuo Drohedos.

Bobas šyptelėjo.

— Velniškai paguodėt, Martinai.

Martinas apsidairė.

— Kur jūsų tėvas, Bobai?

— 1 vakarus nuo gaisro, kur nors apie Bugelą. Jis buvo Vilgos ganykloje pažiūrėti ėringų avių, o Vilga, man regis, bent už penkių mylių į vakarus nuo tos vietos, kur prasidėjo gaisras.

— Daugiau nerimauti nėra dėl ko?

— Šiandien, Dievui dėkui, nieko ten daugiau nebuvo.

Kaip per karą, pagalvojo Megė, eidama vidun. Skubama, bet be panikos, rūpinamasi valgiu ir gėrimu — reikia palaikyti jėgas, neprarasti drąsos. Ir neišvengiamos nelaimės grėsmė. Atvykę vyrai dėjosi prie tų, kurie jau darbavosi sodyboje, kirto retus medžius ant upelio kranto, visur pjovė per aukštą žolę. Megė prisiminė, kaip ką tik atvažiavusi į Drohedą pagalvojo, kad sodyba galėtų atrodyti gražiau, aplink tiek kuplių medžių, o čia taip plika, atvira. Dabar suprato, kodėl taip yra. Pievos aplinkui — niekas daugiau, tiktai milžiniškas apskritas kirtimas gaisrui sulaikyti.

Visi kalbėjosi apie gaisrus, kilusius Džilio apylinkėse per septyniasdešimt su viršum metų. Gana keista, bet per užsitęsusią sausrą nebūna tokio gaisro pavojaus, nes žolė tuomet tiek neužauga, kad ugnis galėtų toli persimesti. O kai praeina metai, antri po gausių lietų, kai žolė užauga aukšta ir vešli, štai tada ir kyla didieji gaisrai, neįmanomi užgesinti, ir išdegina kartais kelis šimtus mylių.

Martinas Kingas ėmėsi vadovauti trims šimtams vyrų, pasilikusių ginti Drohedos. Jis buvo vyriausias iš tos apylinkės ūkininkų ir gaisrus gesino jau penkiasdešimt metų.

— Bugela — šimtas penkiasdešimt tūkstančių akrų, — pasakojo jis, — ir tūkstantis devyni šimtai penktais metais netekau visų avių, neliko net nė vieno medžio. Penkiolikos metų prireikė, kol atsigavau, o vienu tarpu jau maniau, kad nebeatsigausiu, nes nei vilnos tada pelno daug nedavė, nei jautiena.

Vėjas tebestaugė, visur buvo įsismelkęs degėsių kvapas. Atėjo naktis, bet vakarinis dangaus kraštas grėsmingai žioravo, pažemėje dūmai kėlė kosulį. Neilgai trukus jie pamatė ir ugnį, — platūs liepsnos liežuviai pliūpčiojo dūmų debesyje ir rangydamiesi kilo per šimtą pėdų į viršų, o jos kauksmas buvo tartum didžiulės įsiaudrinusios per futbolo rungtynes žiūrovų minios šurmulys. Užsidegė medžiai, iš vakarų supantys sodybos pievas, suliepsnojo kaip vientisa ugnies siena; Megė suakmenėjusi stovėjo didžiojo namo verandoje, žiūrėdama, kaip mažytės tarsi nykštukų figūrėlės, juoduojančios tos sienos fone, šokinėja ir blaškosi lyg pragare kenčiančios sielos.

— Mege, eik iškrauk lėkštes ant bufeto! Juk ne į pikniką visi susirinko, kaip žinai! — pasigirdo motinos balsas.

Megė nenorom nusisuko.

Po dviejų valandų atsvyravo pirmoji išvargusių vyrų pamaina kiek užkąsti ir atsigerti, atgauti išsekusių jėgų, kad galėtų grįžti ir grumtis toliau. Dėl to ir triūsė moterys — kad visiems trims šimtams vyrų užtektų troškinio, papločių, arbatos, alaus ir romo. Per gaisrų visi daro kas ką geriausiai sugeba, todėl moterys virė ir kepė, kad palaikytų vyrų jėgą. Viena po kitos tuštėjo gėrimų dėžės, ir vėl buvo nešamos naujos; pajuodę nuo suodžių, svyruojantys iš nuovargio vyrai stovėdami ilgai gėrė, kimšo dideliais kąsniais papločius, rijo po lėkštę vos pravėsusio troškinio, lenkė paskutinį stiklą romo ir vėl ėjo į ugnį.

Bėgiodama iš namo į virtuvę, Megė vis žiūrėjo į gaisrą su baime, priblokšta jo didybės. Jis turėjo savotiško grožio, nežemiško, nes buvo atsiųstas dangaus, atsiųstas saulių, tokių tolimų, kad jų šviesa pasiekdavo jau šalta, buvo atsiųstas Dievo ir velnio. Liepsna jau buvo išplitusi į rytinį pakraštį, apsupusi sodybą iš visų pusių, ir Megė galėjo matyti smulkmenas, kurių pirma neįžiūrėjo viską ryjančioje sienoje. Dabar buvo matyti spalvos: juoda, oranžinė, raudona, balta ir geltona; aukštas juodas medžio siluetas, o žievė oranžinė, žaižaruoja, viršuj ore skraido, vartosi raudonos kibirkštys tartum išdykėlės šmėklos; sušvinta geltonai ir vėl išblėsta pavargusi baigiančio degti medžio širdis; pažyra srautas raudonų žiežirbų — tai sprogo sakingas eukaliptas; staiga ima kyščioti oranžiniai ir balti liepsnos liežuviai, kai kažkas, iki tol priešinęsis, pagaliau pasidavė, įsiplieskė. Ak, kaip tai gražu naktį; ji prisimins visą gyvenimą.

Vėjas staiga pasmarkėjo, ir visos moterys, apsisupusios maišais, puolė per visterijas ant sidabru žvilgančio skardinio stogo, nes vyrai buvo pievose. Rankas ir kelius degino net per maišus, kuriuos buvo užsimetusios, bet jos daužė šlapiais maišais žarijas ant įkaitusio stogo, baisiausiai bijodamos, kad skarda nebeatlaikys ir užsidegs grebėstai.

Tačiau labiausiai gaisras siautėjo už dešimt mylių į rytus, Bil Bile.

Drohedos pastatai buvo tik per tris mylias nuo rytinės žemių ribos, arčiausios nuo Džilio. Prie jos šliejosi Bil Bilas, o dar toliau į rytus plytėjo Narengangas. Kai vėjas sustiprėjo nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt mylių per valandą, visa apylinkė suprato, kad tik lietus gali sustabdyti gaisrą, nesiliausiantį dabar ištisas savaites ir paversiantį dykuma šimtus kvadratinių mylių derlingiausios žemės.

Per patį ugnies baisumą namai prie upelio dar laikėsi — Tomas tartum apsėstas be perstojo pumpavo vandenį į cisterną ir laistė juos su žarna, pumpavo ir laistė... Bet kai vėjas dar pasmarkėjo, namai užsidegė, ir Tomas su ašaromis nuvažiavo šalin.

— Reikia atsiklaupus Dievui dėkoti, kad vėjas dar nebuvo toks smarkus, kol ugnis ėjo nuo vakarų, — tarė Martinas Kingas. — Tada būtų ne tik namai, bet ir mes sveiki dingę. Viešpatie Jėzau, nors Bil Bile viskas būtų gerai!

Fiona padavė jam didelę stiklinę neatskiesto romo; nejaunas jau Martinas Kingas, bet kol reikėjo, tol grūmėsi ir vadovavo iš tikrųjų itin sumaniai.

— Taip kvaila, — pasakė jam Fija, — bet kai jau atrodė, kad viskam galas, keistos buvo mano mintys. Negalvojau apie mirtį ar apie vaikus, ar kad nebebus šito gražaus namo. Tik apie savo siuvinių krepšelį, nebaigtą mezgimą, dėžutę, kur daugelį metų laikau visokias atliekamas sagas, širdutės pavidalo sausainių formeles, kurias Frenkas kadaise man padarė. Kaip aš be jų gyvenčiau? Be visų tų daiktelių, suprantat, juk niekuo jų nepakeisi ir nenusipirksi parduotuvėje.

— Taip jau yra visoms moterims. Tikrai keista, kaip kartais galva suveikia. Prisimenu, tūkstantis devyni šimtai penktaisiais metais mano žmona puolė vidun, aš rėkiu jai iš paskos kaip beprotis, o jai mat reikia lankelio su siuvinėjimu, — nusišaipė jis. — Mes spėjom išbėgti, tik namas sudegė. Kai pastačiau naują, žmona pirmiausia baigė tą siuvinėjimą. Toks senamadiškas daiktas, žinot juk. Žodžiai ten išsiuvinėti: „Namai, mieli namai”. — Jis padėjo tuščią stiklinę, palingavo galvą, stebėdamasis moterų keistumu. — Metas eiti. Mūsų reikės Geretui Deiviui Narengange ir, jei tik neklystu, Engui Radna Haniše.